Viena iš Latvijos nacionalinės operos ir baleto repertuaro naujienų – Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“ – rugsėjo 7-ąją pradėjo naują Rygos teatro sezoną. Populiariausios šio kompozitoriaus komiškos operos ėmėsi muzikinio teatro scenose pripažintas vokiečių režisierius Svenas-Ericas Bechtolfas, keletą metų kaip meno vadovas kuravęs ir garsiojo Zalcburgo festivalio programas.
Italų commedia dellʼarte personažais-kaukėmis grįsta opera, kurios veiksmą įsuka meilės trikampis, o intrigą pakursto keliaujantis daktaras aferistas, prašyte prašosi sumanios režisūrinės partitūros, išgryninančios komiškąjį „Eliksyro“ pradą, tačiau itin dažnai statoma opera viso pasaulio scenose nuolat pavirsta panašiais it du vandens lašai spektakliais, sustyguotais paraidžiui partitūros remarkoms. Šiuo aspektu Svenas-Ericas Bechtolfas taip pat nėra režisūros vizionierius, veikiau atidus ir muzikalus režisierius-statytojas, žinantis kaip suvaldyti nepaprastai intensyvų sceninį vyksmą.
Būtent opera buffa kūrėjai pirmieji suprato, kad opera daugiau nebegali būti vien statiškas kostiuminis koncertas, o priešingai – tikras scenos meno kūrinys. Siužeto ašimi pasirinkdami jausmus – dažniausiai meilės trikampius, kartais ir daugiakampius, – komiškosios operos autoriai ją siekė priartinti prie žiūrovų, atpalaiduodami juos nuo rimtųjų mitologinių ir istorinių siužetų operų naštos. Donizetti, kaip tikras itališkojo bel canto meistras, žymųjį „meilės gėrimo“ pasakojimą perteikė žaižaruojančia ir gracinga muzikos kalba. Tokį toną jis uždavė ir būsimiems šios operos režisieriams. Regis, Bechtolfas priėmė kompozitoriaus sąlygas ir operą pastatė kaip žaidimą: spektaklis gyvybingas, scenoje daug judama, teatro etiudus primenančios komiškos scenelės skubriai keičia viena kitą. Todėl norėčiau rašyti – kaip lošimą, nes operoje dėl mylimosios prielankumo iš tiesų pastatoma viskas, o muzikos genama emocijų amplitudė sukasi it ruletė, bet iki tikro, žiūrovą visiškai įtikinančio rezultato pritrūksta azarto, – vadinasi, aistros. Kodėl taip įvyksta?
Nors šioje operoje, kitaip nei Undinės Radzevičiūtės naujausiame romane statomoje Giusepeʼės Verdi „------ galioje“, nėra pavojingų žodžių, tačiau iškyla kitų pavojų. „Dramos aktoriai mėtyti daiktus išmoksta pirmame kurse, o operos solistų tokių dalykų niekas nemoko. Todėl jie ir nemoka. Nei numesti, nei nugriūti, nei parodyti jausmų, nei ko iš tikrųjų nori. Tik stovi kaip dainuojančios dekoracijos ir galvoja apie savo melizmas“. Tai – ištrauka iš Radzevičiūtės „Pavojingų žodžių“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023; p. 19), o kartu ir labai tiksli replika operos solistams, kurie tradiciškai akademijose mokomi, kad savo personažams būtina suteikti preciziškai tikslų „balsą“, bet ne „kūną“.
Sezono pradžios „Meilės eliksyre“ tris iš keturių pagrindinių vaidmenų neatsitiktinai kūrė jaunesniosios kartos solistai, nes spektaklis labai parankus teatro misijai auginti savo atlikėjus: vokalinės partijos išties didelės ir sudėtingos, vos keliems atlikėjams tenka krūvis išdainuoti visą „pilno metro“ operą, o vaidyboje, kaip ir vokale, tuo pat metu irgi reikalingas lankstumas, paslankumas. Regis, būtent tos laisvės – nesukti galvos dėl to, kaip reikės mesti gėlių puokštę, ar pernelyg nesirūpinti, kaip teks nugriūti – šįkart scenoje šiek tiek ir pristigo.
Apskritai pagrindinių vaidmenų atlikėjai ryškiau prisistatė kaip vokalistai, o ne kaip aktoriai. Laisviau ir tvirčiau tiek vokalinėje partijoje, tiek mizanscenose jautėsi tik Adina – Katrīna Paula Felsberga. Tuo metu jau keletą vaidmenų Latvijos nacionalinėje operoje sukūrusio Mihailo Čuļpajevo Nemorine iš pradžių pasigedau vokalinio stabilumo, ypač pirmojo veiksmo arijoje „Quanto e bella, quanto e cara!“ šiam lyriniam tenorui pernelyg atakuojant viršūnes, tačiau spektakliui įsibėgėjus, o ir jo įkūnijamam personažui išgėrus butelaitį Bordeaux vyno (tuo metu dar truputį tikime, kad Dulkamaros eliksyro) – ir balsas ėmė skambėti lygiau, spalvingiau, ir vaidyboje atsirado žaidybiškumo, valiūkiškumo. Kitaip nei Daniilo Pogorileso uniformuotame Belkorėje, kuris tą vakarą atrodė kiek įsitempęs ir susikaustęs savo kariniame mundure.
O štai tikrąjį komedijos krūvį visą spektaklį nešė il dottore Dulkarama – Rygos operos teatre jau daugybę įsimintinų vaidmenų sukūręs Rihardas Mačanovskis – absoliučiai patikimas profesionalas, šiuo atveju dar ir tikras lošėjas, kuriam jau nebereikėjo galvoti, kaip (iš)dainuoti vokalinę partiją, tad galėjo tvirtai užsidėti bravūrišką keliaujančio gydytojo-sukčiaus kaukę. Mano jau minėtas azartas spektaklyje aistringai sulošti savo personažo korta operos finale Mačanovskio Dulkamarai leido užtikrintai perlipti ir ketvirtąją sieną (kuri ne taip jau dažnai griūva net ir šiuolaikiniuose operų pastatymuose) bei vieną-kitą-eliksyrą „prastumti“ žiūrovų salėje. Triukas, atrodytų, lyg ir paprastas, bet suteikia spektakliui gyvybės ir labai tinkamas siekiant komediją tiesiogiai priartinti prie žiūrovo apgaulingai kamerinėje (nors beveik tūkstantvietėje) teatro Didžiojoje salėje.
Todėl stebint spektaklį Latvijos nacionalinėje operoje atrodė visai nesvarbu, ar „Meilės eliksyro“ veiksmo vieta būtų koks Italijos kaimas, ar provincija Baskų krašte (taip nurodyta partitūroje), ar, kaip šiuo atveju, režisieriaus Bechtolfo sumanyme – kažkur Italijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais, – nes vienokia ar kitokia saulėta, šviesi dekoracija ir bet kurio laikmečio Belkorės pulko kariškių uniformos šiai operai turi taip maža reikšmės. Visų pirma, jos centre atsiduria keturių tipažų portretai, o visas dėmesys ir užduotys čia tenka vien atlikėjams. Tad ir režisieriaus sukurtos bei spektaklio programėlėje gražiai išrašytos kiekvieno veikėjo biogramos, galbūt padėjusios solistams ieškoti persikūnijimų spektaklio repeticijose, vis vien scenoje tampa tuo ir tik tuo, ką operos autoriai – kompozitorius Gaetano Donizetti ir libreto kūrėjas Felice Romani – sudėjo į operos naratyvą.
Svenas-Ericas Bechtolfas tvirtina norėjęs parodyti „komediją su gilesne perspektyva“. Sunku nuspėti, ką turėjo minty režisierius, minėdamas gilesnę perspektyvą, galbūt tai referuoja apie jo užkulisinį darbo metodą su solistais, bet spektaklis, kurio atlikėjai iš pradžių atrodė susikaustę, vėliau įsivažiavo ir atskleidė skaidrią ir lengvą donicetiškos opera buffa dvasią, iš esmės žengė jau pramintais keliais. Savo scenovaizdžio ir mizanscenavimo kinematografiškumu ir gyvybingumo, paslankumo, gyvenimiško tikrumo, kitaip sakant, tiesos iš dainininkų reikalaujančia režisūra, šis Bechtolfo „Meilės eliksyras“ mums tikriausiai labiausiai primintų Dalios Ibelhauptaitės „Bohemą“ („bohemiečiai“, 2006; dailininkas Dickas Birdas).
O štai scenografijos ir kostiumų autoriaus Juliano Croucho sukurti idiliški kaimo peizažai ir vaizdai iš provincijos gyvenimo „Meilės eliksyrą“, regis, kaip ir dažnu atveju, netoli tenukėlė nuo ultrarealistinio scenovaizdžio mohikano – austrų operos režisieriaus Otto Schenko išpuoselėtos stilistikos, mums puikiai pažįstamos iš jo TV studijose ekranizuotų operų ir kone šimto kanoninių spektaklių viso pasaulio teatruose. Tiesa, Schenkas savajame „Eliksyre“ (Vienos valstybinė opera, 2005) prisiėmė visas rizikas ir sceninio realizmo vizijoje ėjo iki galo – į sceną atvesdinęs gyvą asiliuką, tempiantį vežimą su Dulkamaros stebuklingaisiais gėrimais.
Vis dėlto, įtikimą realybę šio amžiaus teatre kuria ne sceninių objektų tikroviškumas, o kuo tikslesnis ir tikresnis artistų įsikūnijimas į vaidmenis – ši siekiamybė latviškame „Meilės eliksyre“ nors netolygiai, tačiau buvo beveik įgyvendinta.
Kelionė į Latvijos nacionalinę operą ir baletą buvo įgyvendinta Lietuvos kultūros tarybos mobilumo stipendijos lėšomis. Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
