Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsnis į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ Lietuvos teatro vitriną.
Ištrūkti iš „dėžės“
Be dramatiškų pastatymų festivalio programą praturtino ir performansas-eksperimentas – 50 minučių trukmės judesio spektaklis be teksto „Out of the Box“, kurį, vedamas režisierės Karinos Novikovos, sukūrė kūrybinis susivienijimas „Žuvies akis“. Trijų skirtingų kartų performerių – Alekso Mažono, Donato Bielkausko ir Mariaus Eidrigevičiaus – atliekamo sceninio veiksmo centrinė ašis yra medinė dėžė, tiksliau pasakius, dėžės dalys, pasitarnaujančios tiek kaip garsiniai instrumentai, tiek kaip judesio platformos, įkūnijančios idėją, kaip išsivaduoti iš „asmeninės dėžės“, kuri tuo pačiu ir apriboja individą, ir tarnauja kaip prieglobstis nuo išorinio pasaulio. „Aktoriai su vis didesniu ekspresyvumu kuria judesio ir garso pasirodymus – energingais rankų ir kojų judesiais vaizduoja kovą su ribojančiomis normomis ar visuomeniniais ryšiais, o pasitelkę neįprastus instrumentus ar garsinius efektus kuria unikalų ir iššaukiantį skambesį, kuris skiriasi nuo tradicinės muzikos. Instrumentai, kuriais išgaunami garsai, yra pačių pasigaminti iš įvairių metalo gaminių – vielos, vinių, varžtų, dviračio skambučio, durų vyrių, žvangučių ir kt. Tai liudija, kad šie trys jau yra out of the box. Derinant šiuos elementus, muzika ir šokis gali tapti stipria priemone išsilaisvinti iš visuomenės primestų dogmų ir apribojimų, užmezgant emocinį ryšį su žiūrovu“, – spektaklį apibūdina Ērika Zirnė.
Vēsma Lēvaldė pripažįsta: „Donato Bielkausko ir Godos Giedraitytės pastatymo idėja yra patraukli – pademonstruoti skirtingų kartų požiūrį į sąvoką „dėžė“, remiantis Eriko Eriksono psichosocialinės raidos teorija, taip pat Williamo Strausso ir Neilo Howeʼės darbu apie socialines kartas, atsižvelgiant į teorinį kartų ciklą. Remiantis jų sukurta kartų skirtumų koncepcija, žmonės, gimę apytiksliai kas 20 metų, turi bendrų bruožų, kuriuos lemia istorinė patirtis, visuomeninės aplinkybės, technologinė raida. O dėžes ir su jomis susijusią ribos sąvoką idėjos autoriai sumanė susieti tiek su menininko išraiškomis scenoje, tiek su virtualios realybės ir pasaulinės pandemijos paveiktu laikmečio suvokimu“. Tiesa, kritikė priduria: „Deja, spektaklio žinutės yra beveik neįmanoma suprasti dėl vizualinės idėjos – režisieriaus koncepcija arba šviesų dailininkas Stasys Jamantas kaip leitmotyvą, atrodo, pasirenka Kazimiro Malevičiaus „Juodąjį kvadratą“. Tai būtų tinkamas laikmečio meninis manifestas, tačiau šviesų partitūra judesio spektaklyje „nužudo“ žiūrovo suvokimą. Taip, epizodiškai šviesesnėse scenose galima įvertinti puikų performerių fizinį pasirengimą, pagauti žinutės nuotrupas, tačiau per pirmąsias penkias minutes kyla suvokimas – pasiklydome ir tolesnis veiksmas plaukia tamsoje. Tiesiog. Šis atvejis akivaizdžiai rodo, kad mene reikia būti atsargiam su metaforomis, nes pernelyg tiesioginis jų pasirinkimas gali atsisukti prieš patį kūrinį“.
Kolektyvinių traumų iškasenos
Savo požiūrį į Baltijos valstybėms bendrą trauminę istorinę patirtį – sovietų valdžios deportacijas ir sulaužytus žmonių likimus – festivalio programoje pristatė naujas režisierės Eglės Švedkauskaitės pastatymas „Fossilia“, kurio tekstas bendros kūrybos būdu gimė kartu su aktorių ansambliu, kaip įkvėpimo šaltinį panaudojant realų dokumentą – 1991 m. viename iš Kauno gyvenamųjų rajonų sode rastą užkastą į Sibirą ištremtos Dalios Grinkevčiūtės dienoraštį. Temos aktualumą ir Lietuvos teatro žiūrovų rezonansą patvirtina režisierei už šį spektaklį skirtas nacionalinis teatro apdovanojimas – „Auksinis scenos kryžius“.
