Kristina Marija Kulinič – aktorė, dramaturgė, režisierė. Kūrybinį kelią pradėjo kaip teatro aktorė ir performanso menininkė. 2017 m. parašė savo pirmąjį tekstą performansui „Window Shopping“, vėliau pjeses „Dedukas“, „Tikslai ir uždaviniai“, „SoDramatic“, „Fan Fiction“ ir kt.
Naujausios dramaturgės pjesės „Geras oras, jei per daug negalvoji“, kurią režisavo pati autorė, premjera įvyks Vilniaus senajame teatre (VST), lapkričio 9 ir 10 dienomis. Spektaklis imasi itin aktualios istorijos, atminties, istorinių traumų, kaltės, Holokausto temos. Ar išties mokomės ir įmanoma iš istorijos pasimokyti? Aišku tik viena – nesikeičia tik žmogaus prigimtis.
Kas paskatino pasirinkti istorinių traumų, kaltės ir Holokausto temas? Kiek tam įtakos turėjo istorinis ir dabarties kontekstai?
Praeitą vasarą į rankas pakliuvo Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė: gyvenimas turėtų būti skaidrus“, kurioje amžinatilsi profesorės I. Veisaitės pokalbiai su autoriumi. Dalis pokalbių – tai išgyvento Holokausto Lietuvoje atsiminimai. Mano pačios Holokausto suvokimas, prisipažinsiu, buvo gana mokyklinis. Skaitant niekaip nepaliko vis didėjantis gėdos jausmas. Kaip čia taip išėjo, kad žmonių, patyrusių ir išgyvenusių tokią tragediją, žmonių, su kuriais prasilenkdavau gatvėje ar net spektakliuose, žmonių, kurie iki Antrojo pasaulinio karo sudarė milžinišką dalį Lietuvos visuomenės, tragedijos suvokimo mano sąmonėje nėra. Suvokimo, kas čia vyko ir kokią svarbią visuomenės dalį praradome, beveik nebuvo. Dauguma mūsų žino Aną Frank. Tačiau, turbūt ne daug kas žino Icchoką Rudaševskį – Vilniaus gete kalėjusį paauglį, kuris taip pat rašė dienoraštį ir fiksavo geto gyvenimą. Vis tik giluminio tragedijos, jos masto ir svarbos suvokta nebuvo. Ir to, kad tai yra ir mano istorinė atmintis – taip pat ne. Kiek matau, daug kas galėtų pasakyti kažkaip panašiai. Žodžiu – nusprendžiau patyrinėti, pjesėje pabandyti reflektuoti bent dalelytę viso to.
Tada Izraelyje įvyko spalio 7-osios išpuolis. Negana to, pradėjo ryškėti iš įvairių pakampių lendantis antisemitizmas. Baisu ir bjauru. Kelti į paviršių šias temas atrodo ypač reikalinga.
Vis tik nenorėčiau šiame kontekste vartoti žodžio „kaltė“. Pritariu profesoriaus Sauliaus Sužiedėlio viename interviu išsakytoms mintims, jog kolektyvinė kaltė nėra produktyviausias būdas dalykams įvardyti. Vis dėlto tie, kurie gimėme po karo, nesame kalti dėl to, ką darė dalis mūsų protėvių. Tinkamesnis žodis, pasak profesoriaus, būtų kolektyvinė gėda. Pritariu. Pritariu ir minčiai, kad svarbu tyrinėti nepatogias detales apie Holokaustą Lietuvoje – tai mus padarys tik stipresniais.
Esate pjesės „Geras oras, jei per daug negalvoji“ autorė ir savo pačios pjesės režisierė. Kaip pavyksta suderinti šiuos du pašaukimus?
Šiandien nematau šių dviejų spektaklio kūrimo dėmenų kaip iš esmės skirtingų. Žinoma, tiek režisūrai, tiek dramaturgijai reikalingi kiti įgūdžiai, tačiau nemanau, kad jie vienas kitam prieštarauja ar trukdo. Man įdomus pats teatro menas, o jį galima kurti visaip – galima darbus ir funkcijas skaidyti, bet galima ir viską daryti pačiam. Svarbu, kad susirinkus žiūrovams užsivestų mašina, kurią repeticijų metu konstruojame, o vienos teisingos instrukcijos nėra. Sakyčiau, pašaukimas tas pats – sukonstruoti „teatro mašiną“. Man įdomūs skirtingi to konstravimo etapai.
Kokią publiką, konkretų žiūrovą Jums svarbu pasiekti? Kiek Jums, kaip šiuolaikinį teatrą kuriančiai menininkei, svarbi publika?
Publika yra esminis elementas, užbaigiantis kūrinį. Tikiuosi, pavyks pasiekti atvirą, jautrų žiūrovą, kuris turi drąsos susidurti su nepatogiais klausimais ir jausmais.
Spektaklyje keliamas klausimas – ar įmanoma iš istorijos pasimokyti? Kaip šiuo metu atsakytumėte į šį klausimą?
Nežinau. Tikiuosi, kad taip.
Kokie buvo svarbiausi įkvėpimo šaltiniai rašant pjesę ir statant spektaklį?
Knygos, ekskursijos, atviros paskaitos ir išgyvenusiųjų atsiminimai padėjo geriau suprasti ir įsisąmoninti šį istorijos etapą. Žinoma, tai yra plati tema – netapau šio istorinio tarpsnio žinove, toli gražu.
Dalis knygų, kurias skaičiau, praktiškai sudaro pjesėje kuriamų istorijų ir keliamų dilemų pagrindą. Kai kuriuos fragmentus net ir cituoju ar perfrazuoju. Visų pirma, tai Anetos Anros „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“, taip pat „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“, parašyta pačių Kauno žydų geto policijos pareigūnų, ir Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“. Kalbant apie teatrines įtakas ir įkvėpimo šaltinį, tai būtų Krzysztofo Warlikowskio „(A)pollonia“.
Spektaklyje veikia du jauni žmonės, moteris ir vyras, įstrigę neapibrėžtame laike ir erdvėje. Kokie tai personažai? Kodėl Jums svarbu nagrinėti šių veikėjų ryšį su praeitimi ir jų paieškas XXI a.?
Personažai yra eiliniai hipsteriai, bandantys kurti savo gyvenimus. Vienas iš man rūpimų klausimų: norint išvengti tokių baisybių kaip Holokaustas pasikartojimo, kas yra svarbiau: ar istorinių faktų išmanymas, ar savęs, kaip labai sudėtingos ir prieštaringos būtybės, pažinimas? Juk po Holokausto kurį laiką, ypač Vakarų visuomenėse, buvo keliami klausimai: kaip tokio masto dalykai galėjo įvykti? Kaip tokia didelė dalis paprastų, vidutiniškų, psichiškai sveikų žmonių galėjo vykdyti tokius žiaurius nusikaltimus? Tokie ir panašūs klausimai kyla ir pjesės veikėjams, kurie susipažįsta su savo protėvių istorijomis, kurios prieš atsiduriant postkatastrofos erdvėje jų atminty neegzistavo.
Kokie šiuolaikinio teatro metodai ir formos yra veiksmingiausi nagrinėjant tokias temas kaip karas, trauma, kaltė?
Greičiausiai yra daugybė būdų, metodų ir formų, kurie tinkami tokioms temoms skleistis. Viliuosi, kad tai, ką su komanda kuriame, taip pat bus veiksminga.
Minėjote, kad kartais renkatės „mėgautis gražiu oru ir fantazuoti apie ateitį“. Ar kūryba padeda rasti pusiausvyrą tarp dabarties nerimo ir ateities svajonių?
Kitaip tariant, mieliau rinksiuosi pabėgti nei imtis realių žingsnių – pažvelgti nerimui į akis ir pabandyti atsakyti į klausimus: ką realiai galiu padaryti, kas mano valioje, kaip realiai galiu prisidėti prie tos ateities kūrimo? Tokią nemalonią tiesą, deja, pastebėjau – čia kalbu apie save. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad nerimas dėl dabarties ir fantazijos apie šviesų rytojų – tai dvi to paties medalio pusės. Tarp šių dviejų dalykų ieškoti pusiausvyros nenoriu, tai beprasmiška. Kūryba šiandien man tampa vienu iš bandymų tai užčiuopti ir reflektuoti.
Kaip Jūsų ankstesni darbai, dramaturginių tekstų visuma paveikė spektaklio „Geras oras, jei per daug negalvoji“ kūrybinį procesą?
Gilinantis į šią temą, skaitant atsiminimus ar istorinius šaltinius, nebuvo lengva, dažnai apnikdavo abejonės, ar galiu bent dalelytę to skausmo įlieti į teatro kūrinį, kokiu kampu būtų prasminga tai daryti... Kūrybinis procesas buvo kitoks nei ankstesni. Susidūriau su dilemomis, abejonėmis, baimėmis. Šitai, žinoma, daugiau mažiau patiriu visada, tačiau šįkart jaučiu labai didelį atsakomybės svorį.
