Spektakliai su realybe elgiasi skirtingai. Vieni nori turėti su ja reikalų, todėl imasi sociopolitiškai aktualių temų. Jas nagrinėdami patys tarsi dalyvauja toje realybėje, pasakydami ką nors nuo savęs. Kitų spektaklių ryšys su tikrove atjungtas. Jie tarsi ne ryšio zonoje. Bet šita ne ryšio zona būna skirtinga.
Paskutiniu metu lietuviškame teatre pastebiu dvi tokio atsijungimo rūšis: vieni kūriniai labiau primena siurrealius sapnus, kurie savo universaliu, mitologiniu rakursu net ir iš sapno perspektyvos žiūrovams leidžia darytis išvadas apie dabarties pasaulį. O kiti labiau primena akvariumus, uždaro tipo sistemas, kurioms rūpi jų pačių pasaulis, dažnai neturintis nieko bendro su XXI amžiaus trečiojo dešimtmečio gyvenimu. Žiūrėdamas tokius spektaklius-akvariumus, gali pasikartoti, kaip viskas būdavo, ir nusistebėti, kaip viskas pasikeitę.
Nežinau, kaip elgtis pastarojo tipo spektakliuose, prie kurių priskirčiau ir Vilniaus mažojo teatro premjerą – vokiečių režisieriaus Christiano Weiseʼės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Jame pasikartojau tikro, provincialaus patriarchato principus ir prisiminiau gal tik teatro istorijos vadovėliuose matytus laikus, kai dekoracijos būdavo piešiamos ant kartono.
Scenoje – pieštas butas su pieštais baldais. Dešinėje – piešta šėlstanti jūra su laivais, kairėje – pieštos uolos, o tiesiai priešais žiūrovus – piešti miško medžiai su pelėdomis. Spektaklio vizualioji logika tipiška režisieriui Ch. Weiseʼei, save drąsiai lyginančiam su kino režisieriumi Timu Burtonu. Deformuotos, hiperbolizuotos, lėliškos aktorių figūros, negyvėlių estetikos grimas ir iki skausmo primityvi Vokietijos scenografės Julios Oschatz scenografija čia lyg ir turi kurti sapno ar humoro jausmą.
Bet jausmas – nei sapno, nei humoro, o veikiau teatro prieš penkiasdešimt metų kur nors periferijoje. Gal ir prasmingas čia tas senienos ir negyvumo jausmas – kaip komentaras pjesės turiniui, kurio galiojimo laikas seniai pasibaigęs.
Vėliau skaitydama interviu su režisieriumi, ėmiau suprasti, kodėl kilo šie keisti pojūčiai: Berlyne gyvenantis kūrėjas Lietuvoje pasijuto kaip įvairiais socialiniais klausimais gerokai atsilikusioje provincijoje. Jam pasirodė, kad lietuviams bus aktuali amerikiečių dramaturgo Tennesseeʼio Williamso 1955-aisiais rašyta pjesė, kurioje moterys, saugodamos savo tradicinę santuoką, klusniai garbina iš jų besityčiojančius vyrus, o slaptas sūnaus homoseksualumas dar apskritai skamba kaip naujovė.
Nors režisieriaus noras pakalbėti apie „queer“ bendruomenės problematiką ir patyrinėti šitą keistą visuomenę, kurioje vis dar nepripažįstama tos pačios lyties santuoka, man atrodo labai vertingas ir reikalingas, vis dėlto jo sukurtas spektaklis niekaip šios užduoties nevykdo.
Kūrinys „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pats paskęsta savo sultyse – atvaizduodamas provincialų mąstymą, dar iš tiesų gajų mūsų benueinančiose kartose, pats pavirsta provincialaus, hermetiško ir neaktualaus mąstymo fejerverku. Matyt, režisieriui pasirodė, kad Lietuvoje ne tik neegzistuoja „queer“ bendruomenė, bet ir kad lietuvių žiūrovai nelabai matę šiuolaikinio teatro.
Paradoksas – man viskas pasirodė atvirkščiai: kad režisierius atmeta teatro evoliuciją ir negeba prisitaikyti prie meninės dabarties, o prie LGBT temos prieina taip atsargiai, lyg pirmąsyk su mokinukais kalbėtų apie kokį neregėtą negirdėtą dalyką.
„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ – tai spektaklis-iliustracija, nyki ir sustingusi, kurios niekaip neatgaivina net šone susodinti muzikantai. Spektaklio veikėjai čia sprendžia palikimo klausimus – dalijasi niekaip nemirštančio vaidinamo Tėtušio (akt. Tomas Rinkūnas) žemes. Tėtušis visus siuntinėja kupiškietiška tarme, užuot kalbėjęs dažniau krenkščia ir išraiškingai, reikšmingai gadina orą.
Jis turi tik vieną numylėtinį – sūnų Briką (akt. Šarūnas Januškevičius), kurį vienintelį laiko vertu kokios nors pagarbos. Tėvas bando su sūnumi pasidalinti savo gyvenimiška išmintimi, lyg jos turėtų. O sūnus jam pasakoja apie savo santykį su mirusiu draugu. Ir tėvas beveik jį supranta – kas yra labai keista šiam tradiciniu seksizmu pasižyminčiam charakteriui.
Daug klausimų sukelia skirtinga „Katės ant įkaitusio skardinio stogo“ vaidybos stilistika: Mažojo teatro trupės aktoriai vaidina grotesko žanre, o ne trupės nariai Teklė Baroti ir Šarūnas Januškevičius užsiima psichologiniu realizmu. Grotesko fone jųdviejų dramos atrodo neįtraukios ir netinkančios šiai iškreiptai realybei, nes tyrinėti deformuotą kitų veikėjų elgseną – kur kas įdomiau ir šitame pasaulyje natūraliau.
Vienintelis spektaklio netikėtumas – žadą atimančios aktorių Ilonos Kvietkutės ir Tomo Rinkūno kūnų transformacijos, o spektaklio atradimas – mažus vaikus suvaidinę Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas. Iš jų veidų sklinda tobula absurdo estetika ir maloni akiai veiksminė tyla. Per visą spektaklį jie taip nieko ir nepasako, tačiau jų veidai tampa tikra atgaiva nuobodžiauti verčiančiame kūrinyje – tuose veiduose, rodos, telpa ir asmeninė, ir teatro, ir visos visuomenės istorija.
Panašiai viskas telpa ir nuostabiai groteskiškame visos trupės sudainuotame „Ilgiausių metų“. Jei šitoje tonacijoje būtų sukurtas visas spektaklis, tuomet gal viskas, kas kelia erzelį, įgautų visai kitą pavidalą. Atskirą gyvenimą spektaklyje gyvena T. Baroti ir Š. Januškevičiaus solo atliekamos popdainos. Jų klausytis – gražu ir paprasta. Tik sunku jas prijungti prie bendro kūrinio kūno.
Spektaklis nekelia jokių žadėtų ir dirbant su sena pjese tiesiog būtinų klausimų. Vietoj to kažką teigia. Tiesa, taip ir nesupratau, ką. Viskas, kas ateina į galvą, vienaip ar kitaip susiję su reikalu atgaivinti stipriosios ir silpnosios lyties apibrėžimus, grąžinti moters paklusnumą vyrui ir tikro vyro dermę su grubumu, alkoholizmu, moters niekinimu.
Esu tikra, kad spektaklio kūrėjai turėjo kilnų tikslą iš šių neadekvačių senųjų vertybių pasijuokti. Bet kaip žiūrovė pasijutau visai kitaip: lyg kažkas pasakotų anekdotą, kurį iš pareigos išklausai, palinksi galvą, pasakai „supratau“ ir apdairiai pasišalini, kad nereikėtų klausytis dar vieno. Kodėl? Nes net ne tai, kad nejuokinga. O tiesiog nepakeliamai nutolę nuo to, kas esame mes ir kas yra teatras šiandien.