Aš neįsivaizduoju, kaip į vieną nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie legendinį menininką ir jį pristatančią parodą „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ Kaune, M. K. Čiurlionio muziejuje. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro. Nors šio menininko gyvybinės arterijos buvo suaugusios su Kauno miestu, mano pirma sąmoninga pažintis su Truikio kūryba prasideda nuo operos „Don Karlas“ premjeros 1981 m. Vilniuje, į kurią ėjome su tėčiu Vincu Kisarausku. Žinoma, mes ėjome ne klausytis gerų ar blogų operos solistų (tuo metu būta bėdų ir dėl teatro akustikos), ne pasipuikuoti teatro fojė tarp to meto bomondo, ne. Mes ėjome žiūrėti legendinio menininko scenografijos. Tėtis visą spektaklį pašnibždomis man komentavo: „žiūrėk, kaip Truikys išryškina herojus – drabužiuose blyksi raudoni akmenys“ arba „stebėk, kaip sutvarko kompoziciją, nubrėždamas ant žemės kryžių“, o aš sėdėjau nutilusi (tikiuosi), nes jaučiau, kad vyksta kažkas didinga. Nuo tada dievinu operą (matyt, išgirdau ir solistus). Panašiu metu – 2004 m. spalio 30 d. – (jau be tėčio) ėjau atiduoti pagarbos į jubiliejinį, Truikiui dedikuotą „Don Karlo“ spektaklį, turbūt paskutinį su jo dekoracijomis.
Šio ir kitų spektaklių scenovaizdžių projektai pristatomi parodoje, tačiau opera yra kompleksinis kūrinys (dabar sakytume – tarpsritinis ar tarpdisciplininis), todėl įspūdį kuria režisieriaus sumanymas, muzika, net, žinia, rūbinė ar karštas šokoladas pertraukų metu, o svarbiausia – iš menininko sukurtų dekoracijų bei kostiumų eskizų sunku pajusti, kaip įgyvendinus veikia jų dydis kartu su apšvietimu, projektai neperteikia to kvapą gniaužiančio įspūdžio, dėl kurio, kaip 1959 metais, vos pakilus teatro uždangai žiūrovai atsistoję plojo dešimt minučių. Tai buvo menininko pirmoji „Don Karlo“ scenografija, kai jam po dešimtmečio persekiojimo vėl leista dirbti teatre. Taip pat buvo plojama ir paskutiniame „Don Karlo“ spektaklyje, atsisveikinant su jau antrąja Truikio scenografijos versija.
Menininkas gyveno itin sunkiu istoriniu laiku – karas, okupacijos, pokaris. Jam teko slapstytis nuo vokiečių, o sovietmečiu tik iš pradžių atrodė, kad gyvenimas tvarkosi: nuo 1941 m. Truikys dirbo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, kur skaitė kostiumo istorijos kursą, dėstė teatro istoriją, scenos techniką, nuo 1944 m. tapo Teatro dekoracijų katedros vedėju, o nuo 1946 m. – Dailiosios tekstilės fakulteto dekanu. 1948-ieji žadėjo pokyčius – darbą Vilniuje, Truikys paskirtas Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiuoju dailininku, tačiau vos po keturių mėnesių buvo atleistas ir tardomas. Priežastis – nelemtos aplinkybės. Kaip pasakojo Marija Nijolė Tumėnienė per Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje 2024 m. lapkričio 12 d. vykusią konferenciją „Liudui Truikiui – 120. Sąskambiai“, 1948 m. staiga paaiškėjo, kad naktimis, visiems išėjus, instituto tekstilės fakultete nelegaliai audžiama paltams skirta medžiaga. Nors Truikys nieko apie tai nežinojo, gūdžiuoju stalinistiniu laikotarpiu už tokius dalykus tiesiog veždavo į Sibirą. Truikį užstojo instituto direktorius, tačiau menininkas buvo tardomas, pašalintas iš Dailiosios tekstilės katedros vedėjo pareigų, po metų – iš Dailininkų sąjungos (sugrąžintas tik 1964 m.). Jo ir gyvenimo draugės Marijonos Rakauskaitės (1892–1975) padėtis tuo metu tikrai nebuvo lengva – Rakauskaitė taip ir nepriėmė sovietinės pilietybės, iki gyvenimo pabaigos liko Amerikos piliete, gyveno be paso.
Sunkiai suprantamą, kartais net makabrišką sovietinės valdžios persekiojimo ar nepersekiojimo logiką puikiai aprašo Aistė Paulina Virbickaitė straipsnyje „Butas kaip gyvenimo operos scenografija: Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės namai-muziejus“ („Naujasis židinys-Aidai“, Nr. 5, 2021 m. rugsėjo 30 d.). Ekscentriškai porai, nepaisant visko, buvo paliktas didelis butas, neįkelta, kaip įprastai, jokio kito gyventojo, o 1953 m. Truikys vėl pradėjo dėstyti, šį kartą Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje.
Straipsnyje Virbickaitės dėmesys labiau krypsta į ekscentriškas Truikio ir Rakauskaitės asmenybes, jų meilės istoriją, gyvenimo būdą. Tai suprantama, nes, kaip minėjau, nemačius spektaklio ir nesant geros kokybės filmuotos medžiagos (LRT mediatekoje yra tik paskutinio „Don Karlo“ spektaklio įrašas), iš eskizų sunku pajusti visą Truikio sceninės kūrybos galią, o jo asmenybė buvo įspūdinga, daug gyvų liudininkų vis dar traukia iš atminties ekstravagantiškos poros elgesio detales, tad kalbėti ar stebėtis galima daug. Tačiau tų pačių liudininkų teigimu, manieringas, perdėtai rafinuotas, išsiskiriantis gyvenimo būdas iš tiesų slėpė didžiulę traumą, Truikio patirtą per visus persekiojimus. Bet kuriuo atveju, psichologinis menininko portretas tegu lieka rašantiems jo biografiją, o tokios tiriamosios parodos formatas tam ir skirtas, kad apimtų daugiau aspektų, nei tai gali padaryti nedidelis straipsnis. Ši išsami ekspozicija, parengta net trijų kuratorių (dr. Radvilė Racėnaitė, Rasa Bieliūnaitė, Rasa Ruibienė), sulydo į vientisą pasakojimą tiek nekasdienišką šios kūrėjų poros namų aplinką, tiek kolekcinius artefaktus, Truikio kūrybą, ją maitinusius istorinius, filosofinius šaltinius, dokumentines fotografijas bei filmuotą medžiagą.
Atsiradus suvokimui ir tai įrodžius disertacijomis, kad kuravimas – taip pat meno kūrimas, iškyla šios srities kūrinių (parodų) įkūnijimo, jų plastinės formos klausimai. Ne tik bendra teminė ar idėjinė koncepcija, bet ir pasirinktos erdvės, ekspozicijos architektūra, apšvietimas, rodomi kūriniai, grafinis apipavidalinimas bei paaiškinamieji tekstai sudaro tą parodos kūną, kurį mes patiriame, net jei manome, kad žiūrime tik į eksponatus. Truikiui skirta paroda galėtų būti puikus tokio įkūnijimo pavyzdys, kai net tekstų dizainas parodo, kiek daug dėmesio ir išmonės jam skirta. Kai kas išsakė kritiką dėl Laimės Kiškūnės specialiai parodai sukurtų teminių kvapų, kaip perteklinio ar per daug snobiško akcento, tačiau visi, prisimenantys gyvą Truikį, pabrėžia jo dėmesį kvepalams, smilkalams ir kvapams, taip pat ryškiai iš to meto aplinkos išsiskiriančią pedantiškai išlygintą, net perdėtai rafinuotą aprangą. Tad nedidelis snobiškas akcentas legendiniam menininkui galėtų patikti.
Net jei sunku įsivaizduoti šio talentingo autoriaus scenai skirtų kūrinių galią, net jei įgyvendintų spektaklių scenografija buvo sunaikinta, paroda atskleidžia dar vieną šio menininko palikimo dalį – sakralinės dailės kūrinius. Vienas svarbiausių parodos eksponatų – 2023 m. Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje atrastos Truikio drobės, puošusios šios bažnyčios presbiteriją ir vaizduojančios dvylika apaštalų. Šis unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys nuo 1948 m. buvo laikomas dingusiu. 1938 m. Truikys dekoravo modernios architektūros Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčios arką ultramarininių arkangelų freska. Vieną bažnytinį užsakymą Truikys atliko net sovietmečiu – 1956 m. Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčiai nutapė dvi fasado freskas: „Nukryžiavimas“ ir „Apraudojimas“. „Nukryžiavimo“ eskizą galime matyti parodoje, o greta eksponuojami atvirlaiškiai su paties menininko kurtomis maldomis.
Truikys tapo vienu iš nedaugelio meno kūrėjų, greta Antano Gudaičio, užtikrinusių tarpukario kultūros tranzitą į sovietmetį, perdavusių jaunimui sukauptas žinias, idėjas, modernaus meno kūrimo principus, padėjusių pagrindus tam, ką mes vadiname sovietmečio modernizmu. Kaip minėta, nuo 1953 m. Truikys dėstė Kauno Stepo Žuko dailės mokykloje, kur pas jį mokėsi grafikas Bronius Leonavičius. Jis pasakoja, kad garsiojo menininko dėstymo metodai (ir jo studentų darbai) ryškiai skyrėsi iš bendro srauto. Truikys rodydavo studentams užsienio meno knygas, kalbėjo apie kompozicijos pagrindus, spalvų santykius, Rytų ir Vakarų kultūras, harmoniją ir sintezę, komentavo Mstislavo Dobužinskio kūrybą. Pastarojo, kaip ir Čiurlionio, kūryba Truikiui darė didžiulę įtaką, tad būtent Čiurlionio muziejus yra labai tinkama vieta parodai. Taip pat svarbus menininko kūrybos šaltinis – tautodailė, ypač audiniai, skrynių puošyba. Savo mokinius jis nuolat siųsdavo į muziejaus fondus studijuoti tautodailės.
Kitas nepaprastai svarbus žmogus, suformavęs ekscentriško kūrėjo pasaulėžiūrą, buvo Vydūnas, nubrėžęs menininko susižavėjimo Tolimaisiais Rytais ir teosofija liniją. Filosofas skaitė paskaitas Telšių Saulės gimnazijoje, kur tuo metu mokėsi Truikys. Rytų menas jau nuo XVII–XVIIII a. darė įtaką Europos dailei ir architektūrai, taikomosios dailės dirbiniams, iš Kinijos vežamas porcelianas, šilkas, lako dirbiniai buvo itin geidžiami. Tuomet gimsta šinuazri (chinoiserie, pranc. chinois – kiniškas) stilius – daugiausia kinų stilistikos ir technikos kopijavimas, imitavimas bei stilizavimas, o nuo XIX a. antrosios pusės Europoje bei Amerikoje įsivyrauja japonizmas, arba japonaiserie. Orientalizmo mados buvo ryškios ir tarpukario Lietuvoje, jos kartu su modernizmo srovėmis įsipynė į naujosios valstybės sostinės kultūros formavimą. Toliau būtų galima plėtoti Rericho draugijos, teosofijos, Rytų filosofijos mados temą, kurią nutraukė rūstusis sovietmetis ir kuri vėl įsisiautėjo jau 9-ajame XX a. dešimtmetyje (taigi ir tais 1981 m., kai buvo rodomas „Don Karlas“ su antrąja Truikio scenografija). Šis orientalizmo ir teosofijos pakilimas paliko pėdsaką tiek Algimanto Švėgždos, tiek daugelio kitų menininkų kūryboje, tačiau šiam straipsniui rūpi tik Truikys ir dėmesingai parengta, vizualiai turtinga jam skirta paroda. Ji konkrečiais artefaktais iliustruoja Truikio susižavėjimą Tolimaisiais Rytais, norą bei gebėjimą apsupti save kiniškais ir japoniškais sakraliniais objektais, meno kūriniais, meistriškais amatininkų dirbiniais, parodo Rytų kultūros įtaką menininko kūrybai, o nemaža dalimi ir gyvenimo būdui – Truikys dar ankstyvoje jaunystėje, paveiktas Vydūno, tapo vegetaru, visą gyvenimą praktikavo jogą. Nemaža dalis įspūdingų artefaktų iš Rytų šalių eksponuojama kartu su lietuviškais rūpintojėliais, taip pat atkeliavusiais iš menininko buto.
Kaip minėta, Rytų meno įtaką patyrė ne tik Truikys – ja persmelktas visas tarpukario laikas, orientalizmo mados įsiliejo į bendrą to meto nepriklausomos Lietuvos kultūrinį kontekstą, kuris taip pat buvo stipriai veikiamas Art deco stiliaus ir noro moderniai aktualizuoti lietuvišką tautodailę. Tai tapo nepajudinamu Truikio kūrybos pamatu. Art deco stiliaus įtaką galima įžvelgti net pačiuose vėlyviausiuose jo scenovaizdžiuose. Aš ne veltui paminėjau tranzitą. Nežiūrint griežtai nekeičiamo gyvenimo stiliaus, kuriame Virbickaitė įžvelgia nuolatinę vaidybą, Truikio kūryba nenustojo vystytis. Išlaikydamas pagrindines tarpukariu suformuotas kūrybines strategijas, menininkas jas perkėlė į neįtikėtinai modernius monumentalius XX a. pabaigos kūrinius. Šiuo požiūriu Truikys man primena Mariją Teresę Rožanskaitę, kuri, nors gyveno ir kūrė vėliau, taip pat sugebėjo organiškai įvykdyti savo kūrybos tranzitą nuo modernizmo iki šiuolaikinio meno.
Paroda veikia iki 2025 m. vasario 16 d.
Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas)
