Iškart po Oskaro Koršunovo premjeros „Šventoji“ išvykau į Berlyną. Šiuo metu Berlyno Neue Nationalgalerie vyksta amerikiečių fotografės ir aktyvistės Nan Goldin paroda „This Will Not End Well“ (liet. „Tai nesibaigs geruoju“), aprėpianti jos kūrybą nuo 1980-ųjų iki šiandienos. Galerijos apatiniame aukšte – kita jungtinė įvairių autorių ir laikotarpių paroda[1], kurioje vis grįždavau prie vieno kūrinio – šveicarų vizualiosios menininkės Pipilotti Rist video instaliacijos „Ever is Over All“ (liet. „Amžinai visur aplink“) (1997).
„Šventoji“, „This Will Not End Well“ ir „Ever is Over All“ netikėtai susijungė į visumą, kurioje tų kūrinių suvokti atskirai jau nebeišeina. Visos jos moterys, visose justi anarchistiniai bruožai; pirmus du kūrinius sieja ir jausmas, kad tai – kažkas asmeninio. Ne asmeniško (būdingo asmeniui), o būtent asmeninio (priklausančio asmeniui). „Šventoji“ – aktorės Eglės Jackaitės nuosavybė. „This Will Not End Well“ – Nan Goldin asmeninis turtas. Tai kūryba, kurios, visų pirma, reikia pačioms menininkėms – per ją jos tvarko savo gyvenimus. Ir drauge tai – kūryba, pilna nuogos asmeninės dokumentikos, kurią eksponuoti reikia drąsos. Ne tik tokios drąsos, kuri vadinasi „parodyti žmonėms“, bet – ir ypač – tokios, kuri vadinasi „pačiai atsimerkti ir pamatyti, kas vyksta mano gyvenime“.
Seniau tokiai kūrybai buvau skeptiška. Atrodė, kad scena, ekranas ar galerijos niša nėra vieta terapijai, ir ne žiūrovai yra tie, kuriems reikia guostis. Bet kuo toliau, tuo mažiau žinau, kam scenoje – vieta. Ir ar guodimasis tai, ar labiau – palaikymas kitiems, patyrusiems tą patį (nors nežinau, kas meniniu požiūriu yra liūdniau), ar tiesiog autentiška raiška be vylimosi gydyti(s).
Amerikietės Nan Goldin kūryba yra ne tik asmeninės ir artimųjų aplinkos fiksavimas – tai laikmečio dokumentas, apibūdinantis kartą, kurios patirtis formavo AIDS krizė ir pasaulis, plytintis už normatyvinės visuomenės, už lyties standartų, už blaivios būties. Tai tikslingas perspektyvinio kartos portreto komponavimas, kurį patį tikriausią galima sukurti tiktai pasitelkus save. Nan tai ir daro – iš jos kūrybos galime susidaryti visą jos ir ją supančių žmonių, jų gyvenamųjų vietų, seksualinių patirčių, vartotų substancijų ir vidinių siaubų žemėlapį.
Spektaklis „Šventoji“, kuriam režisierius Oskaras Koršunovas suteikė kryptį ir raktą, pasakoja dvejopą istoriją: tai Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“ naratyvas, perteiktas turint minty aktorės Eglės Jackaitės gyvenimą ir jo sąšaukas su Marijos istorija. Nedaug esu mačiusi Jackaitės sceninių charakterių, bet spektaklio pradžioje jos vaidinama savo pačios motina užtildo bet kokius medijų suformuotus išankstinius šablonus. Motinos motoriką atkartojanti Jackaitės eisena yra tokia autentiška ir tokia įkrauta, kad pačią eiseną norėtųsi išskirti kaip veikėją. Šis destrukciją ir nykimą išreiškiantis ėjimo būdas, šie deformuoti judesiai – tai ir didelis skausmas, ir didelė meilė viename. Sugebėti su meile žvelgti į tokią eiseną, arba į tokią mamą, arba į tokią save – tai ir yra mano minėta drąsa. Būtent šioje sukeistintoje, išretintoje motorikoje man įvyksta visas spektaklis ir visi jo išrišimai. Spektaklio pabaigoje aktorė pasakoja prisimenanti save su broliu už krūmų, iš tolo stebinčius savo motiną. Ką reiškia stebėti motiną? Ką reiškia įsileisti į save jos judėjimą? Tiek kaip aktoriui, tiek kaip žmogui – tai yra sunkūs, sunkūs dalykai, ypač jei istorijos – ne pačios gražiausios. Tokiose vietose susilieja saviterapija ir menas, ir tokias vietas aš galiu suprasti.
