Karas ir menas – plati ir nevienareikšmė tema. Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti? Nes kariaujančios – šiuo atveju – rusijos užpultos Ukrainos – šalies kūriniai – tai visų pirma ne estetinis, o etinis pareiškimas, akivaizdžiai išreikšta pozicija, kuriai neįmanoma nepritarti. Tarsi kūrinys šauktų „Slava Ukraini!“, o mes, žiūrovai, atsakytume „Heroiam slava!“.
Vis dėlto meninis įvykis nėra politinė ar pilietinė demonstracija. Arba ne vien tik ji. Tad nori nenori esi veikiamas ir meninės raiškos. Negaliu pamiršti vidinės dilemos, kai pačioje karo pradžioje Vilniaus mažasis teatras, palaikydamas Ukrainą, pakvietė Kyjivo Dramos ir komedijos teatrą kairiajame Dnipro krante su spektakliu „Blogi keliai“ pagal Natalijos Vorožbit pjesę. Kad ir kaip stengiausi įsijausti į tai, kas, o ne kaip kalbama, man šio režisierės Tamaros Trunovos spektaklio teatrinė kalba pasirodė visiškai nepriimtina, nemaloniai primenanti šalies agresorės sceninę kultūrą.
Bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomu Ivanausku ir Ukrainos institutu šių metų „Sirenose“ pristatyti du dokumentiniai ukrainiečių menininkų spektakliai tokio šaižaus percepcinio disonanso nesukėlė, tačiau įkvėpė labiau bendresniems pamąstymams nei konkrečių scenos kūrinių analizei.
Abu kūriniai – Eksperimentinio teatro klubo NASHi ir „Vidlik projects“ prodiusuotas „Marijos miestas: tiesioginė kalba“ ir nepriklausomo Charkivo teatro „Nafta“ (kartu su Austrijos Theatre im Bahnhof) spektaklis „Šiandien niekas nežuvo“ – atviri jaunų karą patyrusių žmonių liudijimai. Ir vis dar patiriančių. Akivaizdžiausias to įrodymas – netikėtas festivalio programos pakeitimas, kai spektaklio „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“ kompozitorius buvo pakviestas prisijungti prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Tuomet Mariupolio apgulties dienoraščiais paremto „Marijos miesto“ komanda priėmė sprendimą specialiai Vilniui sukurti naujaip pavadintą, naują spektaklio versiją, kurioje kartu su saksofonininku Andriju Barmaliju ir perkusininku Oleksandru Yavdyku veikia ne profesionalios atlikėjos kaip anksčiau, o pačios tekstų autorės – seserys dvynės Hanna ir Anastasija Hretchkinos ir komentatorės funkciją atliekanti režisierė Yevhenija Vidishcheva. Dėl to spektaklis įgavo šiek tiek mokykliškumo, tačiau sykiu – ir jaudinančio gyvumo. Dienoraščių tekstai – nesuliteratūrinti, vietomis gana buitiški, tiesiog fiksuojantys akimirkas, laukiant, kol baigsis apsiaustis arba bus galima išvykti iš rusų kariuomenės apgulto miesto. Tarp tų akimirkų yra ir gimtadienio šventimas su ilgo galiojimo kruasanais, ir laukimas, kada tarnybos atvyks paimti mirusius senų giminaičių kūnus („Gerai, kad jie numirė, ir nemato viso šito siaubo...“).
Fiziškai nutolus nuo karo židinio, atsiranda daugiau refleksijos, parodančios, kad viduje nuo karo pabėgti neįmanoma ir kad karas palieka įdagą visam gyvenimui. Apie tai seserys kalba paprastai, kasdieniškai, be gilesnių įžvalgų. Jos sako norinčios, kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas, o ne siaubo filmas, ir apgailestauja, kad karas atėmė iš jų svajones apie ateitį. Pavlo Sirko vaizdo projekcijų paskirtis – atplėšti spektaklį nuo kasdieniškumo, tačiau vis dėlto autentiškos nuotraukos veikia labiau nei vizualinės abstrakcijos ir „poetiški“ jūros bangų vaizdai. Kas iš tiesų „Marijos mieste“ padėjo perteikti žodžiais sunkiai nusakomus jausmus – tai muzika, galingomis bangomis užliejusi Juodąją „Menų spaustuvės“ salę.