Performanso menas turėjo didelę įtaką Jūsų kūrybiniam tapsmui. Kaip ši patirtis atsispindės spektaklyje „Geras oras, jei per daug negalvoji“?
Tikriausiai labai netiesiogiai. Taip, esu tikra, kad ši patirtis padarė man milžinišką įtaką, ir tai atsispindi užduotyse, kurias duodu aktoriams, bei mano pačios mąstymo būde, braiže. Vis tik abejoju, ar spektaklyje performanso meno įtaka bus akivaizdi – šiandien teatro scenoje performatyvumo neieškau. Aišku, nesąmoningai gali išlįsti, vis tik dabar man svarbiausia, kad forma padėtų skleistis temai.
Kuo skiriasi kūrybinis procesas eksperimentiniuose, nepriklausomų teatro trupių projektuose ir institucinio, valstybinio teatro spektakliuose? Ar jaučiate esminius skirtumus?
Procesas yra toks pats, kaip visada. Dirbant institucijoje lengviau dėl logistinių priežasčių – kiekvienas dirba savo darbą ir tiek. Nepriklausomuose teatruose dažnai tampi ir scenos darbininku, ir prodiuseriu, ir dar velniai žino kuo. Sakyčiau, institucijoje šiuo požiūriu yra patogiau.
Jūsų kūryboje dažnai juntamas sapniškas, minčiasrautiškas kalbėjimo stilius. Kas lėmė tokio stiliaus susiformavimą? Kiek sapniškumas svarbus spektaklio atmosferos kūrimui?
Man labai įdomu fiksuoti buitinę kalbą ir minties srautą. Dažnai gaudau, kartais net įrašau, o po to transkribuoju atsitiktinį pokalbį ar tiesiog greitai užsirašau, ką nugirdusi gatvėje. Užrašius ant popieriaus kalbą atrodo labai keista, tarsi nelimpa prie popieriaus. Gyva kalba yra kitokia nei rašytinė. Net dabar, kai į klausimus atsakinėju raštu, mano mintis yra kiek sukontroliuota, paredaguota, o kalbant gyvai lenda įvairūs prieštaringumai, nelogiškumai, kalbos šiukšlės – vieną dar ne iki galo išartikuliuotą mintį keičia kita. Įdomu tyrinėti, ką apie vieną ar kitą dalyką sako pati kalbos maniera, žodžiai, kuriuos vartojame, pauzės, o tada iš tokių nuotrupų bandai dėlioti visumą. Dažnai kalboje „apie nieką“ arba iki galo neišartikuliuotoje mintyje slypi tai, apie ką sąmoningai nepagalvočiau.
Panašiai ir su minčių srautu. Iš pirmo žvilgsnio tai kažkokia netvarka, sapniškos nesąmonės, bet būtent už jų slypi dalykai, apie kuriuos nesinori kalbėti ar galvoti. Todėl tekstuose mėgstu palikti dalį tos netvarkos, minties įtrūkimų, nesukontroliuoto žodyno veikėjų kalboje.
Istorinėms traumoms, kolektyvinei atminčiai šiandienos auditorija jautresnė ar priešingai – esame pernelyg užsiėmę savo kasdieniais rūpesčiais?
2016 metais Molėtuose įvyko „Atminties maršas“, skirtas Molėtuose nužudytų žydų atminimui. Jame dalyvavo daugybė žmonių. Susiklostė taip, jog ir pati su keliais kolegomis ten nuvažiavau ir galiu patvirtinti, kad atmosfera iš tiesų buvo jaudinanti. Dabar, atsimindama šį maršą, manau, kad tai vienas atvejų, kuris rodo, jog yra daugybė žydų tautos tragedijai neabejingų žmonių, suprantančių, jog tai yra ir mūsų tragedija.
Kokia yra jūsų asmeninė ateities vizija? Ar esate optimistė, ar manote, kad katastrofos neišvengiamos, kaip kad užsimenate spektaklyje?
Kad jos neįvyktų, turi būti dedamos milžiniškos, sąmoningos, individualios ir kolektyvinės pastangos. Nesinori pasiduoti nei optimizmui, nei pesimizmui. Nesinori pasiduoti emocijoms, bet rasti būdus, kaip nenuslysti į abejingumą.
Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė
VST informacija
