Vasarą pristatytas šokėjos ir choreografės Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklis-ekskursija „Soterija“ yra tarsi iškvėpimas minore, kviečiantis patirti liūdesį. Šią savaitę šį – ne pramogai, o rimtiems išgyvenimams skirtą – spektaklį bus galima išvysti Karklėje bei Žemaičių Naumiestyje.
Apie „Soterijos“ temą bei kūrybinius procesus kalbamės su šokėja, choreografe Dovile Binkauskaite.
-----
Dovile, šis spektaklis-ekskursija kalba apie rimtą temą ir išgyvenimus – gedėjimą. Ar sunku kurti tokiomis temomis? Kaip į tai reaguoja žiūrovai, juk dažniausiai mes į šokio spektaklius einame tarsi tikėdamiesi pramogos?
Šiuolaikinio šokio, kaip ir bet kurio kito meno, poveikis, tikriausiai, yra kur kas platesnis, įvairesnis, nei pramoga. Menas dažniausiai atspindi tikrovę, o tikrovę, manau, mes matome ir patiriame skirtingai, priklausomai nuo kultūros, istorijų, kuriose augome. Abejoju, ar yra kultūra, vieta kurioje suaugusio žmogus gyvenimo nebūtų palietusi netekties tema. Daugumoje šalių mirties, laidojimo tradicijos turtingos įvairiais papročiais, dažnai skirtingose šalyse pasižymi panašiais ritualais. Senojoje tradicijoje mirtis visuomet buvo šalia, ji negąsdino, ji buvo gera (gal, kad gyvenimas nebuvo lengvas).
Šiuolaikinėje vartojimo kultūroje žmogus atlieka funkcijos vaidmenį, tad jo netektis nesureikšminama, jis lengvai pakeičiamas kitu, o ir pačio gedėjimo tradicija nyksta, tampa asmeniniu reikalu. Be abejo, mirtis yra natūrali, visus aplankanti gyvenimo dalis, tačiau jos patirtis artimoje aplinkoje stipriai sukrečia kasdienybę, bandymas nekreipti į tai dėmesio iškreipia gyvenimo tėkmę.
Manau, kad netektys, nors ir nelengvos, tačiau yra brandinančios patirtys, jų dėka įsisąmoniname mirties tikrumą ir patiriame gyvenimo brangumą. Esamos akimirkos laikinumo patyrimas, su visu dabarties turtu, atgręžia mus į „čia ir dabar“ tikrovę, kviečia sustoti, visais pojūčiais priimti jos sudėtingumą, gylį, žaismą.
Gedėjimo tema išties gali gąsdinti žiūrovą, jei jis nėra tam pasiruošęs. Todėl svarbu į šią šokio ekskursiją ateiti nusiteikus susitikti savo liūdesį, neviltį, tuštumą be didelių pagražinimų, efektų, protingų nuostatų ar išvedžiojimų, kaip viso to išvengti. Gedėjimas – tai laikas, skirtas pabūti su tuo, ką sunku paleisti: sugrįžti, susitikti, apkabinti, verkti, liūdėti – visa tai mes, žmonės, turime išgyventi, kad kažkada vėl galėtume džiaugtis, mylėti, šypsotis. Poetas Kahlilis Gibranas rašė: „Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau savyje galite sutalpinti džiaugsmo“.
Šią vasarą „Soterija“ jau ne kartą pristatyta skirtingose vietose. Kaip prisitaikote ir kaip pasirenkate spektakliui vietas?
Spektaklis rodytas Nidoje ir Užventyje. Nidoje didžioji dalis spektaklio vyko miške, Užventyje keliavome per miestelio erdves. Šiame spektaklyje būtinos dvi vietos – kapinės ir apleistas pastatas, jų išsidėstymas lemia spektaklio vietovaizdžius. „Soterija“ skirta nykstančioms, apleistoms vietovėms, miesteliams.
Šokate ir pati esate sukūrusi ne vieno spektaklio choreografiją atvirose erdvėse, kuo tokio pobūdžio kūryba jus žavi, įkvepia?
Esu šokusi daugelyje Agnijos Šeiko kurtų šokio spektaklių atvirose erdvėse, 2018 metais sukūriau performansą „Pradžia“ atviroje Klaipėdos skulptūrų parko erdvėje, įtraukdama žmones su negalia. „Soterija“ yra mano kaip choreografės pirmas ekskursijos pobūdžio darbas. Tai sudėtingas, daug organizavimo reikalaujantis procesas. Šio spektaklio metu įtraukiame dalyvauti ir vietinę bendruomenę, turime skirti laiko juos mokyti choreografijos.
Man labai gražus mūsų kraštas – Lietuva su savo mažais miesteliais, jų dvasia, istorija, mediniais nameliais, darželiais, sodais, bažnyčiomis, koplyčiomis, kalneliais, senais dideliais medžiais – tai mane ir įkvepia.
„Soterija“ rugsėjo pabaigoje atkeliauja į Karklę ir Žemaičių Naumiestį, ką norėtumėte perduoti spektaklio lankytojams, žiūrovams?
Karklė ilgą laiką buvo mano mėgstama vieta prie jūros: senos smėlio kapinaitės, savita pajūrio žmonių gyvenvietė. Žemaičių Naumiestį atradau video menininkės Dali Rust dėka, nuo pažinties su Dali ir šio, jos gimtojo, miestelio prasidėjo ir spektaklio „Soterija“ kelionė.
Prieš eidama į kultūros renginius ar spektaklius, aš klausiu savęs – ko tikiuosi? Jei nieko nesitikiu, esu atvira, gali būti, kad kažkas nustebins, atsivers naujai. Jei einu į spektaklį, kurio tema gana konkreti, kaip „Soterijoje“ – gedėjimas, paklausčiau, ar esu pasiruošusi susitikti liūdesį ir kitus su netektimi susijusius nelengvus išgyvenimus, pabūti, prisiminti, keliauti šią atsisveikinimo kelionę, panešti dalį visiems mums pažįstamo sunkumo kartu. Gal ir nepalengvės, o kartais tai padeda – kelionė išsipildo, „paskutinis lašas nuvarva“ ir virsmas įvyksta – mirties prisilietimas sugrąžina gyvenimui.
Šokio spektaklis-ekskursija „Soterija“ – tai galimybė pabūti, aplankyti, susitikti, pajusti, įkvėpti vietos dvasios, sušilti ir ilgai ilgai atminti.
-----
Rugsėjo 27 d. „Soterija“ įvyks Žemaičių Naumiestyje, o rugsėjo 29 d. – Karklėje.
Spektaklio-ekskursijos prodiuseris ir organizatorius: VšĮ „Kiti krantai“, partneris – Šeiko šokio teatras. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Organizatorių informacija