„Jaučiame, kad daug žodžių prarado savo prasmę. Jie neveikia, negali perduoti to, ką jaučiu. Pasitelkus kūną tai padaryti lengviau“, – sako antrojo ukrainiečių spektaklio, sukurto 2022-aisiais, – „Šiandien niekas nežuvo“ – režisierė Nina Khyzhna. Keturi aktoriai čia taip pat kalba pirmuoju asmeniu, asmenines ir karių bei savanorių istorijas atmiešdami iliustratyviomis vaidybinėmis situacijomis – pavyzdžiui, pirmosios pagalbos instruktažo ar politikų diskusijos apie karo „nepriimtinumą“ ir pacifizmą – ir choreografiniais intarpais. Pabaigoje aktoriai Artemas Vusykas, Dmytro Tretiakas, Vladyslava Chentsova ir Nina Khyzhna nusimeta scenines kaukes, išsirikiuoja tiesiai prieš publiką ir tris minutes žiūri į ją – tai turėtų būti teatro psichoemocinės prigimties patvirtinimas, anot vieno iš aktorių. Vis dėlto fizinis aktorių buvimas scenoje, jų judesio raiška nėra tokia įtaigi, kad galėtų atstoti žodžius. Be to, spėčiau, kad finalinė scena (ko gero, kaip ir visas spektaklis) skirtingai veikia vietinę ir užsienio publiką. Ir galbūt Lietuva neplanuotai atsidūrė savotiškoje pilkojoje zonoje: mes nesame taip apsvaiginti rusijos propagandos kaip Vakarai, bet, laimei, ir nesame patyrę, ką reiškia atsidurti prieš visą eilę antkapių su vardais žmonių, su kuriais ką tik linksminomės naktiniame klube.
Psichologai, konsultuojantys į sunkias krizines situacijas patekusius žmones, pabrėžia ramaus susitelkimo į kasdienes veiklas ir pareigas svarbą. Ko gero, spektaklių kūrimas ir jų žiūrėjimas šiandien ukrainiečiams galėtų būti ta bent kiek stabilumo suteikianti veikla, gyvenimą daranti panašiu į gyvenimą. O meno raidos refleksijai laikas ateis vėliau.
***
Kaip tik šiuo metu vykstančio festivalio „Nepatogus kinas“ programa „Mėlyna geltona“ pristato filmus apie užpultos Ukrainos žmones. Kai kurie pavyzdžiai patvirtina, kaip sunku peržengti asmeninės traumos ir neteisybės jausmo ribas ir bandyti atskleisti situacijos kompleksiškumą. Keletas filmų tiesmukai kuria Ukrainos, kaip nepalaužiamos dvasios žmonių šalies, įvaizdį ir neišnaikinamos ukrainiečių vienybės naratyvą. Propaganda prieš propagandą? Mano požiūriu, įtaigiausiai karo sudėtingumą atskleidžia režisieriaus Marko Hammondo filmas „Zero Zone“. O išties „nepatogaus“ meno kūrinio pavyzdžiu laikyčiau šių metų Lenkijos paviljoną Venecijos bienalėje. Jame ukrainiečių menininkai Yurijus Bilejus, Pavlo Kovachas ir Antonas Varga pristatė instaliaciją „Repeat after me II“, kur pabėgėliai iš Ukrainos ekrane mėgdžioja sirenų, bombų, šūvių ir kitus karo garsus, o žiūrovai, stebintys įrašą nejaukiame militaristinės karaokės bare, yra kviečiami juos atkartoti. Didžioji dauguma nedrįsta, tačiau kai kurie žengia prie priešais ekraną sustatytų mikrofonų. Tačiau labai greit atšlyja. Snaiperio tikslumo menininkų šūvis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba