Ieva. 2024 m. rugpjūčio 16 d., 12:17
Naujo teatro sezono belaukiant, nurimusioje tarsi jūra per štilį sąmonėje išnyra aktoriaus Mato Dirginčiaus ir režisieriaus Nauberto Jasinsko performansas „Pilėnai*“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2024). Kūrinys leidžia pamatyti, kas galėtų pakeisti dabartinį homo sapiens (protingąjį žmogų). Ateities žmogumi galėtų tapti švelnusis, jautrusis žmogus. Antroje pasirodymo dalyje, atlikėjams lėtai judant ir sustingstant skulptūriškomis pozomis, skamba dokumentiškos, asmeniškos dviejų draugų susirašinėjimo balso žinutėmis ištraukos. Jos suteikia progą pajusti, kaip žiūrovo protą veikia išorinė galia, t.y. aplinkos nuomonė. Susiduriant su dviejų žmonių intymumu, kylantis nepatogumas, gėda ir teisiančios mintys – nebūtinai yra tai, ką žiūrovas iš tiesų mano, veikiau tai visuomenėje vyraujančios nuomonės ir požiūrio atgarsiai. O už to gali slypėti ilgesys tokio ryšio, kokį sukūrė šie draugai – atidūs vienas kito ir savo pačių jausmams, gebantys vienas su kitu atvirai kalbėtis apie vidinius išgyvenimus, juos apmąstyti.
Atlikėjams nereikia žodžių, kad pirmoje performanso dalyje įtrauktų žiūrovus į pavojingus veiksmus, kurių prasmė atsiskleidžia iš lėto. Koks ryšys tarp lietuvių tautai būdingos rezistencijos dvasios ir švelniojo, jautriojo žmogaus, kuriam atgrasus žiaurumas ir smurtas? Kokie šio naujojo žmogaus pasipriešinimo būdai?
Per pasirodymą abu atlikėjai išlaiko susikaupimą, o jų rimti ir kartu liūdesio persmelkti veidai-kaukės bei tylomis atliekami veiksmai įtraukia. Toks sceninis būvis skatina dar kartą apmąstyti aktorių ir atlikėjų sceninės egzistencijos būdų įvairovę ir atidžiau patyrinėti šį elementą, lemiantį scenos meno kūrinių savitumą. Tam siūlau pasitelkti režisieriaus Krystiano Lupos knygą „Utopija. Laiškai aktoriams“.
Rimgailė. 2024 m. rugpjūčio 19 d., 21:04
Kaip tu suvoki skirtį tarp aktoriaus ir atlikėjo? Ar ji siejasi su performansu, ar atlikėją apibrėžtum kaip tą, kuris nevaidina? Mano galvoje atlikėjo sampratą apibrėžia jo santykis su scenine materija – dramaturgija, personažu, buvimo scenoje būdu. Galbūt galėčiau sakyti, jog atlikėją nuo aktoriaus atskiriu vien įsikūnijimo ir susitapatinimo aspektais, tačiau turbūt stipriai apribočiau tiek vieną, tiek kitą sampratą. Norėtųsi pasitelkti ir Jerzy Grotowskio mintį, jog performeris – tai būsena, bet čia artinuosi prie grotovskiška prasme sakralinės (apeiginės) būsenos. Ši būsena artima Lupai ir jo spektakliams, tačiau jo aktoriaus negalėčiau pavadinti ritualiniu aktoriumi. Pasak Patrice’o Pavis, performeris – tai kažkas, kas kalba ir vaidina iš savo asmens (kaip žmogaus ir kaip aktoriaus)[1]. Tad galbūt teisingiau sakyti, jog Lupos aktorius veikia šiuolaikinio teatro kontekste, o šiuolaikinis aktorius išlieka aktoriumi, bet kartu ir tampa atlikėju. Turiu galvoje, jog jis nebėra vientisas, jo buvimas scenoje nebėra tik vaidyba, o vaidyba nebėra tik įsikūnijimas į kitą ar kito vaizdavimas. Kalbėdamasis su Valentinu Masalskiu, Lupa teigia, jog susidurdami su Konstantino Stanislavskio sistema „susiduriame su kažkokia pradžia – su intuicija, su dalykais, kuriuos jaučiame esant mumyse. Tai mūsų paslaptys, kurias atskleidžiame, dirbdami su savimi, stebėdami save. Aktoriaus darbas yra savistabos procesas, autorefleksijos sužadinimas. Toji autorefleksija, nesvarbu, reikalinga ar ne, pasireiškia visada, ji nepriklauso nuo tikslo, kokį sau kelia aktorius.“[2] Lupa turbūt yra vienas labiausiai aktoryste ir aktoriaus santykiu su personažu besidominčių režisierių. Lupa artimas mūsiškiams aktoriams, nes (vis dar) dirba su Stanislavskio sistema ir ieško joje bendrų, bet kartu ir kiekvienam aktoriui individualių dalykų. Nors Lupos spektakliuose esama giliai apčiuopto ir nenutrūkstančio aktoriaus ir personažo santykio, būtent jis ir gali sugundyti aktorių kiek įdėmiau pažvelgti į patį save. Įdomiausia, jog aktorius tokiame kūrybiniame procese tobulėja įvairiomis prasmėmis – kaip asmuo, kaip aktorius, kaip personažas... ir turbūt kaip atlikėjas.