„Fossilia“ yra vienas iš festivalio didelio formato spektaklių, pristatantis visai tautai aktualią temą – gyventojų deportacijas į Sibirą ir šios traumos įtaką būsimoms kartoms. Spektaklis sukurtas kaip vienos šeimos – tėvo, motinos, sūnaus ir dukros – pasakojimas. Sūnus užsienyje studijavo kino meną ir sumanė sukurti dokumentinį filmą apie šeimos istoriją, tačiau tėvas atsisako pasidalyti prisiminimais, kol į vietinį muziejų nepatenka rankraštis apie tai, kas nutiko šiai šeimai. Tačiau reikia pripažinti, kad bent jau man nepavyko visiškai „prisijungti“ prie spektaklio, nes suvokimą apsunkino milžiniškas teksto kiekis. O ir vaidybos stilius, kuris anksčiau buvo vadinamas „murmuliuojančiu realizmu“, pasižymintis tyliu, buitiniu kalbėjimo srautu, tarsi susvetimėjusiu bendravimu vienam su kitu, kurio pojūtį dar labiau sustiprina kameros ir ekrano naudojimas, greičiau užmigdo, o ne paaštrina dėmesį“, – vertina Vēsma Lēvaldė.
Spektaklyje scenos erdvėje susilieja du erdvėlaikiai – prisiminimų, kurį įkūnija Ievos Kotrynos Ski sukurti poetiniai dienoraščio fragmentų videoskaitymai abejingai švelniu moterišku balsu, kurdami šokiruojantį kontrastą su negailestingais ir realiais Sibiro kasdienybės faktais, ir šiuolaikinė erdvė, kurioje po gimtuosius namus klaidžioja dvi šeimos kartos ir stengiasi surankioti prisiminimų šukes. Tarp jų vyksta keisti, visiškai svetimi į scenos veiksmą įsprausti Erikos Vizbaraitės šiuolaikinio šokio choreografiniai numeriai, kuriantys bendrą eklektiškumo įspūdį. Vēsma Lēvaldė taip pat priduria, kad „scenografinė idėja apie gigantiškus stuburo slankstelius, alegorinį „išardytą stuburą“, „skeletus spintoje“ būtų gera, tačiau šie dideli, nepatogiai kilnojami scenos elementai „suėda“ ir supančioja aktorius, be to, šių daiktų abstrakcija kalba visai kita scenos kalba. Iš esmės kiekvienas iš kūrybinės komandos, atrodo, sukūrė savo pasakojimo versiją, todėl rezultatas yra daug detalių, kurios nuveda šoniniais keliais. Apima jausmas, kad kūrybinei komandai į rankas pateko vertingas siužetas, kurį būtina papasakoti, bet bandyta visas idėjas suklijuoti kartu. Spektaklyje naudojami nuostabūs Ievos Kotrynos Ski vaizdo įrašai, atrodo, jei būtų kuriama spektaklio elektroninė versija, ji būtų kompaktiška, skvarbi, emocinga ir pataikytų tiesiai į dešimtuką. Juk žinome, kai ryškias plastilino spalvas suminkome į vieną kamuoliuką, jis tampa pilkas“.
Gyvūnų pasakojimai
Trijų dienų festivalio maratoną pabaigėme estų režisieriaus Priito Pedajaso OKT / Vilniaus miesto teatre sukurtu spektakliu be teksto „Šuo ir beždžionė“, kuris pristatomas kaip įtaigus pasakojimas apie įprastos hierarchijos perversmą, kai šeimininkas neribotam laikui palieka savo prijaukintus gyvūnus – beždžionę ir šunį – ir visai nėra aišku, ar jis kada nors sugrįš. Kasdienis gyvenimas tęsiasi pagal gamtoje nustatytas taisykles, kur laimi fiziškai stipresnis ir klastingesnis. Kaip nurodo Vēsma Lēvaldė, pastatymo temą latvių kultūrinėje erdvėje atliepia „tiek Jānio Ezerinio novelės, kuriose gyvūnai panaudojami tam, kad žmogus atrastų gamtą, tiek Pēterio Bankovskio novelių rinkinys „Kur dingo šeimininkas?“, kuriame į pasaulį žvelgiama gyvūno akimis. Abiejų paminėtų autorių kūriniai yra užkariavę ir Latvijos teatrų scenas“, – priduria Lēvaldė.
Priito Pedajaso spektaklis yra paremtas estų autoriaus Friedeberto Tuglaso (1886–1971) alegoriniu pasakojimu (pavadinimas originalo kalba Popi un Huhuu), kuriame dingus šeimininkui beždžionė tampa šeimininku, o šuo ir toliau tarnauja – tik jau ne išmintingai, o destruktyviai ir neracionaliai galiai. „Aktoriai Eglė Mikulionytė ir Karolis Norvilas neįtikėtinai tiksliai įsikūniję į gyvūno „kailį“. Visi žino, kad gyvūnų etiudas yra vienas sunkiausių ir reto aktoriaus mėgstamas meistriškumo demonstravimo būdas“, – nurodo Vēsma Lēvaldė. Ērika Zirnė vaidybos spalvingumą taip pat pabrėžia kaip pagrindinę šio spektaklio vertybę: „Karolis Norvilas surado raktą į jautrų šuns personažo paveikslą – aktorius meistriškai perteikia gyvūno judesius ir emocijas. Iki smulkmenų išieškoti smulkūs niuansai, pavyzdžiui, kaip gyvūnas eidamas perkelia svorį, priglunda prie žemės, kaip staugia ar kaip perdėtai reaguoja į išorės stimulus, instinktyviai ir hiperaktyviai reikšdamas savo jausmus ir t. t. Gyvūnų personažai spektaklyje yra antropomorfizuoti, tiek beždžionei, tiek šuniui priskiriant žmogiškųjų ypatybių, emocinį ir elgesio modelį. Pavyzdžiui, šuo Popis ir beždžionė Hūhū dėvi arba matuojasi žmogaus drabužius, kvėpinasi, vartoja alkoholį, atsisėda į kėdę, žaidžia su ginklu, tačiau neprataria nė žodžio. Todėl Popis ir Hūhū alegoriškai atstovauja visuomenei, kurioje neegzistuoja vertybinė sistema, tačiau dominuoja destruktyvios tendencijos – priespauda, totalitarizmas, kančia ir netikrumas dėl ateities“.
Pastatymo dramaturgija paremta priešprieša tarp šuns kaip absoliutaus pasitikėjimo, lojalumo simbolio ir beždžionės kaip chaoso, prievartos, beprotystės įsikūnijimo. „Spektaklio pabaigoje beždžionė atranda šeimininko pistoletą, demonstratyviai ir pernelyg drąsiai mosikuoja juo, nusitaikydama tai į šunį, tai į save ir keldama pastebimą įtampą ir paniką. Taip, kaip ir visiems mums žinoma beždžionė su granata, kuri šiuo metu įtampoje sugniaužusi laiko kone pusę Žemės rutulio, demonstruodama beprotybę ir bet kokio humaniškumo praradimą karo metu. Šį spektaklį ypač verta pasistengti suprasti remiantis egzistencializmu, būties filosofija“, – teigia Ērika Zirnė. O Vēsma Lēvaldė pabrėžia plačią emocinę pastatymo amplitudę ir potekstę: „Juokingose ir pavojingose, liūdnose ir absurdiškose situacijose išryškėja pagrindinė mintis, kurios epicentre yra Sauliaus Sipario sukurtas epizodinis vaidmuo – pradingęs šeimininkas. Tai paprasta, vaikų spektakliams tinkama kalba perteiktas alegorinis perspėjimas apie tai, kas nutinka su visuomene, kurią apleidžia humaniškumas, o už aukštesnes vertybes svarbesni tampa paprasčiausi biologiniai poreikiai. Ši nepretenzinga forma yra net veiksmingesnė už technologiškai ir dramaturgiškai sudėtingą naratyvą, pastaruoju metu tokį dažną teatre“.
Šiuolaikinis destruktyvus, fragmentuotas gyvenimo pojūtis atsispindi ir į programą įtrauktų spektaklių žinutėse – jos primena eksperimentinę savirefleksiją apie nerimastingą mus supantį pasaulį su įvairiomis išgyvenimo strategijomis, stengiantis atrasti savo tapatybę ir vietą griūvančioje hierarchinėje sistemoje. Teatras tampa šių ieškojimų platforma.
-----
Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė
„Menų faktūros“ redakcija dėkoja scenos menų svetainei Kroders.lv, suteikusiai leidimą išversti ir perpublikuoti šį tekstą.
Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
