Temstant į Tado Ivanausko Obelynės sodybą ėjau, kaip ir priklauso, valgydama alyvinį obuolį. Ten turėjo vykti trečias iš mano pasirinktų to vakaro tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ spektaklių – ispanų trupės „El Conde de Torrefiel“ ULTRAFICCIÓN NR. 1 / FRACCIONES DE TIEMPO. Obelynės pavadinimas kilo iš vietovės skardžiuose gausiai derančių laukinių obelų ir gudobelių. Čia atsikėlęs gyventi Tadas Ivanauskas metams einant pasodino begalę vietinių ir svetimų medžių ir krūmų rūšių. Einant į sodybą, ypatingai veikė medžių ūgis, plotis, įvairovė, metami šešėliai, apskritai jausmas, kad ši vieta daug mena. Kasmet nuo „ConTempo“ pradžios kartoju tą patį – šis festivalis unikalus spektaklių geografija.
Į tai, kas vyko Obelynėje, atvykau iš Kauno technologijos universiteto Chemijos rūmų sporto salės prieigų. Rūmų kiemelyje žiūrėjome prancūzų trupės „Compagnie La Migration“ spektaklį SOLITUDE·S, kiek vėliau pačioje sporto salėje – belgo Alexanderio Vantournhouto solo pasirodymą „VanThorhout“. Prancūzų, belgų ir ispanų darbai beveik plaukė vienas iš kito, lyg vestų paskaitą pavadinimu „Apie žmones“. Paskaita švelni, pilna tylos, koncentracijos, grakštumo, saiko ir... avių.
„Compagnie La Migration“ (Prancūzija) dirba su kinetinėmis struktūromis, kurios pratęsia atlikėjų / akrobatų kūnus, kartais tampa architektūrinėmis erdvėmis, kuriomis tie kūnai klaidžioja, kartais – stichinėmis jėgomis, su kuriomis reikia atrasti ryšį, antraip prarasi pusiausvyrą, krisi iš aukštai, gausi per galvą, nuslysi. Bet jei moki su jomis sutarti, jos padeda sklęsti oru, vaikščioti septynmyliais žingsniais, išvystyti nežmogišką greitį ir atvirkščiai – judėti lyg slow motion filme, balansuoti siauroje plokštumoje kelių metrų aukštyje. Kuo daugiau žiūri tokių spektaklių, tuo mažiau juose ieškai prasmės, metaforų, savęs ar kūrėjų istorijų. Ilgainiui išmoksti tiesiog mėgautis judesio estetika, paprastu džiaugsmu, kuris gimsta matant vien pilvu į ilgą struktūros horizontalę įsirėmusį akrobatą, be jokios pretenzijos demonstruojantį, kad jis skrenda kaip paukštis. Ne kaip kažkas konceptualaus, bet tiesiog kaip paprastas paukštis. Šis paprastumas – ne iš tų, kurie kyla, kai nėra ką pasakyti; o iš tų, į kuriuos grįžtama pasikartoti, iš ko susideda gyvybės grožis.
Nors šiuolaikinio cirko jau esame įpratinti stebėti aukštai be jokių apsaugų balansuojančius akrobatus ir nebeaikčioti, vis tiek visada nepaprastai smalsu žiūrėti, kaip jų sukurtos cirko struktūros su jais elgsis šiandien. Žmogaus ir kaip nors judančio mechanizmo santykiai – atskiras cirko žanras, kuriame ypatingą vietą užima, – nuskambės paradoksaliai, – jautrumas ir empatija mechanizmui. „Compagnie La Migration“ su savo kūriniais susikalba sklandžiai. O drauge į Kauno pievą trumpam beveik perkrausto Paryžiuje tuo metu kaip tik vykstančias olimpines žaidynes: skamba gyvas prancūziškas vokalas, kiekvienas gestas – apskaičiuotas milimetrais, už medžių – sporto rūmų sienos, spektaklį uždaranti prancūzų atlikėjų eisena ratu – kone iškilminga.
