Kiekvieną savaitgalį, o ir dažną darbo dienos vakarą eidamas Vilniaus ar Vienuolio gatve pamatysi minią pasipuošusių žmonių, traukiančių Operos ir baleto teatro link atlikti sostinės kultūros vartotojo ritualo. Tvarkinga eilė prie rūbinės, prie tualeto, prieš spektaklį arba per pertrauką – karštas šokoladas ir šampanas, tada – vėl eilė prie rūbinės ir plaukimas su minia pro teatro duris atgal. Tačiau keletą praėjusio pavasario ir šio rudens vakarų žmonės žengė pro kitas gretimo pastato, kadaise priklausiusio Operos ir baleto teatrui, duris. Skirtingai nuo LNOBT suteikiamo saugumo ir užtikrintumo, „Opera Social House“ kavinė siūlo nežinią: kas manęs, žiūrovo, laukia egzotiškoje, sovietinės ir šiuolaikinės bohemos mišiniu dvelkiančioje erdvėje?
Šiandien jau niekas nebenustebs išvydęs, kad spektaklis vyksta ne teatre, bet angare, kalėjime, vandens saugykloje, taksi parke ar bet kur kitur. XX a. netradicinių erdvių pasirinkimas buvo tapęs svarbia meninių paieškų kryptimi. Peteris Brookas teatro menininkų apsisprendimą vaidinti netradicinėse erdvėse vadino šūviu į nematomą taikinį, nes sunku iš anksto nuspėti, kokį poveikį erdvės nekonvencionalumas turės atlikėjų ir žiūrovų bendravimui. O vaidinimai kavinėse – dar senesnė teatrinė forma, išpopuliarėjusi XX a. pirmos pusės Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur didžiųjų miestų kavinės buvo tapusios bohemiškais kultūros židiniais. Juose susirinkę menininkai ir intelektualai diskutuodavo, keisdavosi idėjomis. Ten taip pat vykdavo poezijos skaitymai ir vaidinimai, turėję įtakos siurrealizmo ir egzistencializmo iškilimui. Dar daugiau: kaip knygoje „Egzistencialistų kavinėje“ teigia Sarah Bakewell, galima atsekti tikslų egzistencializmo gimimo momentą, kai 1933 m. vienoje Paryžiaus kavinėje Jeanas-Paulis Sartreʼas, Simone de Beauvoir ir Raymondʼas Aronas susitiko aptarti Berlyne išpopuliarėjusios naujos krypties – fenomenologijos. Avangardo suklestėjimo laikotarpiu kavinė tapo sceninių eksperimentų, metančių iššūkį nusistovėjusiems teatriniams kanonams ir socialinėms normoms, erdve.
Tad Pauliaus Markevičiaus sprendimas spektaklį, paremtą egzistencialistų biografijomis ir idėjomis, kurti kavinėje atrodo daugiau nei pagrįstas. Vos įėjusius pro „Opera Social House“ duris, žiūrovus pasitinka lyg nuobodžiaujantys, lyg lūkuriuojantys žavingais retro kostiumais vilkintys aktoriai (kostiumų dailininkė Fausta Naujalė). Pasisveikina, palydi iki kavinės durų. Gauname instrukcijas laisvai judėti erdvėje ir gerbti kitus judančius. Spektaklis „Café Existans“ prasideda nejučia, žiūrovams ir aktoriams šnekučiuojantis tarpusavyje ir gurkšnojant gėrimus. O paskui staiga prasideda TEATRAS. Aktoriai Jolanta Dapkūnaitė, Indrė Patkauskaitė, Vytautas Kaniušonis, Vygandas Vadeiša, Aistė Lasytė, Karolis Norvilas, Viktorija Žukauskaitė ir Šarūnas Datenis, virtę personažais, lyg privačiai šnekasi, bet dabar jų jau niekaip nesupainiosi su paprastais kavinės lankytojais. Aktoriai ne kartą užsimena, kad čia repetuojamas spektaklis, bet toks primygtinis teatro ir neteatro atskyrimas, man regis, disonuoja ir su pačia spektaklio sumanymo esme, ir su egzistencialistus žavėjusiu fenomenologijos gebėjimu susieti filosofiją su kasdieniais patyrimais.
