Tadeuszo Różewicziaus pjesė yra labai charakteringas Rytų Europos avangardinio teatro pavyzdys. Rašytojas priklausė vadinamajai „kolumbų kartai“, gimusiai 1920-aisiais ir į suaugusiųjų pasaulį įžengusiai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Karas ir tapo jų universitetu – jie debiutavo pogrindiniuose leidiniuose. Dalis taip ir negrįžo iš partizaninių mūšių, Varšuvos sukilimo ar koncentracijos stovyklų, o išgyvenusieji, tarp jų ir Różewiczius, visam laikui įgijo egzistencinį atskaitos tašką. Autoriui, kaip ir visai jo kartai, Antrasis pasaulinis karas reiškė visų vertybių, taip pat įprastų literatūros konvencijų, pabaigą.
Platesnėje Lenkijos ir Rytų Europos kultūros perspektyvoje Różewicziaus „kraujo grupė“ apimtų jo amžininkus, teatro avangardistus: Sławomirą Mrożeką, Tadeuszą Kantorą, Józefą Szajną, Jerzy’į Grotowskį, taip pat Václavą Havelą ir Milošą Formaną, žinoma, ir tokią tarpukario figūrą kaip Witoldas Gombrowiczius. Taip pat XX amžiaus pradžios alegoristus: Stanisławą Ignacy Witkiewiczių, Karelą Čapeką, galų gale – Franzą Kafką.
Tai rašytojai, dramaturgai ir režisieriai, sukūrę šios geografinės ilgumos ir istorinės patirties meninės vaizduotės formas. Jų menas gimė iš fantastiško grožio miestų ir prietaringų tolimų kaimų, barokinių bažnyčių ir krauju pasruvusių girių peizažų ir istorijų su vis svetimomis kariuomenėmis, miškų bunkeriais bei ištuštėjusiais žydų namais. Dėdulės iš tų kaimų atkėblina ir į Różewicziaus pjesę, kviesdami pagrindinį herojų grįžti į pieno, dorų poterių ir amžinųjų kaitrų laukuose rojų, tačiau grįžti jis nebenori. Jis žino, kas ten įvyko. Ką jie padarė. Kas buvo padaryta jiems.
Tas žinojimas niekada neišlenda į pjesės teksto paviršių, nėra išsakomas, greičiau spinduliuoja nuodinga radiacija, atimančia iš pjesės herojaus bet kokį norą ir gebėjimą veikti. Kaip ir Dürerio melancholikė, Różewicziaus herojus tėra pajėgus spoksoti į žmonių ir daiktų procesiją, bet nieko nebegali imtis, suparalyžiuotas virš horizonto pakibusio Saturno, kurio šviesa krinta ant minėtųjų miškų, kaimų ir miestų. Todėl šis lovoje besivartantis saviironiškas neurotikas – toks pats monumentalus epochos simbolis, kaip ir du skrybėlėti vargetos, po medžiu laukiantys Godo.
Różewicziaus pjesė „Kartoteka“ – tai dar vienas iš daugybės istorinių XX amžiaus „anti“. Jei tikėsime Aristoteliu, kad graikiška sąvoka „drama“ reiškia veiksmą, tai „Kartoteka“ yra antidrama: „Daryk ką nors, sakyk ką nors, / jis guli, o laikas lekia“, – apmaudžiai konstatuoja Seniai, graikiško choro likutis (o gal sielvartingi vietinio štetlo chasidai). Šiandien ši anti pozicija dvelkia jau praeito amžiaus įniršiu ir maištu, pamažu užleidusiu vietą taikesniam, viską įskaičiuojančiam post. Įdomu, kaip Różewicziaus herojų, nutarusį nesikelti iš lovos, priims šiuolaikinė jaunoji karta, nekankinama panašių kompleksų, – o gal jie vėl tampa atpažįstami per naujų karų siaubą ir ekologinės apokalipsės pranašystes?
Bet verta prisiminti, kad anapus tų Saturno spindulių, ritualinės antidramos, isteriškos savirefleksijos slypi kritiškas, jautrus ir humaniškas intelektas. Jį galima būtų pavadinti išmintimi, kuri pasirodo kaip juokingas tinginio sapnas. Argi nesate kada nors pagalvoję, kad išmintingiausia būtų buvę šiandien nė nesikelti iš lovos? Būtent.
Arba galėtume jį pavadinti empatija. Kaip minėta, ją pjesės herojui (ir autoriui) išugdė karas. O bedugnės duobės su kalkėmis užpiltais kūnais įsteigia empatijos mastą, kuris, jei reikėtų, apimtų ir nuo plastiko uždususius banginius, ir šunis veisyklose, ir mąžtančių sengirių gausmą. Tai humanizmas ir empatija be retorikos, sentimentų, todėl scenoje matysite tik liūdną nevykėlį sujauktuose pataluose.
Dar įdomiau, kad absurdo (anti)drama yra labai jau nelietuviškas teatro žanras, o Różewicziaus pjesė laikoma pirmąja absurdo drama Lenkijoje. Kartoteka – racionalios tvarkos, struktūros ir išsamumo simbolis – yra subyrėjusi, išdraskyta ir atgal jos niekas nebesudės. Belieka tik be galo pašyti ir kedenti pavienius fragmentus, kuriais pavirto gyvenimas, menas, civilizacija. Bet taip, užuot sugrąžinus tvarką, gimsta forma – atvira, intuityvi, įtrauki. Mes žiūrovų salėje, kartu su režisieriumi Gintaru Varnu ir aktoriais Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje, bandysime spalio 18, 19 ir 20 dienomis tą formą rasti ir vėl prarasti. Šiaip ar taip, vis dar esame teatre. Be to, kur dar, jei ne ant ištiesto ir apšviesto scenos delno, galėtų stovėti monumentalioji lova, skirta mums paspoksoti, pasvarstyti ir pakikenti?
Autorius – doc. dr. Edgaras Klivis, VDU Teatrologijos katedros vedėjas, Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) meno vadovas.
NKDT informacija
