Friedricho Schillerio dramos „Marija Stiuart“ skaitymai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) yra įvykis. Dėl to, kad scenoje vėl girdimas dramos klasikos tekstas, ir skambėjo jis netikėtai aktualiai mūsų dienomis. Dėl to, kad jį skaitė vienoje vietoje seniai matyti vyresnės kartos aktoriai, tiksliau – Lietuvos teatro žvaigždynas. Dėl to, kad šie skaitymai vyksta pačių aktorių iniciatyva ir pastangomis, o tai irgi yra džiugus signalas galvojantiems, kad pokyčiai gali vykti tik tada, kai juos „nuleidžia“ iš viršaus.
Pjesės pasirinkimas – simbolinis. Prieš dvidešimt metų, 2004-aisiais, LNDT scenoje „Mariją Stiuart“ statė režisierius Jonas Vaitkus. Tada Elzbietą, Anglijos karalienę, vaidino Dalia Michelevičiūtė ir Jolanta Dapkūnaitė; Mariją Stiuart, Škotijos karalienę anglų nelaisvėje – Valda Bičkutė ir Inga Jankauskaitė. 2024-aisiais Dalia Michelevičiūtė vėl užsideda Anglijos karalienės karūną, tik dabar jos konkurentę vaidina Adrija Čepaitė. Šių dviejų aktorių duetas sulaužo įprastą pjesės traktuotę, kai konfliktuojančių karalienių vaidmuo skiriamas labai jaunoms aktorėms (2016 m. Vilniaus mažajame teatre Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Marija, Škotijos karalienė“ irgi turėjo vos į trečią dešimtį įkopusias valdoves – Indrę Patkauskaitę ir Elžbietą Latėnaitę). Kai rutuliojosi dramoje vaizduojami įvykiai, tikrosioms karalienėms buvo: Elzbietai – 54-eri, o Marijai – 44-eri, todėl D. Michelevičiūtės ir A. Čepaitės pasiūlytos personažų traktuotės yra istoriškai tikslesnės ir artimesnės Schillerio kurtiems charakteriams, suformuotiems gyvenimo išminties ir klaidų.
Po dvidešimt metų į „Marijos Stiuart“ sceną sugrįžo ir Vytautas Rumšas (grafas Lesteris), Rimantas Bagdzevičius (2004 m. – Emjas Poletas, 2024 m. – grafas Šruzberis), Arūnas Vozbutas (Devisonas), Algirdas Dainavičius (2004 m. – grafas Kentas, 2024 m. – Mortimeras), Diana Anevičiūtė (2004 m. – dvariškė, 2024 m. – Ana Kenedi), taip pat prisijungė Povilas Budrys (baronas Berlis), Ramutis Rimeikis (Emjas Poletas), Šarūnas Rapolas Meliešius (Pasakotojas, grafas Obepinas). Net ir ribojančioje pjesės skaitymo formoje išsiskyrė A. Dainavičiaus ir V. Rumšo intonacijos bei santūrus A. Vozbuto reikalavimas aiškumo.
Pjesės skaitymo atmosferai kurti pasitelkti du ankstesnio pastatymo kostiumai – Tiudorų laikotarpio Elzbietos ir Marijos suknelės, stovinčios priešinguose scenos kampuose. Aktoriai sėdi puslankiu, atsukę nugaras į žiūrovų salę, ir į priekį išeina tik jiems skirtame pjesės veiksme. (Toks išdėstymas priminė kitą šio sezono LNDT premjerą – Albertʼo Camus „Svetimą“ (rež. Jernejus Lorenci), kur pirmą veiksmą aktoriai irgi dalyvauja tarsi skaitydami knygą.) Scenos priekyje – juodu aksomu uždengtas ilgas stalas – altorius ar ešafotas? – ant kurio sudėtas simbolinis rekvizitas: personažų rašomi laiškai, kalėjimo raktai, valdžios regalijos ir mirtį nešantis durklas. Tik tiek, kiek reikia, kad žiūrovas suprastų tekste esančias užuominas.
Pjesės skaitymas – ne spektaklis, ir šio renginio sumanytojai nebando siūlyti režisūrinės koncepcijos. Likę nepridengti režisieriaus išmonės, aktoriai gali kliautis tik tekstu. Akivaizdu, kad šių skaitymų šaltinis galėjo būti noras dirbti su stipriu ir paveikiu tekstu, nes aktoriai deda sąmoningas pastangas perteikti Schillerio dramos literatūrinį grožį ir kūrinyje esančių temų gylį. Netikėtai suskamba – ir ataidi atsitrenkusios į šių dienų politinę realybę – tokios frazės kaip: „sąžinė – brangiausias turtas“ ar „ne daugumos balsas – teisybės matas“. Elzbietos ir jos patarėjų pokalbiuose svarstomas valdančiųjų santykis su valdiniais, tautos valios teisingumo ir viršenybės klausimas, aiškiai suvokiamas valdovo priklausomybės nuo jį palaikančios minios pavojus. Dramos centre – hamletiškas Elzbietos pasirinkimas – įsakyti nužudyti jos teisėtam viešpatavimui grėsmę keliančią Mariją Stiuart ar pasigailėti jos, tačiau šalia atsiranda ir moderniems laikams būdingas tautos valios elementas. Atrodytų, teisėta ir teisinga daryti tai, ko nori valdiniai. Kartu pripažįstama, kad valdžios legitimumo pagrindu laikant tautą, valdovui tenka jai pataikauti, ypač, kai riba tarp tautos ir minios yra labai slidi.
Schilleris minios nuomonę lygina su nendre, kuri linksta ten, kur pučia vėjas – „vargas tam, kas ieško šitos nendrės paramos“, pripažįsta Anglijos karalienė. Tada belieka sakyti vieną, o daryti kitą – finalinėje scenoje Elzbietos išsisukinėjimai „daviau, bet neliepiau“, „žadėjau, bet nepatvirtinau“ komiškai priminė Lietuvos politikos realijas. Būtent politikos makiaveliškumo atskleidimas bei persipynusios intrigos dėl valdžios yra stiprioji šios dramos dalis ir skaitymų autoriai, atrodo, tiksliai pasirinko jas paryškinti. Žiūrovams tai tiko – prieš akis vykstančią intrigą buvo įdomu stebėti, net jei ją teko labiausiai suvokti pasitelkus klausą, o ne akis. Nudžiugino netikėtas skaitymų pabaigos akcentas, šmaikščiai užbaigęs šį renginį: žiūrovų įteiktą rožę V. Rumšas įteikė Elzbietos kostiumui. Nereikėjo nė 10 minučių tylos.
Skaitymų žiūrovus teatras pasitiko trumpu apklausos lapeliu ir trimis klausimais – amžius, lytis ir kaip sužinota apie skaitymus. Šie demografiniai klausimai apklausose vertingi tik tada, kai suteikia kontekstą turinio klausimams. Kadangi esminis klausimas – ar eitumėte į skaitymus dar kartą – taip ir liko neužduotas, tenka į jį atsakyti čia. Taip.
