Vilniaus senajame teatre (VST), gruodžio 14 ir 15 dienomis įvyks džiazo šokio ir muzikos spektaklio „Lindyhopera“ premjera.
Kas yra „Lindyhopera“? Tai vintažinio džiazo ansamblio „The Schwings Band“ gyvai atliekama muzika, džiazuojantys, kone balsu kalbantys kūnai, laisvės ir siautulio pojūtis, šokio spinduliuojamas grakštumas, elegancija.
Spektaklio choreografė ir autorė Elzė Višnevskytė yra lindyhopo spektaklių pradininkė. Menininkės kūryba, edukacinė bei akademinė veikla fokusuojasi į afroamerikiečių kultūrą, džiazo istoriją, ieško naujų formų, kelia klausimą, kuo džiazas aktualus šiandien?
Kas paskatino sukurti spektaklį „Lindyhopera“, kaip gimė jo idėja?
Kaip kūrėja visuomet ieškau naujų būdų kalbėti apie šokį, parodyti jį iš įvairių pusių. Džiazo šokiai daugeliui žinomi kaip smagus bendruomenės susibūrimas, sociali veikla, bet retai pamatysi teatro scenoje. Noras pasakoti istorijas pasitelkiant džiazą kirbėjo jau seniai. Taip sutapo, kad Vilniaus senojo teatro operos ir muzikos kuratorė ir spektaklio prodiuserė Ana Ablamonova bei kompozitorius Remis Rančys panašią idėją irgi rezgė jau kurį laiką.
Norėjosi lindyhopą įvesti į šių dienų pasaulį, pateikti jį kaip gyvą ir šiuolaikišką meno formą, kuri kalba šiandienai, apie mus. Lindyhopas dažnai suvokiamas kaip praėjusių laikų šokis, bet išties džiazas, lindyhopas yra labai universalūs, prisitaikantys, įkūnijantys laisvės ir bendruomeniškumo jausmą. Džiazas nėra praeities reliktas – jis turi savo vietą ir šiandieniame kontekste, gali kalbėti apie nūdienos žmogaus vidinę kelionę, ieškojimus.
Mane įkvepia tai, kad džiazas gali atspindėti laisvės ir struktūros sąveiką, nuolat mus kviečia dialogui. Šokio scenoje bandau kelti klausimus – ką džiazas mums sako šiandien, kokias temas juo galime atskleisti? Kiekvienas ieško savo vietos, nori būti išgirstas, o džiazas improvizacine galia suteikia galimybę kalbėti apie save, apie santykius su kitais, apie laisvę net ir labai struktūruotoje visuomenėje.
„Lindyhoperoje“ siekiu parodyti, kad džiazas yra gyvas ir gali būti modernus – jis ne tik susijęs su istorija, bet atspindi ir dabartį, troškimus, iššūkius. Šis spektaklis kviečia pajusti džiazą ne kaip kažką tolimo, bet kaip dalį savęs, kaip gyvą organizmą, kuris vystosi kartu su mumis.
Intriguoja Jūsų spektaklių pavadinimai. Spektaklis „Partneriai“ gilinosi į santykių temą, o kas slypi po „Lindyhoperos“ pavadinimu? Kas sieja lindyhopą ir operą?
Tiek opera, tiek lindyhopas kelia skirtingas asociacijas. „Lindyhoperos“ pavadinimas sujungia dvi iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas sritis. Lotynų kalboje žodis opera reiškia „kūrinį“. Pavadinime slypi spektaklio idėja – lindyhopas gali tapti „kūriniu“, o opera – šokiu, teatru. Lindyhopo struktūra šiuo atveju įdomi savo paralelėmis su opera: ji turi aiškiai apibrėžtas formas, bet suteikia ir daug erdvės improvizacijai, asmeniniams pasirinkimams.
„Partneriai“ publikai suteikė galimybę patirti intymią šokėjų kelionę per santykių dinamiką. Ar tokį patį atvirumą ir autentiškumą siekiate perteikti ir „Lindyhoperos“ pastatyme?
Taip, džiazo kalba tiek iš kūrėjo, tiek iš atlikėjo reikalauja autentiškumo ir ekspresijos, grynos energijos. Šokis apskritai yra labai apnuoginanti, kūniška kalba. Autentiškumas yra svarbus „Lindyhoperos“ elementas. Norisi, kad žiūrovas pamatytų įvairų kūną, jo tikrąjį judesį, asmenines istorijas, o ne vien techniką ar nušlifuotą estetiką. Individualumas afroamerikiečių šokiuose yra vienas svarbiausių elementų – jei šoksi kaip kažkas kitas, būsi sukritikuotas. Kiekvienas šokėjas į sceną atsineša savo patirtį, emocijas, taip pat ir baimes, dvejones, kurios tampa neatsiejama spektaklio dalimi. Šiuo požiūriu „Lindyhopera“ tęsia spektaklio „Partneriai“ atvirumo liniją ir siekia dar gilesnio ryšio su publika.
Ką Jums reiškia kūrybinė partnerystė su „The Schwings Band“ ir kompozitoriumi Remiu Rančiu? Kaip pavyksta muziką ir šokį suderinti taip, kad taptų vieninga pasakojimo priemone?
„The Schwings Band“ muzika turi tą autentiškumą ir gyvybingumą, kurie tiesiog verčia judėti. Dauguma grupės atliekamų kūrinių yra originalios Remio kompozicijos, kurios pačios savaime pasakoja istorijas ir sukelia skirtingas nuotaikas. Su Remiu esame pažįstami jau daug metų, labai vertinu jo kūrybą ir muzikinę pajautą. Kūrybos procese muzikos ir šokio istorijas deriname, kad papildytų viena kitą. Procese yra daug žaidimo, mėginimo muzikines idėjas vizualizuoti aktorių judesiu. Kurdama choreografiją nuolat klausiau „The Schwings Band“ muzikos, pasirinkau kūrinius, kurie manyje kažką sujudindavo.
Džiaze laisvės ir ribų tema turi ir svarbią istorinę plotmę. Džiazo šokiai gimė vergijos ir segregacijos kontekste. Nuo darbo dainų, spiričiuelių, ring shouts iki bliuzo, stepo ir lindyhopo. Nelaisvėje gimę laisvės ir ekspresijos šokiai ir muzika. Svingas turi aiškiai apibrėžtą muzikinę formą, struktūrą, ją muzikantai žino ir seka, tačiau joje yra erdvės improvizacijai, saviraiškai. 1930-aisiais, svingo suklestėjimo metais, afroamerikiečiai taip pat gyveno įtampoje – tarp segregacinių Jimo Crow įstatymų ir laisvės – galimybės šokti ir improvizuoti. Taip turėjo progą pasijusti laisvi nelaisvoje visuomenėje.
Kurdama „Lindyhoperą“ ieškojau būdo kelti klausimą apie dabartį – kokios struktūros mus varžo šiandien, kada jaučiamės laisvi, o kada norime ištrūkti.
Kokį vaidmenį spektaklyje atlieka improvizacija? Ar yra tam tikri momentai, kai šokėjams paliekate daugiau laisvės?
Improvizacija yra svarbi „Lindyhoperos“ dalis. Yra scenų, kuriose šokėjams suteikiau daugiau laisvės – kad ieškotų kuo autentiškesnių judėjimo būdų. Kai kurie aktoriai patys to nežinodami yra tikri džiazistai. Lindyhopas yra gyvas šokis, o improvizacija energijai suteikia autentikos. Norisi, kad žiūrovai pajaustų, jog šokėjai yra ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai.
Kaip įvaldyti lindyhopą sekasi Vilniaus senojo teatro aktoriams? Ką akcentuojate dirbdama ne su profesionaliais šokėjais, o su dramos teatro aktoriais?
Dirbant su dramos teatro aktoriais esama iššūkių ir grožio. Iš aktorių, neturinčių džiazo šokio patirties, lindyhopas reikalauja daug drąsos ir atsipalaidavimo, reikia greitai mokytis. Po kelių mėnesių intensyvaus darbo jau matyti, kaip scenoje keičiasi aktorių judesys. Technika ir džiazo ritmai po truputį įauga į kūnus, o tuomet galima judėti laisvės ir ekspresijos link. Procesas reikalauja daug pasitikėjimo, tokio pobūdžio spektaklis – naujas tiek man, tiek aktoriams.
Kokias emocijas, idėjas žiūrovai išsineš iš „Lindyhoperos“?
„Lindyhopera“ kviečia ekspresijai ir judesiui, savęs neriboti, parodo intuityvią džiazo prigimtį, iššaukia norą ploti, trepsėti vos išgirdus muziką. Tikiuosi, po spektaklio žiūrovas išeis ir sakys „žinot, gal ir aš galiu šokt...“, ir tai man bus didžiausia sėkmė ir komplimentas.
Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė
VST informacija
