Paryžiaus priemiesčio Banjolė dramos mokykloje ir teatre „Samovar“ rodytame spektaklyje „Pasišiukšlinę“ duetas „The Storymakers“ kalbasi su vaikais klimato kaitos tema. Aktorės suaugusiųjų nerimą išreiškia klounada, o poetiškiems peizažams kurti pasitelkia žavingą objektų teatrą.
Kaip su mažaisiais šnekėtis apie klimato kaitą? Šį klausimą lietuvių trupė „The Storymakers“ sprendžia spektaklyje „Pasišiukšlinę“, kurio režisierius – Franckas Dinet, Paryžiaus priemiestyje Banjolė veikiančio teatro ir dramos mokyklos „Le Samovar“ direktorius. Spektaklyje, kuris yra iš dalies klounada, iš dalies – objektų teatrui priskirtinas kūrinys, dvi aktorės vaizduoja suaugusiųjų ir institucijų klimato krizės neišmanymą bei nerimą dėl jos.
Scenoje vaidina dvi klounės, apsirengusios žaliais kostiumais, viena su sijonu, kita su kelnėmis. Mums įžengus į salę, jos maivosi, atsakinėja į telefono skambučius, maigo iš rankų slystančius popierius. Mažesnioji, ilgų rudų plaukų, komiškai nerangiai pasisveikina su mumis angliškai. Išvargusiomis akimis ir drebančiomis rankomis ji paskiria mums vietą. Galima pamanyti, kad patekai į „Gala“ pobūvį, kuriame liepiama nuolat keisti vietas!
Artisčių gestai perteikia akivaizdų sutrikimą, jų tarimas ir tekstas taip pat persmelkti abejonių, nedrąsūs. Aktorės mus klaidina, supindamos kelias kalbas: prancūzų, anglų ir lietuvių; tai gana stebina spektaklyje, skirtame „visoms auditorijoms“, nes toks pasirinkimas priverčia tėvus versti tam tikras ištraukas vaikams. Vis dėlto tekstas atrodo dirbtinis, juo siekiama pabrėžti tvyrančią sumaištį, kurioje gyvena abi klounės, – jos susipainioja, prašo mūsų išversti jų pokalbį, o galiausiai prabyla akademine prancūzų kalba, kurios, regis, pačios nesupranta. Minėtoji sumaištis užkrečia žiūrovus – pusiau suglumina, pusiau prajuokina.
Taigi, kas yra šios nerimastingos kalbėtojos? Klimato ambasadorės pasaulinėje konferencijoje? Politikės, bandančios mus išmušti iš vėžių? Viena jų su plačia šypsena veide pareiškia: „Esame pasaulinės klimato krizės pradžioje“. Pasipūtusios, juokingos ir prislėgtos veikėjos įkūnija suaugusiųjų diskomfortą ir baimę, kai šneka pasisuka apie klimatą. Jos taip pat atskleidžia disonansą bei paradoksus tarp to, kas šiuo klausimu kalbama ir kas daroma. Fone matome kritiką neveiksnumui klimato atžvilgiu bei portretą pasaulio, kuris dėl vyriausybių neveiklumo artėja prie katastrofos.
Ar tai „geras“ būdas kalbėti apie klimato krizę? Ar jis tinkamas jaunai auditorijai, į kurią orientuotas spektaklis? Pastaraisiais metais pjesių šia tema padaugėjo, kaip ir pozicijų, iš kurių imtasi problemą spręsti. Prancūzų non-danse (nešokio) maestro Jérôme’as Belas 2019-aisiais įsipareigojo nebeskraidyti lėktuvais ir per kiekvieną spektaklį šiek tiek moralizuojančiu tonu primena apie savo pasišventimą aplinkosaugai, nors tai nebūtinai susiję su pjese. Šveicarų atlikėja Pamina de Coulon spektaklyje „Fire of Emotions: Niagara 3000“ („Emocijų ugnis: Niagara 3000“, 2024) atliko kvapą gniaužiantį monologą, skatindama susimąstyti apie klimato katastrofą, užgriuvusią šokiruojančių faktų lavina. Savo ruožtu australų choreografė Joanne’a Leighton, siekdama atkreipti dėmesį į 2020-aisiais Australiją nusiaubusius gaisrus, kūrinyje jaunimui „The Path of the Hairy-Nosed Wombat“ („Vombato plaukuota nosimi kelias“, 2024) seka žavingą pasaką, pilną mielų gyvūnų.
„Pasišiukšlinusių“ komandos laikysena kitokia. Vaikai nelaikomi idiotais, nesistengiama jų mokyti, gąsdinti ar slėpti situacijos rimtumo. Naudodamos humorą, „The Storymakers“ kuria gana nuoširdų paveikslą, kurį būtų galima pavadinti „Suaugusieji nežino, ką daryti“. Tokiu būdu šios klounės išsiduoda ir atskleidžia savo poziciją, sugriaudamos visagalio suaugusiojo mitą. Ar tai gali būti būdas suteikti naujoms kartoms raktą, kaip įveikti neigimą, ankstesniąją kartą privertusį nieko nesiimti?
Už aktorių esančiame ekrane iš maišelio ant grindų krinta vandens lašai. Jame slepiasi nedidelis viso pasirodymo metu iš lėto tirpstantis ledkalnis. Ar tai smėlio laikrodis, rodantis, kiek liko laiko? Žodžių neveiksmingumo skubos akivaizdoje metafora? Ekosistemų trapumo simbolis? Atmosfera tampa santūresnė, nervingumas užleidžia vietą ramybei ir poezijai. Prožektoriaus apšviestas ledo gabalas įgyja skulptūros pavidalą. Atlikėjos išrikiuoja mažus popierinius laivelius, kurie keliauja scenos galo link, kur vienas po kito išplaukia į paviršių. Galimybė būti kitur, pabėgimas įgyja formą. Spektaklis „Pasišiukšlinę“ kartu nerimastingas ir poetiškas, jame pasitelkiant atvirumą, subtilumą bei poeziją nagrinėjama globalinio atšilimo problema. Ar grožis ir stebuklas gali būti sprendimas, padėsiantis mums išbristi iš šios bėdos ar bent jau geriau su ja susidoroti?
Spektaklis rodytas lapkričio 9 d. Banjolė dramos mokykloje ir teatre „Samovar“ kaip Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis.
Iš prancūzų kalbos vertė Ignas Zalieckas
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba