Spalio 17 dieną, sostinės „Menų spaustuvėje“ įvyks režisierės Jūratės Trimakaitės, dukart „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatės režisuoto spektaklio pagal originalią dramaturgės Dianos Gancevskaitės pjesę „Galaktikos“ premjera. Rugsėjo 12 ir 13 dienomis premjeriniai spektakliai jau buvo parodyti Kauno miesto kameriniame teatre.
„Galaktikos“ – išskirtinis spektaklis Lietuvos teatro kontekste. Nagrinėdamas netikėtą, Aspergerio sindromą turinčio paauglio gyvenimo temą, spektaklis praplečia teatro ribas, įsileisdamas į savo orbitą dar vieną kito, kitokio temą. Spektakliui pasirinkta gana reta, netikėta – popieriaus teatro – technika dar labiau išryškina gvildenamą temą, tuo pačiu supažindina žiūrovą su mažai žinomomis ar išnaudojamomis teatro galimybėmis.
Dvylikametis Karolis ieško kaip pritapti kasdienybėje, kuri jam kelia iššūkius kiekviename žingsnyje – mokykloje, namuose, bendraujant su bendraamžiais ir net artimiausiu žmogumi – mama. Vaikinas deda pastangas išlikti savimi pasaulyje, kuriame ne visi nori jį priimti tokį, koks jis yra. Tiesa, Karolis turi ir paguodos uostą – savo kambarį, kuriame mėgaujasi savo aistromis – origamiu ir kosmosu.
Laukdami premjeros siūlome skaitytojams interviu su spektaklio režisiere Jūrate Trimakaite bei idėjos autore, aktore Kristina Mauruševičiūte ir dviem kitais spektaklio aktoriais – Artūru Dubaka bei Gabija Jaraminaite.
-----
Jūrate, esate dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė. Ar tokie apdovanojimai įpareigoja? Kokią reikšmę tai turi Jūsų temoms, darbo specifikos, trupės pasirinkimui? Ar buvimas apdovanotu, įvertintu kūrėju atidaro daugiau durų, suteikia daugiau kūrybinės laisvės?
Jūratė Trimakaitė: Na, sunku tai komentuoti, nes „Auksinių scenos kryžių“ laikas buvo kovido pandemijos metu. Tad „Galaktikos“ yra mano pirmas darbas Lietuvoje po „Anties, Mirties ir tulpės“ Vilniaus „Lėlės“ teatre.
Kaip manote, ar tokios temos, kuriomis kalba „Galaktikos“, reikalingos gvildenti teatre?
J. T.: Manau, kad labai reikalingos. Ir ypač jaunimui. Spektaklis yra apie Aspergerio sindromą turintį paauglį Karolį, bet tai ne tik apie jį. Buvimas kitokiu, vienatvė ir draugo paieškos yra aktualios ir universalios temos visiems.
Apskritai, ar įmanoma tokiomis temomis kalbėti scenoje? Kaip jums tai pavyko? Ko tai reikalauja iš kūrybinės grupės?
J. T.: Aš pasirinkau vizualinį kelią. Nes tokiu būdu galima perteikti, kaip Karolis mato jį supantį pasaulį. Be to, norėjau panagrinėti kontrastą tarp jo (personažas pateikiamas per draminį aktorinį kelią) ir jį supančios aplinkos, prie kurios jis nepritampa (pateikiamą per popieriaus teatrą, siluetus). Iš aktorių tai reikalauja ne tik aktorinės vaidybos, bet ir išmanyti lėlių teatro techniką, įvaldyti ją, taip pat precizikos.
Pjesei perteikti ėmėtės įdomios, nestandartinės, retai mūsų teatro scenoje matomos popieriaus teatro estetikos. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
J. T.: Labai džiaugiuosi scenografės Medilės Šiaulytytės darbu. Popieriaus teatras ar tiesiog lėlių teatro specifika iš aktorių reikalauja labai daug darbo, kantrybės ir prisitaikymo.
Ne pirmą kartą dirbate su idėjos autore ir prodiusere Kristina Mauruševičiūte pagal dramaturgės Dianos Gancevskaitės pjesę. Matyt, jus sieja tam tikra idėjų bendrystė? Kaip manote, kur slypi jūsų darnaus, jau kelerius metus trunkančio bendradarbiavimo paslaptis?
Kristina Mauruševičiūtė: Spektaklis „Galaktikos“ itin jautriai perteikia autistiško jaunuolio kasdienybę, leidžia pamatyti / patirti pasaulį jo akimis. Tokiai pjesei parašyti reikėjo ypatingo jautrumo ir pajusti personažą. Dramaturgei Dianai Gancevskaitei, manau, tai puikiai pavyko. Su Diana mus sieja panašus teatro vaikams ir jaunimui pajautimas, noras žvelgti į jaunus žiūrovus kaip į lygiaverčius partnerius, nenuvertinti jų galimybių kalbėtis rimtomis temomis. Kūrybiniame procese viena kitą suprantame iš kelių sakinių, manau, turime panašų meninį skonį ir vertybes.
Artūras Dubaka: Gali būti, kad sutampame kažkokiame giluminiame lygmenyje, kažkokiose pamatinėse vertybėse. Mudu su Kristina vienas kito akiratyje atsidūrėme po vienos aktorių meistriškumo stovyklos, kuri vyko maždaug prieš dešimtmetį. Nuo to laiko retkarčiais susitikdavome kokiame trumpame projekte. Per tuos kelis kartus, matyt, abu supratome, kad mums lengva dirbti kartu, nesukeliame vienas kitam įtampos ir galime kurti ir juokauti. Ir kartą Kristina (nežinau, kaip buvo iš tikrųjų) ieškodama, kas įkūnytų Dianos sukurtą beveik poetą, beveik girininką Vaidotą, prisiminė mane. O nuo tada viskas kažkaip sulipo, man su Kristina yra lengva, o Dianos tekstas, rodos, buvo parašytas apie mane, aš kažkada norėjau būti poetu, myliu gamtą, bet labai retai ten nuvažiuoju, o čia – personažas, kuris apie tai ir kalba; o dar pavėlavau į pirmą repeticiją ir paėmęs tekstą perskaičiau Vaidoto žodžius: „Atleiskit, kad pavėlavau, man visuomet taip nutinka“. Žodžiu, kažkaip stebuklingai sutapo daug dalykų ir buvo smagus kūrybinis procesas. Matyt, todėl nebuvo didelių dvejonių nei man, nei Kristinai, kai atsirado „Galaktikos“. Tekstas jautrus, nebuvo sunku atjausti ir įsijausti į medžiagą. O kai šie esminiai komponentai veikia, tai visos problemos, kylančios pakeliui į finišą, yra tik uždaviniai, kuriuos smalsu išspręsti.
Gabija Jaraminaitė: Su Kristina esame pažįstamos gana seniai – ne tik esame kartu vaidinusios, bet ir buvusios aktorinės technikos kursuose, taip pat susitinkame „Aktorių studijoje“, kur palaikome savo aktorinę formą. Bendravimo paslaptis, matyt, yra pasitikėjimas ir pagarba. Mūsų požiūriai į darbo etiką, į aktorystę – labai panašūs, visada turime apie ką pasikalbėti, ką aptarti, pasidaliname, kokius naujus spektaklius matėme, kokiose parodose buvome. Su Kristina visada įdomu apie tai pasikalbėti.
Kaip manote, ar tokios temos, kuriomis kalba „Galaktikos“, reikalingos gvildenti teatre? Ko tai reikalauja iš kūrybinės grupės?
K. M.: Manau, svarbu Aspergerio sindromą turintiems asmenims suteikti balsą, siekti, kad jų istorijos būtų matomos ir girdimos platesnei mūsų visuomenės daliai, taip didinant supratimą apie autizmą ir padedant autistiškiems asmenims lengviau prisitaikyti mūsų visuomenėje bei visuomenei prisitaikyti prie jų. Spektaklyje siekiame parodyti pasaulį iš Karolio perspektyvos, leisti žiūrovams pasijusti jo kailyje. Tam pasitarnauja visi spektaklio elementai: veiksmas, muzika, scenografija, kostiumai, šviesos. Spektaklio premjerą jau pristatėme Kauno miesto kameriniame teatre jaunimui ir suaugusiesiems ir, atrodo, palietėme visų amžiaus grupių žiūrovų širdis.
A. D.: Šios temos tikrai yra aktualios, daug tokių mamų, tokių patarėjų ir tokių vaikų. O kalbėti apie kitokį žmogų nėra labai sunku, manau, žmonėms visuomet yra įdomu pamatyti kitokį nei jie ir galiausiai suprasti, kad jis nėra jau toks kitoks. Nepamenu, kieno čia buvo mintis, bet yra toks posakis, kad galiausiai mes visi esame labiau panašūs, nei skirtingi. Manau, mums tikrai pavyko atskleisti ir perteikti tai, ką norėjome. O didžiausias iššūkis, bent jau man, tai buvo ne tema, o pasirinkta forma. Objektų ir lėlių teatras yra man visiškai nauja sritis, aš turėjau labai labai minimalius pradmenis ir supratimą prieš pradėdamas repetuoti. Bet Jūratė puikiai su tuo susitvarkė, pradinėse repeticijose, ji ne tik analizavo medžiagą ar statė scenas, bet ir mokė mus lėlių teatro principų įvairiais pratimais. Dabar atsakinėdamas į klausimus matau, kad kažkaip labai jau teigiamai apie viską atsiliepiu, bet šis procesas tikrai buvo toks. Nė karto nesusiriejome, nesusiginčijome. Jūratė sukūrė labai saugią atmosferą, kurioje galėjome daug klysti ir kurti.
G. J.: Manau, kad teatre (ir kitose meno srityse) svarbiausia kalbėti apie tai, kas iš tiesų rūpi. Žiūrovas jaučia, kas nuoširdu, o ir didesnis įkvėpimas kurti yra tada, kai tema tikrai jaudina. Iš kūrybinės grupės sprendimas kalbėti tokiomis temomis reikalauja atvirumo, nuoširdumo, išsikalbėjimo, vienas kito girdėjimo. Prieš pradedant repeticijas mes visi susėdame ir išsisakome, apie ką, mūsų manymu, yra pjesė, kodėl ji mums yra svarbi. Taip surandame bendras temas, kurios jaudina ir vienija mus visus.
Skirtingai nei „Miesto eilėse“ ar „Brūzgynų eilėse“, „Galaktikose“ su žiūrovais nebendraujate, o su scenos partneriais perduodate sunkiai teatro scenai pasiduodančią temą. Kaip jaučiatės Karolio kailyje?
A. D.: Prieš pradedant repetuoti buvo nedidelė dvejonė, ar tai, ką mes parodysime, bus įdomu. Ar nebus per daug specifiška. Tačiau Karolis neturi nieko, kas būtų svetima bet kokiam kitam žmogui, visi mes kartais sunkiai priimame naują žmogų, visi mes kartais norime tylos, visi mes kartais nesuprantame savo vaidmens situacijoje, visi mes turime savo domėjimosi lauką, apie kurį žinome šiek tiek daugiau nei „paprasti“ žmonės. Karolis turi viską, ką turiu ir aš, tik jo atveju viskas vyksta intensyviau. Žiūrovai, žiūrėdami į Karolį scenoje, puikiai jį atjaučia, bent aš tai pajuntu jį vaidindamas. Su žiūrovais nebendrauju ta tiesiogine prasme, bet nuo pat spektaklio pradžios jaučiu, kad esame su jais kartu.
Kokio žiūrovo laukiate „Galaktikose“?
K. M.: Laukiame atviro, smalsaus, norinčio geriau pažinti mus supančius žmones. Taip pat žiūrovų, vienaip ar kitaip susiduriančių su Aspergerio sindromu savo asmeniniame ar profesiniame gyvenime, norinčių kurti konstruktyvius santykius su šiais žmonėmis.
A. D.: „Galaktikose“ laukiame visų žiūrovų, nežinau, kas galėtų būti abejingas šioms temoms. O jei jūs jaučiatės abejingi, tai jūsų dar labiau laukiame, ateikite ir pabandysime tą abejingumą išsklaidyti.
G. J.: Mes tikimės, kad mūsų žiūrovo amžius bus nuo maždaug 10-ies metų iki... Parodėme premjerinius spektaklius Kaune ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems. Ir visų reakcijos buvo beveik tokios pačios. Spektaklis lyg ir skirtas paaugliams, bet aš pastebėjau, kad suaugusiesiems jis patinka dar labiau.
J. T.: Atviro kitokiam.
Organizatorių informacija