Prieš belgo Alexanderio Vantournhouto spektaklį „VanThorhout“ festivalio meno vadovė Gintarė Masteikaitė pateikė daugybę rekomendacijų: negali būti ne tik skambančių telefonų, ne tik pamirštų žadintuvų, bet ir apskritai bet ko, kas galėtų išbalansuoti kūrėją, – suprask, jei nori pasimuistyti kėdėje, daryk tai tyliai, nešiugždėk, nekosėk, nešnabždėk. Neįgarsink savęs, antraip būsi išvesdintas ir sugrįžti nebegalėsi. Taip ir pasakė. Man tai patiko, nes kūrė gilų lūkestį: kas tokio ten turi vykti, kad svarbu šitaip susikaupti? Matyt, kažkas neeilinio. Kažkas visai kitokio, nei iš tiesų vyko - - - - - .
Ir ne, nepasakysiu, kad „VanThorhout“ mane nuvylė: nuvylė veikiau jo kontrastas su tuo, ką Gintarės reikalavimų sąrašas spėjo užveisti galvoje. Nes iš tiesų kūrėjo pasirodymas nebuvo toks išskirtinis, kokių išskirtinai preciziškų jam reikėjo žiūrovų. Bet vėliau pajutau, kad būtent toji išsireikalauta totali tyla ir maksimali pagarba scenos veiksmui sukūrė savitą, nežinau ar kada lig tol jaustą pojūtį: absoliučiai nutildytas žiūrovų buvimas tapo reginio ašimi. Lyg sustabdytas kadras, veikiantis kaip kontrastas erdvei: juk tai sporto salė, kurioje visada pilna judesio ir triukšmo. Tame erdvėlaikyje tikrai buvo justi, kaip eina gyvenimas: tu tiesiog sėdi, jis tiesiog eina.
Vantournhouto pasirodymas grįstas sukiniu. Sukimosi choreografija apskritoje aikštelėje pilna prasmių: spektaklio aprašymas ir pagrindinis objektas – kūjis – primena apie germanų ir skandinavų dievą Torą. Torui būdinga ne sukta, o atvira kova, jis neturi tikslo ką nors slėpti, ką nors apgauti. Alexanderio kuriamo personažo laikysena tokia pati: jis ne tik nieko nemaskuoja – ilgainiui net parodo, kad jo kūjo stiebas, nors baisingai ilgas, bet lankstus, o galiausiai šis Toras iškelia baltą – kapituliacijos – vėliavą. Bet pasiduoda jis ne dėl silpnumo – jo vidinė stiprybė tokia, kad ginklų nebereikia. Jo tyla ir koncentracija galingesnė už ekspresyvius kovos būdus.
Spektaklio muzika – tai visa ta tyla, kurią padaro žiūrovai. Ir joje girdėti tik vos vos plazdant vėliavą, dunksint medinę pakylą – nuo atlikėjo žingsnių, nuo kūjo prisilietimo. Sukiniuose gimstantis garsynas kartais primena vėjo šuorus, speigą, vandenį, kautynes, kartais – dievui Torui artimo griaustinio įvaizdį. Nors atlikėjo judesys yra labai treniruotas, bet drauge rituališkas, talpus: tiek daug ten gali įmatyti. „VanThorhout“ – mitinis švelnumas ir galia, gaudžianti iš kažkur ten, kur seniai.
Štai tokie du preparčiai įvyko belaukiant „El Conde de Torrefiel“ (Ispanija) kūrinio ULTRAFICCIÓN NR. 1 / FRACCIONES DE TIEMPO. Sunku įsivaizduoti geresnį intro – abu jie vedė gilyn ir tylyn. ULTRAFICCIÓN reikėjo to paties susikaupimo: didžioji kūrinio dalis praėjo raidė po raidės beskaitant tekstą didžiuliame ekrane. Bet spektaklio esmė – ne tekste, o tame, kaip žiūrovai, veikiami teksto prasmių, ima jausti aplinką. Kaip jie, klausydami istorijų apie metą, kada užeina sutemos, kada būriai žmonių atsiduria situacijose „bet aš nenoriu mirti“, ima matyti įšviestas galingų sodybos medžių formas. Kaip jie patiria nakties tamsą staiga perskrodžiantį automobilį ir jo akinančias šviesas, nutvieskiančias pievą. Kaip jie mato gyvų avių bandą, genamą dviejų šunų. Kaip jie tamsoje jaučia visa gaubiančią seną, gyvybingą augaliją. Kaip ima jausti vieni kitus ir savo kūnus. Ką prisimena. Ko nusigąsta.
Dramaturginiu aspektu kūrinys naudojasi žiūrovais kaip tomis avelėmis: manipuliuoja stipriausiais jausmais, kito žmogaus baimės kurstymu, išlikimo instinkto judinimu, primityvokais siužetais. Jis daro su mumis kažką, kas mus visus suvienodina, kas ištraukia iš vidaus primityvųjį žmogiškumą. Pradėjęs nuo tolimų geografinių vietovių, galiausiai priartėja prie Obelynės sodybos: pasakodamas, kas esą vyksta šiuo metu čia pat, tekstas priartėja, rodos, prie pat rankų ir kojų. Sąmoningai sakau „tekstas priartėja“ – nes tai performatyvioji dramaturgija, kuri pasižymi savipakankamumu: ji nori būti skaitoma vienu metu grupės žmonių, ji nori patekti į žmonių kūnus ir protus, ir ji atsisako sceninio veiksmo – jis jai nebūtinas. Ji ir yra sceninis veiksmas, perkeltas į žiūrovo sąmonę.
Vis dėlto labiausiai čia įsirašo tai, kas įvyksta tomis retomis properšomis tarp sakinių. Pavyzdžiui, kai ima šokti medžiai. Skambant labai disonuojančiam garso takeliui; ryškioj dirbtinoj šviesoj; labai teatrališkai, specialiai, ritmiškai. Bet keistas visa ko disonansas leidžia pamatyti tuos aukštaūgius medžius kone pikseliais, lyg žmogus būtų suskaitmeninęs gamtą ir atnešęs parodyti ją tarytum tikrą. Taip sukeistinti gamtos piešinį, taip išryškinti kiekvienos masyvių lajų šakelės buvimą peizaže – tai kurti tvarų teatrą, kuris, užuot gaminęs sceninį mišką, ateina pabūti šalia tikro miško ir jį parodo ne tyliai egzistuojantį, bet veikiantį, judantį, esantį. Mes jį pajudinsim, kad jūs pamatytumėt – jis čia ne yra savaime, jis čia su mumis būna.
Turbūt dėl to, kad pagrindinis spektaklio veikėjas yra ne žmogus, o tekstas, iš už medžių išnyranti avių kaimenė nesugriauna šios realybės (tai dažnai padaro su žmogaus vaidyba kontrastuojantis į sceną atvesto gyvūno organiškumas). Nors avies vaizdinys suveikia iliustratyviai – juk pagrindinės tekstinės istorijos pasakoja apie į būrį suvarytų žmonių artėjimą prie mirties ir išgąstį, – vis dėlto matau jas ne asociatyviai, o vizualiai: kaip reljefu judančią gyvą, baikščią šiltos vilnos skulptūrą, vejamą lekuojančių šunų. Kaip paveikslą, vaikščiojantį šalia šitoje sukeistintoje realybėje, norint – ranka paglostomą, minkštą, irgi atsivestą tam, kad būtų mums švelnus, kitaip nei čia reprezentuojama tikrovė.
Nepamesdama minties perskaičiau ir patyriau V I S U S ULTRAFICCIÓN NR. 1 / FRACCIONES DE TIEMPO žodžius. Per „VanThorhout“ sukosi begalės minčių, bet nėsyk neišleidau iš akių atlikėjo – kad nepražiopsočiau to, dėl ko negalime skleisti garsų. Per SOLITUDE·S stebėjau atlikėjus ir žiūrovus, miestą, kraštovaizdį, save, ką tik nulytą žolę, – buvo erdvės viskam. Štai taip skirtingai gali veikti spektakliai-tarsi-meditacijos: vienas pasiglemžia visą dėmesį ir liepia eiti kartu, kitas sustabdo laiką ir atidaro erdvę visam tau ir visiems tavo sapnams, trečias leidžia tikrai apsidairyti, pamatyti, kur esi, kas tie visi kiti, kokie metai, koks vasaros mėnuo, kaip atrodo Kaunas.
Manau, kad kiti miestai pavydi Kaunui. Nes Kaunas turi daug vietų, kur gali rodytis teatras. Bet vietų turi visi, o festivalį „ConTempo“, kuris moka tas vietas iškasti iš po žemių, – ne visi. Toks štai ir skirtumas.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