Žinoma, aktoriai labai skirtingi, kai kurie iš jų niekada iki šiol nėra vaidinę kartu. Ansamblis čia galbūt ir nereikalingas, bet atrodo, kad aktoriai su režisieriumi nėra iki galo sutarę dėl bendrų žaidimo taisyklių. Visi kliaujasi savo individualia raiška, todėl atskirų scenų įtaigą nulemia kiekvieno atlikėjo charizma. Vieni, kaip Vytautas Kaniušonis ir Šarūnas Datenis, vaidina ekspresyviau, renkasi raiškesnius gestus ir intonacijas ir sykiu tarytum mažiau pastebi visai čia pat esančius žiūrovus; kitų vaidyba „tylesnė“, intymesnė, labiau įsiklausanti į aplinką. Ypatingu publikos pajautimu ir gebėjimu vienu metu būti ir vaidybinėje, ir realioje situacijoje išsiskiria aktorės Indrė Patkauskaitė ir Jolanta Dapkūnaitė.
Aktoriai keliauja po scenografės Sigitos Šimkūnaitės įrengtus kambarius (vonią, biblioteką), sudarydami vis skirtingus personažų duetus ar grupes, o žiūrovai renkasi, ar jie nori sekti iš paskos ir iš pasirinkto taško stebėti veiksmą, ar likti toje pačioje vietoje. Aktoriai kartas nuo karto pametėja publikai užuominų ar pasiūlymų palikti erdvę ar, priešingai, pasilikti joje. Kai kurios scenos kartojasi, taip suponuodamos mintį apie gyvenimo automatizmą, o kai kurios atrodo neturinčios nei pradžios, nei pabaigos. Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Nors kai kurios scenos kuria žaismingas aliuzijas į egzistencializmo kūrinius ir jų autorių biografijas (pavyzdžiui, Sartreʼo pjesę „Už uždarų durų“, teigiančią, kad „pragaras – tai kiti“), vis dėlto dalis tekstų dvelkia ne egzistencialistine, o veikiau buitine filosofija. „Čia gėrimai kartūs, kaip ir klausimai apie gyvenimo prasmę“, – skelbia spektaklio anonsas. Dėl tekstų seklumo kartais jautiesi gurkštelėjęs ne kartaus gėrimo, o kokakolos. Galbūt spektaklio suvokimui būtų pasitarnavusi programėlė su išplėstiniais kūrėjams aktualių idėjų ir personalijų pristatymais. Dabar „Café Existans“ forma ir atmosfera, kurią įtaigiai kuria ne tik erdvės architektūra, bet ir Jono Narbuto muzika ir Mato Samulionio garso dizainas, regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją. Galų gale lieka neaišku, ar režisierius ir dramaturgas Paulius Markevičius turėjo didesnę ambiciją nei pasiūlyti žiūrovams neįprastą dalyvavimo spektaklyje patirtį. Žinoma, patyriminiame teatre potyriai ir yra svarbiausi, tačiau teatras juk nėra tas pat kaip, sakykime, šuolis nuo dangoraižio prisirišus virve ar vakarienė aklinoje tamsoje.
Po beveik dviejų valandų klaidžiojimo EXISTANS kavinėje aktorius Vytautas Kaniušonis visus žiūrovus atsiveda ant pastato stogo. Čia spektaklis baigiasi nepastebimai kaip ir prasidėjęs. Personažų kaukės pamažu nunyksta ir lieka tiesiog besišnekučiuojantys žmonės. Baras vis dar veikia ir galima nusipirkti dar vieną buteliuką kokakolos. Arba taurę viskio.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba