Praėjusį pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigė talentinga aktorių karta, baigiamųjų egzaminų metu pristačiusi aštuonis spektaklius, kuriuose išsiskleidė jų talentai. Be mokytojo, pagrindinio pedagogo Gintaro Varno spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, kurio premjera įvyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dar balandžio mėnesį, baigiamųjų darbų panoramoje, pristatytoje gegužę, išryškėjo dar 2023 metais taip pat pas šį pedagogą studijavusių kai kurių režisierių talentai. Vienas iš jų – Justinas Vinciūnas, kitas – Jonas Kuprevičius, kurio spektaklis „Shopping and Fucking“ netrukus po šio pristatymo buvo įtrauktas į Jaunimo teatro repertuarą.
Iš pirmo žvilgsnio, kurti su savo kartos žmonėmis – lengviausia ir įdomiausia, kita vertus, priversti savo bendraamžius tapti naujų dalykų atradėjais – labai sunku. Jonas Kuprevičius sugebėjo Marko Ravenhillo medžiagą prikelti antram gyvenimui. Pirmasis šią pjesę pastatė Oskaras Koršunovas, dar 1999 metais sujudinęs visą teatro bendruomenę. Mūsų kultūroje taip nutinka retai, kai tikrai gerų spektaklių aura dar juntama teatro padangėje, o jaunieji imasi tų pačių kūrinių naujų interpretacijų.
Jaunasis Kuprevičius nevengė pabrėžti, kad susitelkę problemų debesys pasenę ir kartu niekur nedingo, tos problemos toliau kabo virš mūsų galvų, o skubėdami žmonės jas bando užkonservuoti gyvenimo paraštėse. Kuprevičius 1996 metais parašytą pjesę sėkmingai pavertė gaiviu spektakliu.
Naujosios dramos krikštatėvis Markas Ravenhillas ir jo aukštoji teatrinė kultūra šio režisieriaus spektaklyje apgalvota iki smulkmenų, paliekant daug properšų, kurias užpildo netikėtumai, improvizacija ir grįžtamoji žiūrovų reakcija. Britiškas humoras šiame spektaklyje skleidžiasi nuo pat pradžios, o aktoriams su režisieriumi belieka neprarasti subtilumo.
Rūta Jonikaitė, Šarūnas Rapolas Meliešius, Nojus Mikalauskas, Samuelis Valentinas Sauchatas ir Gerardas Ciparis, nors priklauso pačiai jauniausiai aktorių kartai, pasirodę scenoje sužadina norą juos pamatyti kituose spektakliuose. Todėl gera žinia, kad kai kurie iš jų jau pakviesti į profesionalių teatrų trupes.
„Shopping and Fucking“ pademonstravo Kuprevičiaus režisūrinį išmanymą, kuris susijęs ir su jo nuolatiniu siekiu tobulėti. Kuprevičiui teatras labai įdomus, todėl jam ir ši Ravenhillo medžiaga tapo priimtina, nes čia personažams lemta pademonstruoti įvairias savo būsenas, o jų kaita tokia greita, jog nespėja pabosti nė minutei. Režisierius pavertė aktorius scenos dievais. Akivaizdu, kiekvienąkart spektaklis bus kitoks, nes veikėjų santykiuose nelieka vietos kankinamam lėtapėdiškam dramatizmui, kuris kartojasi, kai pas mus statomos socialinio žanro pjesės.
Kuprevičius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. Spektaklyje jam nei pataikaujama, nei bandoma ką nors įteigti. Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą. Teatras čia įvyksta tada, kai socialinė „Shopping and Fucking“ drama savo vidiniu turiniu priartėja prie žmogiškosios būties.
Dramaturgas Ravenhillas yra vienas stipriausių žmogaus sielos tyrinėtojų. Jis kuria kelis temų sluoksnius, o režisierius, naudodamas buitinę spektaklio aplinką, aktorius ir žiūrovus išveda į universalių problemų lauką. Spektaklis tampa įdomus pirmiausia dėl to, kad kalba apie žmogų, apie žmonių santykius, jų suartėjimo, išsiskyrimo aplinkybes. Ar visais atvejais žmogus yra savo likimo kalvis? Ravenhillas, o kartu ir Kuprevičius, mato žmogų iš labai arti ir jį supranta.
Režisierius, pasakodamas bet kurią dramos istoriją, aktoriams suformuoja improvizacinius laukus, bet kartais aktorių dėmesys savo improvizacijoms pažeidžia viso spektaklio ritmą. Režisierius muzikos naudoja nedaug, bet, jai atsiradus, personažų įtampos laukas dvigubai sustiprėja. Kai kurie aktoriai pasiekia tokias būsenas, kad jų plastika, mikrojudesiai tampa išraiškingesni už žodžius.
Pavyzdžiui, Šarūno Rapolo Meliešiaus kai kurios scenos pasirodė genialios, kartais atrodė, kad net atsisakius teksto užtektų šio aktoriaus kūno, kad galėtum per jį suvokti mintis. Šis aktorius ir aktyviais, ir pačiais mažiausiais gestais kuria skirtingas nuotaikas, situacijas, augina savo personažo pasaulį. Meliešiaus vaidinamas Robis tampa scenine metafora, išlikdamas labai savitu, organišku personažu.
Rūta Jonikaitė – jaunoji teatro žvaigždė. Kiek ir kur ją teko matyti – nė vieno drungno vaidmens. Jos Lulu – ir savarankiška, ir visus suprantanti būtybė. Scenine organika apdovanota aktorė kartais vien žvilgsniu pasako daugiau nei žodžiais. Kadaise tokia buvo Giulietta Masina, kuriai nereikėjo kalbėti, nes jos žvilgsnis perduodavo ir situacijų tragiškumą, ir jos asmeninį sielvartą.
Keturiolikmetį Gerį vaidinantis Nojus Mikalauskas nesolavo, bet viso spektaklio metu buvo ryškus ir netikėtas. Išanalizavęs Ravenhillo tekstą, jis nesunkiai perteikė susinaikinimo instinkto kamuojamą jaunuolį. Bene aukščiausias šios trupės aktorius šiame spektaklyje atrodė kaip gležna panelė. Jam simpatizavo ne tik likimo suvesti bičiuliai, bet ir salėje sėdintys žiūrovai.
Samuelis Valentinas Sauchatas – kaip iš akies trauktas Brajanas. Tik vaidindamas Jaunimo teatre jis sulėtino savo apsisukimų tempą, todėl atsirado nemažai nereikalingų pauzių, nors pati esmė – taikli. Aktoriui pavyko suvaidinti perkamo ir parduodamo pasaulio personažą – slidų it ungurį. Šilkiniai marškiniai, po kuriais – grandinių dydžio papuošalai. Toks tipiškas šių dienų išverstaskūris, besidauginantis žmogiškus jausmus prarandančioje visuomenėje.
Gerardo Cipario Markas – romantine siela apdovanotas jaunuolis. Jam žiūrovai pasirodė per arti: jis tarytum nuslopino savo vaidmenį, kalbėdamas tyliai, lig alkūnių susikišęs rankas į kišenes. Ir toks jis buvo jau pirmoje scenoje, kuri yra svarbi, kaip visos istorijos įvadas. Dramaturginė įtampa, netikėti veiksmo posūkiai užkoduoti dar pjesės pradžioje, todėl ir Markas turi perteikti ne savo kuriamą pasaulį, bet viso kūrinio logiką, tuo labiau kad aktoriaus tipažas labai taikliai parinktas būtent tokiai interpretacijai.
Teatro publikai žinomas Marko Ravenhillo tekstas virto įtaigiu spektakliu. Kuprevičius pagavo dramaturgo mintį – bet koks labiau vykęs reiškinys tuoj pat tampa perkamu produktu. Dramaturgo padedami aktoriai primena, kad svarbiausia yra tai, ką galì išgyventi ir patirti pats.
20 a. pabaigoje pjesė „Shopping and Fucking“ nustebino į šviesą ištrauktais desperatiškais personažais, o šiandien vienatvę išgyvenančių jaunuolių pasaulis tapo visuomenės dominante. Nors pavasarį ir dabar, rudenį, parodyti spektakliai skiriasi, jų esmė išlieka ta pati – jaunieji kūrėjai kalba apie skaudulius be verkšlenimo, kuris ypač būdingas dabartinei visuomenei. Šito sąmoningai vengia ir dramaturgas, šios pozicijos tiksliai laikosi ir spektaklio kūrėjai.
Kuprevičius pasinaudojo dramaturgo įtaiga, sugebėjo kūrybos energija įkrauti aktorius, jie savo personažų nei teisė, nei moralizavo. Jiems rūpėjo atverti tai, kas egzistuoja greta mūsų. Sunkus ir paveikus realizmas, kuriam reikalinga begalinė energija, atskleidžianti pagrindinę šios pjesės, spektaklio ir šiuolaikinio gyvenimo temą – begalinę vienatvę.