Ieva. 2024 m. rugpjūčio 26 d., 12:24
Stebint vizualinio teatro „Kosmos Theatre“ kūrybinių dirbtuvių su prancūzų kompozitoriumi ir menininku Pierre’u Jodlowskiu rezultatų pristatymą – muzikinį eksperimentą, kuriame muzikantai ir teatro kūrėjai kartu scenoje atlieka įvairius veiksmus, man kilo klausimas, ar gali būti taip, kad performatyvus veiksmų atlikimas (kai nevaidinama) nukreipia žiūrovo dėmesį į atlikėjo kūną. Kraštutiniu atveju tai net virsta neigiamu žmogų objektu paverčiančiu žvilgsniu. Kad taip nenutiktų, svarbu turinys, tema, mintis, kurią plėtotų atlikėjas, arba reikalingas personažas.
Lupa „Utopijoje. Laiškuose aktoriams“ kalba apie tai, kad personažas leidžia aktoriui atsiverti, pasakyti tiesą – ir ne tik apie veikėją, bet ir apie save patį: „Vaidindamas personažą noriu tau išpažinti.“[3] Šis atvirumo ritualas vyksta žiūrovo erdvėje.
Imponuoja požiūris, kad žiūrovas gali būti scenoje esančios „psichinės figūros bendrasavininkis“. Anot Lupos, reikšminga, kad „scenoje stovintis žmogus taptų žiūrovui iš vidaus matoma ir veikiančia savastimi, o ne tik objektu“[4]. Vis dar prisimenu, kaip spektaklyje „Didvyrių aikštė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015) į sceną įžengusi aktorės Viktorijos Kuodytės veikėja nuo pirmos akimirkos patraukė dėmesį. Žalsvame, apsiniaukusiame peizaže, krankiant varnoms, jos veikėja tarsi „siuntė man žinią“. Ji buvo įdomi ir kartu nepažini kaip gatvėje stebimas svetimas žmogus. Lupa pabrėžia, kad siekdamas greito efekto aktorius negali išduoti savo personažo silpnybių žiūrovams, o turi paisyti jo interesų. Šio režisieriaus spektaklių aktoriai, kuriems tai pavyksta, saugo savo personažų paslaptis, kaip gyvenime tai daro žmonės, ir atsiveria tik ypatingomis akimirkomis. Todėl veikėjai yra tokie tikri, kaip ir aktoriai. „Nėra nei personažo, nei aktoriaus... Yra dar kažkas kita – ritualo būtis, jungianti abi figūras ir turinti savą centrą, savą sąmonę, savą intuiciją...“[5]
Rimgailė. 2024 m. rugsėjo 3 d., 15:52
Galvodama apie aktorių (net ir apie magiškąjį Grotowskio aktorių) noriu vengti mistinių ir miglotų įvardijimų. Lupa tam tikrus terminus vartoja ne kaip tyrėjas ar teoretikas, o kaip menininkas, todėl jie turi kiek daugiau poezijos ir kur kas labiau neapibrėžtą prasmę. Žinoma, jie reikalingi norint įkvėpti aktorių ir praplėsti techninę aktorystės pusę. Tačiau tiek Lupos vartojamą vaidmens „peizažą“, tiek „sapnuojantį kūną“ galima įvardinti aktoriaus kūrybos metodu. Šis metodas veikia Lupos spektakliuose, tačiau ne visiems aktoriams jis suveikia. Ir „Didvyrių aikštėje“, ir „Austerlice“ (Jaunimo teatras, 2020) esama aktorių, kurie, rodos, labai nutolę nuo Lupos metodo, o gal kaip tik atvirkščiai – betarpiškai ir todėl jau nebesąmoningai juo persiėmę. Net ir tokiame įtraukiančiame aktoriaus tapimo personažu veiksme turi likti sąmoningumo. Lupos aktorius – tai mąstantis, su visa savastimi į personažą įeinantis aktorius, todėl vaidmenyje jis turi būti ir sąmoningas, ir visiškai laisvas įsikūnyti į personažą. Mąstydama apie tokį aktorių nuolat sau primenu Federico Fellini mintį, jog tam tikru požiūriu susitapatinimas su personažu aktorių išlaisvina; vis dėlto vienas milimetras juos skiria, ir aktorius turi būti be galo atidus, kad tas menkutis atstumas nedingtų, kitaip jis pražūtų.
[1] Patrice Pavis. Dictionary of the Theatre: Terms, Concepts, and Analysis. Toronto; Buffalo: University of Toronto Press, 1998, p. 261.
[2] „Kad aktorius scenoje mąstytų. Su Krystianu Lupa kalbasi Valentinas Masalskis“. Kultūros barai, Nr. 11,. 2015, p. 39.
[3] Krystian Lupa. Utopija. Laiškai aktoriams. Iš lenkų kalbos vertė Živilė Pipinytė. Vilnius: „Teatro tekstų biblioteka“, 2020, p. 51.
[4] Ten pat, p. 58.
[5] Ten pat, p. 61.
