Vėstančiame ir rudenėjančiame Paryžiuje Lietuvos kultūros sezonas dar tik persirito į antrąją pusę. Vis dėlto lietuvių, prancūzų ir užsienio teatralai Lietuvos teatro programą „Focus Lituanie“ („Dėmesio centre – Lietuva“), vykusią Paryžiaus miesto teatre ir organizuotą kartu su Teatro informacijos centru, po trejeto itin intensyvių savaičių, per kurias pristatyta arti dvidešimties plataus spektro darbų – šiuolaikinio šokio, literatūros, drag, elektroninės muzikos ir net etnokultūrinių kūrinių, – jau uždarė. Tokia daugiasluoksnė pasiūla dažnam didmiesčio gyventojui veikiausiai atrodo visiškai normali ir per daug nestebinanti. Vis dėlto yra kuo didžiuotis – prancūzams tam tikri dalykai sukėlė nuostabą. Mums kalbantis, tiek programos sudarytoja Claire Verlet, tiek Kritikų sindikato generalinė sekretorė Brigitte Rémer prasitarė, kad buvo nustebintos kokybės ir moterų dominavimo. Ko gero, minėtieji elementai prancūzams iškart pasakė: Lituanie c’est l’Europe („Lietuva yra Europa“). Todėl šiuo inspiruojančiu teiginiu kviečiu pasinerti į spalio 20 dieną įvykusią diskusiją su trimis prancūzų kritikais – Thomasu Hahnu, Denis Sanglard’u bei Brigitte Rémer. Kokią Lietuvą jie pamatė?
Atmintis – pradžia ir pabaiga
Pradėkime nuo mįslės. Drėgnas asfaltas, geltonos languose žybsinčios šviesos, nepakenčiamas, tartum iš suskilusio vamzdžio švokščiantis lietus, Paryžius, iš / į bistro bei kavines kulniuojantys lankytojai, tolumoje rūkstantys motorolerio ir cigaretės dūmai. Su kokia būsena visa tai siejasi? Jei norite pamąstyti, sustokite, bet jei nekantraujate kuo greičiau pasinerti į prancūziškas diskusijas, skaitykite toliau. Atsakymas – nostalgija. O kas yra nostalgijos esminis elementas? Atmintis. Būtent ji ir buvo viso mūsų ilgiau nei valandą trukusio pašnekesio epicentras: regis, be kokybės ir moteriškos jėgos, prancūzai nieko kita nematė. Galbūt kiek generalizuoju, tačiau esmė tokia.
Kas ta atmintis ir kokia ji? Kodėl Prancūzijos publikai būtent šis elementas pasirodė esantis lietuvių pristatytos produkcijos ašis? B. Rémer, tarptautinės kultūros politikos konsultantė, dalyvavusi Europos Tarybos misijose Bulgarijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Ukrainoje, pastarąjį dešimtmetį rašanti kritikos straipsnius apie teatrą žurnaluose „Théâtre du blog“ bei „Ubiquité culture(s)“, įvardijo keturis esminius atminties tipus: šeimyninė, kolektyvinė, socialinė ir individuali. Tokia seka pasiūlyta pačios Brigitte. Kiekvienam iš šių tipų ji priskyrė po atitinkamą (-us) kūrinį (-ius).
Nenuostabu, kad kritikų aukščiausiais balais įvertintas Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Fossilia“ pateko į pirmojo ir antrojo tipų atminties sektorius. Juk čia – „vaikų vykdoma ankstesnės kartos slėptų šeimos prisiminimų paieška, kuri formuojasi per tarsi iš skeveldrų surinktą kalbą. Tai ne tik istorijos, bet ir tapatybės ieškojimas“. Pašnekovė negailėjo pagyrų režisierei bei aktoriams: „Šis spektaklis – gražus, rafinuotas, efektyvus ir inteligentiškas teatro kūrinys. Jis leidžia aktoriams išryškinti palaidotos atminties problemą ir elegantiškai nešti praeities svorį, išsaugant gelminį lygmenį ir nė vieno dalyvio nepaverčiant auka“.