Apmaudu, kad kita spektaklio dalis, kurioje kūrinio herojė pasakoja savo kaip moters transformacijų kelionę, virsta patetiška, egzaltuota, vidų išoriškai eksponuojančia drama. Man dramą vaidinti dramatiškai, o liūdesį – liūdnai, visuomet atrodė per daug. Netikra. Šiuo atveju galbūt būtų pravartu palyginimui pasitelkti minėtą Pipilotti Rist instaliaciją „Ever is Over All“. Vienoje ekrano pusėje matome gėlių žiedus, kitoje – besišypsančią moterį žydra suknele, raudonais bateliais. Ji lengvai ir pakiliai eina šaligatviu, rankoje laiko gėlės formos kuoką. Priėjusi automobilį, smagiai užsimoja ir daužia automobilio stiklą. Taip ji elgiasi su kiekvienu automobiliu, tai – jos šokis, ir atsitiesia ji kaskart beveik choreografiškai. Svarbiausias čia – jos elgesio nepaaiškinamumas, neįtikėtina smurto estetika. Šalia jos praeina ir policininkė, matanti, kuo užsiima ši praeivė, bet jai tik nusišypsanti. Įspūdį sustiprina garso kontrastas – idilišką, melancholišką melodiją vis sutrikdo užgarsintas, nežmoniškas stiklo dužimo trenksmas. Visa tai sukuria išskirtinai gilią ir visiškai netiesioginę sociumo kritiką. Ši kritika tikrai neturi gerų naujienų – nei apie smurto legalizavimą, nei apie moters padėtį. Bet jos išsakymo kraupus lengvumas smelkiasi daug giliau, nei įsismelktų tiesioginis „blogų naujienų“ psichologizavimas.
O štai „Šventoji“ visko imasi tiesiogiai, psichologiškai, sunkiai. Šiek tiek atgaivos patiriame visiškai netikėtoje trečioje „Šventosios“ dalyje: Jackaitė, prieš akimirką dar buvusi fatališka moteris, šventoji paleistuvė, staiga lyg niekur nieko prabyla nuo savęs. Įspūdingai atrodo pats kontrastas: ji vėl įgriūva į pirmoje dalyje dėvėtus motiną reprezentuojančius drabužius, tik šįkart – jau paprastai sėdasi į fotelį ir ima kalbėti kaip Eglė, atvirai, artimai, savai, kukliai. Ji trumpai, bet su didžiuliu žmogišku jauduliu papasakoja spektaklio kūrimo istoriją, romano sąšaukas su savo gyvenimu, patirtus prievartos momentus. Mano akimis, ji čia virsta ta maža Eglute, apie kurią, kaip pati pasakoja, terapijoje visada kalbėdavo trečiuoju asmeniu. Tai kažkas gražaus ir reto – matyti kūrėją štai tokį, dar nuogesnį nei spektaklyje, rodos, visai nebeturintį ko slėpti. Ir nors šioje dalyje galbūt kiek per aiškiai išdėstomas spektaklio tikslas ir žiūrovui neklausiant atsakoma į visus galimus klausimus (visada įdomiau, kai publika gali susiprasti pati), vis dėlto pati aktorės evoliucija veikia: įdomu viename žmoguje matyti kardinaliai skirtingas būsenas, patirti jos ryšį su mama, su savimi, su Vidmantės Jasukaitytės romanu ir su pačia aktoryste. Keista, kažkuo atstumianti, bet ir kažkuo įtraukianti būtis.
Nan Goldin parodos kuratorius Fredrikas Liewas apie jos pavadinimą „This Will Not End Well“ yra sakęs, kad šis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo niūrus – iš tiesų jis išreiškia Nan humoro jausmą ir jai būdingą nepajudinamą, amžinai nekintantį, gal ne taip gerai matomą, bet giliai visada tūnantį gyvenimo džiaugsmą. Kažkokį panašų jausmą skleidžia ir Pipilotti Rist gėlės, ir „Šventosios“ pabaiga: tai yra sunku ir kartu šviesu.
Tiek romano herojė Marija, tiek Eglė mini plonas mamos rankas ir „kažkokius nedrąsius pirštus“, lyg jie neturėtų užtektinai drąsos glostyti savo vaiką. „Kažkokie nedrąsūs pirštai“ su pasauliu daro tą patį, ką Rist kuoka ir Goldin frazė this will not end well – tai yra tikrovės priėmimas, paliaubos gyvenimui, laikas, kai nustojame jam priešintis. Vietoj to prisijaukiname negrožį ir negėrį, nusiliejame gėlės formos ginklus, išduodame leidimą žmonėms turėti kokius tik nori pirštus ir nuolankiai susivokiame, kad ir mums vieną dieną will not end well.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] „Zerreißprobe. Art between Politics and Society, Collection of the National Gallery 1945–2000“.