Trečiojo tipo – socialinė – atmintis neatsiejama nuo pozicijos visuomenėje prisiėmimo, bandant apeliuoti į ekologinius ar negalios klausimus. Būtent tai darė Klaipėdos lėlių teatro „Didysis sprogimas“ (rež. Zvi Saharas) bei Kamilės Gudmonaitės „Šventė“. Pastarasis spektaklis buvo įvardytas kaip ypač jautrus ir būtent tuo stebinantis, susitelkiantis į pačią gyvenimo jėgą. Na, o individualios laisvės erdvei, kurioje, vedama choreografo Rachido Ouramdane’o, spektaklyje ,,Lora“ pasakojo savo istoriją, atstovavo Lora Juodkaitė.
Iš esmės, B. Rémer teigimu, keturi minėtieji atminties tipai suformuoja globalią perspektyvą programos, kurioje atmintis – ne statiška, o atspindi jaunų kūrėjų minties reaktyvumą: „Tai susiję su atsparumo kūrimo procesu, kuomet kvestionuojama istorija, bandoma ją suprasti ir judėti į priekį, nebūtinai siekiant užgydyti visas žaizdas, bet bent jau rasti tam tikrą susitaikymą su ja. Dabartinė kūrėjų karta vis dar nešiojasi istorijos, paženklintos didelėmis traumomis, randus, tačiau kartu jaučiamas taikos troškimas, noras praeitį nagrinėti įvairiais aspektais ir priemonėmis, taip ieškoti kelio pirmyn.“
Vis dėlto ne tik B. Rémer tiek daug dėmesio skyrė atminties temai – ją akcentavo ir aktorius, šokėjas, žurnalistas, tinklaraščio „Un fauteuil pour l’orchestre“ kritikas Denis Sanglard’as, nustebinęs savo požiūriu į Gabrielės Labanauskaitės, Gailės Griciūtės bei Viktorijos Damerell sukurtą muzikinį performansą „Sporto grupė“. Jo manymu, šiame pasirodyme patenkame į absurdo teritoriją, kurioje slypi sakrali kūryba – tyli, bet išradinga provokacija. Taip tartum susiduriame su priverstinio darbo problema, grąžinančia mus prie istoriškumo. „Atlikėjai tarsi tampa ir vaiduokliais, ir darbininkais, primenančiais apie priverstinio darbo stovyklas, galbūt net tolimojo Sibiro, panašias į tas, kurias matėme spektaklyje „Fossilia“. Sumanymo koncepcija įneša interpretacijos sluoksnių – forma tokia atvira, kad leidžia regėti tai, ką norime, – viską arba nieko“, – teigė D. Sanglard’as. Kritikas taip pat pažymėjo, jog šiame performanse esama Vakarų visuomenės kritikos – komentuojamas kūno garbinimo paviršutiniškumas, socialinės medijos ir spaudimas siekti tobulumo, o tai tam tikra prasme yra dar viena diktatūros forma – savanoriška vergovė. Sąvoka „diktatūra“ tokiame diskurse neišvengiamai įgyja istoriškumo krūvį.
Atsispyrę nuo tobulumo, lydinčio ne tik prie istorinės, bet ir kūniškumo tematikos, problemos, priartėjome prie spektaklio „Šventė“. Pašnekovo tvirtinimu, „atsparumo“ sąvoka iš tiesų yra programą ir spektaklį jungianti gija. Tiesa, Gudmonaitės darbo atveju vien apie istoriškumą kalbėti nepakanka: režisierė atspindi šiuolaikinę kovą su negalia, ypač šeimoje, kur ji dažnai nepastebima arba menkai pripažįstama. „Neįgalieji demonstruoja neįtikėtiną stiprybę, atsparumą, kuris ne tik istorinis – jis taip pat giliai socialinis ir fizinis. Jie tvirtina: „Mes esame čia ir taip pat esame normalūs“. Šis atsparumas – ne vien jų, bet ir platesnės, bendros socialinės atminties dalis“, – aiškino Dennis. Brigitte jam pritarė, patvirtindama, kad būtent tokius atvejus, kai visuomenės pokalbiai apima ir įtraukia negalią, ir pati sieja su socialine atmintimi. Žiūrovams negalios istorijas stebint drauge su bylojančiomis apie dalykus, kurie juos tiesiogiai palietė, tampa aišku, kad tai gali tapti bet kurio iš mūsų gyvenimo dalimi. Tokia perspektyva skatina kolektyvinę stiprybę bei supratimą.
Galiausiai B. Rémer Lietuvos teatro programą Paryžiuje apibrėžė kaip „keliančią idėją, kad individualią atmintį sistemingai veikia socialiniai rėmai, į kuriuos ji įterpiama, o kolektyvinė atmintis įgauna radikalesnę bendruomeninę prasmę ir atspindi pačios grupės prisiminimus, siekiančius už jos narių asmeninių prisiminimų ribų“.
Moterų vaidmuo
Diskusijos metu pašnekovai išskyrė, kad visuose pasirodymuose lyčių lygybė scenoje akivaizdi. Vis dėlto tai labiausiai pastebima teatro kūryboje, kur moterys imasi lyderystės. Šiai minčiai antrino ir kiek anksčiau sutikta Paryžiaus miesto teatro programos sudarytoja Claire Verlet. Be to, pasak B. Rémer, „moterys atlieka savo, kaip visaverčių kūrėjų, vaidmenis. Tai matyti tokiuose kūriniuose kaip Agnietės Lisičkinaitės „Hands up“, kuris tapo savotišku manifestu“. Ši nuomonė siejo visus diskusijos dalyvius.
Susimąstę, kaip moterys Lietuvoje įgijo tokią stiprią valdžią, prancūzai nutarė, kad daugelyje visuomenės grupių mūsų šalyje veikiausiai būtent jos užima sprendimų priėmėjų pozicijas – feminizmas politikoje vis ryškesnis, kovojama su problemomis, susijusiomis su santykiais, smurtu. Pasak Brigitte, Prancūzijoje tokie klausimai, regis, keliami paviršutiniškai, o štai Lietuvoje tai giliau įsišaknijusi, istoriškai susiklosčiusi kova. Tada kritikė užsiminė apie savo kelionę ir rezidenciją Lenkijoje: „Mačiau, kaip moterys imasi vadovauti. Manau, tai byloja apie sovietinį palikimą: Rytų Europos visuomenėse moterų padėtis tiek darbe, tiek santykiuose atrodė stipri, galbūt net stipresnė nei Vakaruose“. Pastarasis teiginys nuskambėjo išties kontroversiškai ir priminė, kad prancūzams reikia dar nemažai išmokti apie Lietuvą, jos istoriją bei visuomenės raidą. Prieštaringa, jog net giriant aukštą mūsų teatralų meistrystę bei vakarietiškumą, šie bruožai siejami su sovietiniu palikimu.
Stebinanti kokybė
„Jei čia, Prancūzijoje, tokią kokybę galėtume matyti kasdien, būtų neapsakoma“, – prasitarė B. Rémer, paprašyta išskirti esminius Lietuvos programos aspektus. Viena detalė, itin svarbi repertuaro sėkmei – tarpdiscipliniškumas. Pasak pašnekovės, jis yra kiekvieno pristatomo spektaklio, pasirodymo, performanso pagrindas, taikomas apgalvotai ir laiku. „Tekstas, kūnas, judėjimas bei tarpdisciplininių elementų padėtis prisideda prie dramaturginės struktūros“, – įsitikinusi ji. Spektaklyje „Fossilia“ vaizdas tolygus atminčiai, jis iš užmaršties prikelia ir atskleidžia Sibiro stovyklų patirtį, perteikiamą pasitelkiant vizualinius, fizinius bei audiovizualinius archyvus. „Šventėje“ intymi aplinka lemia intensyvumą, kurio nepajėgtų sukurti jokia techninė intervencija, o štai „Sporto grupė“ klesti keistumo atmosferoje – nereikia jokio vaizdo iškraipymo, nes patys aktoriai-muzikantai formuoja kūrinio garsinę ir vaizdinę visumą. Ši technologijų būties ir nebūties sąveika užtikrino ne vien minėtojo spektaklio, bet ir visos lietuviškosios teatro programos išskirtinę kokybę.
Plėtojant kokybės temą, Denis Sanglard’as irgi neliko abejingas. Jo nuomone, lietuvių aktoriai, ypač kalbant apie „Fossilią“, sudėtingumą perteikia netikėtai paprastai, nes atsisako senojo deklamacinio stiliaus, kuris Prancūzijoje dar išlikęs. Pasak kritiko, lietuvių kūryboje esama nepakartojamo išradingumo, visų ribų peržengimo. Jis akcentavo autorių gebėjimą įtraukti įvairią per laiką sukauptą medžiagą: „Jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kaip naudojami archyvai: jie ne padengti istorijos dulkėmis, bet pristatomi taip, kad ir vėl būtų aktualūs šiandien – perleidžiami per jaunų kūrėjų, kuriems reikia suprasti, užfiksuoti kitų žodžius bei mintis, filtrą. Jų tylus santūrumas, tačiau kartu – aštrumas ir profesionalumas atgaivina istoriją, mums to beveik nesuvokiant“. Denis kaip lietuviško teatro esmę įvardijo subtilumą, niekada nekrintantį į akis. „Viskas egzistuoja santūriai, tarpinėje situacijoje – šitai labai gražu, nes reikalauja rafinuotos, minimalistinės vaidybos. Tai, kas tuomet atsiranda, yra neįtikėtinai sutelkta“, – pridūrė jis.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad jiems įdomu, kokios paslaptys slypi už to, kas liko nepasakyta. Jiems kiekviena tyla suponavo gelmę, nes niekas nebuvo išreikšta tiesiogiai – kūrinių visumą sudarė fragmentai, elipsės, kone kasdienės kalbos akimirkos. Pasak D. Singlard’o, per erdvę tekstai pasiekia žiūrovą, o jos esminis elementas – atmosfera, sukuriama naudojant muziką bei kitas priemones, pasitelkiant tarpdiscipliniškumą. Aptardamas Lietuvos teatralų vakarietiškumą, kolegai antrino ir „Transfuge“ kultūros žurnalo kritikas Thomas Hahnas. Jo manymu, lietuviai yra visiškai integrali Vakarų meno bendruomenės dalis. Ko gero, studijos užsienyje lemia, jog Lietuvos kūrėjų meninė raiška dera su naudojama Vakaruose.
Ar toks Lietuvos teatro suvokimas, suskliaudimas iki atminties tematikos ir keleto „stebinančių“ elementų nėra elementarus supaprastinimas, nulemtas prancūzų ekstazės pabuvus egzotiškoje aplinkoje? Norisi tikėti, kad tai – gilesnio pažinimo pradžia. Lietuvos teatras yra pats savaime, tvirtai stovi didžiosiose Prancūzijos scenose, o jo kokybės pavydi net patys šeimininkai. Čia aptartos kritikų reakcijos tik įrodo, kad tarptautinis bendradarbiavimas turi būti aktyvesnis ne vien tam, kad lietuviai menininkai taptų dar labiau matomi, bet ir dėl politinių sumetimų, kalbant apie mūsų šalies įvaizdį svetur.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
