Argentinoje gimusi režisierė Lola Arias niekada nesilankė Lietuvoje, tačiau bent keli šimtai žmonių yra susipažinę su jos kūryba. 2019-ųjų festivalis „Sirenos“ Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įkurdino spektaklį „Minų laukas“, kuriame savo istorijas pasakojo Folklando-Malvinų salų karo veteranai, kovoję skirtingose pusėse.
Šį spektaklį prisimenu kaip vieną stipriausių patirčių visuose matytuose „Sirenų“ festivaliuose, tad labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad naujausias Lolos Arias spektaklis „Dienos lauke“ („Los dias afuera“) šįmet rodomas Avinjono festivalyje kaip tik tuo metu, kai pati ketinau apsilankyti. Šis spektaklis – tai antroji dilogijos apie Argentinoje kalėjusias cislytes ir transmoteris dalis, kurioje pasakojama apie jų gyvenimą išėjus į laisvę. Pirmoji dalis – filmas „Reas“ – pasakojo apie jų gyvenimą kalėjime ir buvo parodyta Berlinalėje.
Su režisiere kalbėjomės man dar nemačius spektaklio, tačiau ji pati daugumą atsakymų grindė būtent šio kūrinio pavyzdžiais.
Beje, šįmet Lolai Arias įteiktas tarptautinis Ibseno prizas, laikomas vienu didžiausių teatrinių apdovanojimų ir skiriamas kas dvejus metus.
-----
Visų pirma, sveikinu pelnius Ibseno premiją.
Ačiū!
Tiesą sakant, pasikalbėti panorau ne dėl apdovanojimo, o todėl, kad iki šiol atsimenu 2019-aisiais festivalyje „Sirenos“ matytą jūsų puikų „Minų lauką“. Vis dėlto jus kaip laureatę pristatančiame video įraše išgirdau apie gąsdinančią Argentinos kultūros politikos situaciją. Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kas įvyko išrinkus naująjį prezidentą?
Taigi, pradedame nuo Javiero Milei. Beveik visuose interviu manęs prašo apie jį papasakoti ir labai dažnai jo pavardę deda į antraštes. Džiaugiuosi galėdama kalbėti pasauliui apie Argentiną, tačiau drauge jaučiuosi pavargusi, nes manau, jog šiam žmogui skiriama per daug dėmesio.
Milei yra radikalios dešinės politikas, atvirai sakantis, kad nelabai tą politiką supranta. Jo sritis – ekonomika, tačiau iš tiesų jis tėra „klounas“ blogąja šio žodžio prasme. Argentinoje jis išpopuliarėjo kaip televizijos serialo personažas, per dvejus metus susikrovęs didelį politinį populiarumą. Jam padėjo šalies radikalios dešinės atstovai, taip pat – ekonominę galią turintys žmonės. Su tokia parama jo rinkiminė kampanija atvedė jį iki pergalės prezidento rinkimuose.
Jį išrinkus, Argentinoje prasidėjo košmaras. Vienas pirmųjų Milei žingsnių buvo uždaryti Kultūros ministeriją, vėliau – Kino ir Teatro institutus. Nukentėjo aukštosios mokyklos, taip pat – už žmogaus teises kovojusios nevyriausybinės organizacijos.
Be to, jis nesugebėjo suvaldyti pensijų ir infliacijos, tad daugybė garbaus amžiaus žmonių šiandien negali nusipirkti pakankamai maisto. Iš principo, argentiniečiai įstumti į vargą, nes šiandien žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei pusė šalies populiacijos. Tai tiek trumpai.
Kaip tokiomis sąlygomis pati toliau dirbate Argentinoje?
Yra du svarbūs dalykai. Pirma, jau penkerius metus gyvenu Berlyne. Antra, daug dirbu Europos teatruose. Tad nors naujausias mano spektaklis „Los dias afuera“ kurtas su argentinietėmis, be Argentinos valstybinio teatro jį koprodiusuoja dar 22 Europos institucijos. Tam, kad sukurčiau projektą Argentinoje, naudojuosi turtingų šalių resursais. Kadangi čia dalyvauja neseniai išėjusieji iš kalėjimo, vadinasi, pažeidžiamoms grupėms priklausantys žmonės, man reikalingi dideli ištekliai, kurių gimtinė tikrai nesuteikia.
Esate sakiusi, kad mėgstate kurti nežinodama, ką atrasite. Kaip sekasi laikytis laiko įsipareigojimų?
Griežti laiko įsipareigojimai teatrinėse profesijose kelia labai daug streso: nustatoma premjeros data ir kas benutiktų, kas benumirtų, spektaklis turi įvykti. Tad nežinoti sau leidžiu tik pradiniame kūrybos etape, prieš prasidedant dviejų mėnesių repeticijų laikotarpiui. Iki tol ilgai rengiu kūrybines dirbtuves, išbandau įvairias idėjas, o atėjus laikui dirbti scenoje, jau gerai žinau, ką darysiu.
Problema ta, kad kartais labai sunku įtikinti institucijas, kad pasiruošimui man tikrai reikia daug laiko. Tai kainuoja, o prodiuseriai paprastai pasiryžę mokėti tik už du repeticijų mėnesius. Todėl pati turiu ieškoti kitų finansavimo būdų ir rezidencijų.
Labai dažnai dokumentine medžiaga paremtų spektaklių kūrėjams sunku palaikyti balansą tarp tikros istorijos ir fikcijos, tiksliau – realybės ir teatrinės estetikos. Kaip jums pavyksta išlaikyti pagarbą tikrai istorijai ir drauge stipriai koncentruotis į meninę raišką?
Daug laiko praleidžiu rinkdama medžiagą, rašydama tekstus ir galvodama, kaip juos perteikti scenoje. Tad būtent turinys galiausiai padiktuoja spektaklio formą; nekuriu jos atskirai nuo temos.
Tarp dokumentinės medžiagos ir scenos nematau nei priešpriešos, nei įtampos. Mano spektakliuose viskas, ką sako atlikėjai, yra tikra; tiesiog tai, ką žmogus įprastai pasakoja tris valandas, scenoje parodoma per tris minutes. Ši sintezuota teksto forma yra fikcija, tačiau visi žodžiai atitinka tų žmonių realybę.
Dar žiūrėdama „Minų lauką“ stebėjausi, kad neprofesionalūs atlikėjai scenoje atrodė visiškai profesionaliai. Kaip ruošiate istorijų herojus?
Labai dažnai žiūrovai nežino, kaip vadinti mano spektaklių atlikėjus. Sakyti, jog jie yra neprofesionalai – netikslu, nes kūrybinio proceso metu jie įgyja labai daug profesinių įgūdžių. Kaip minėjau, pastatymams ruošiuosi ilgai. Pavyzdžiui, „Reas“ ir „Los dias afuera“ kūrybinis procesas užtruko penkerius metus. Atlikėjos turėjo pakankamai mokymų ir praktikų, kad įgytų vaidybai kine ir teatre reikalingą pasiruošimą.
Tiesa, dalis moterų kai kuriuos įgūdžius įgijo jau anksčiau. Pavyzdžiui, Paulita [Asturayme] turi nuostabų balsą ir jau yra dainavusi savo gimtinėje Peru. O Nacho [Ignacio Rodriguez] ir Stefi [Estefania Hardcastle] kalėdamos įkūrė muzikos grupę. Vis dėlto jos visos mokėsi daug naujų dalykų.
Būtų labai paprasta pasirinkti profesionaliai parengtus aktorius ir duoti jiems vaidinti kitų žmonių istorijas. Tačiau nors mokyti naujus atlikėjus yra sunku, tai – svarbi mano darbo dalis, kurią labai mėgstu. Spektakliui „Los dias afuera“ atlikėjos kasdien mokėsi vaidinti, kalbėti, žiūrėti, šokti, dainuoti. Ir ne tik su manimi: drauge dirbo įvairių meno sričių profesionalų komanda.
Įdomu, ar esate svarsčiusi apie tai, kad buvusių kalinių perkėlimas į sceną automatiškai romantizuoja šiuos žmones, nors jų poelgiai ir likimai tokie nėra? Klausiu, nes praėjusią vasarą Lietuvoje matėme spektaklį, kuriame veikė šiuo metu kalintys žmonės. Pamenu, kaip smalsu buvo jį žiūrėti, tačiau galiausiai supratau, kad tokiame procese yra nemažai manipuliacijos.
Žinoma, taip ir yra. Galios santykius visuomet lydi manipuliacija. Dirbant ne tik su buvusiomis kalinėmis, bet ir su karo veteranais ar imigrantais vaikais lydėdavo manipuliacijos. Tokiame kontekste aš esu galios pozicijoje, nes priklausau kitai klasei ir turiu kitokį išsilavinimą nei žmonės, su kuriais dirbu. Tačiau tai nereiškia, kad negaliu sukurti situacijų, kuriose jiems būtų suteiktas balsas, kuriose jie būtų kūrybinio proceso dalimi ir galėtų pasakoti savo istorijas.
Drauge man svarbu, kad projektai neliktų vien meno kūriniais. Pavyzdžiui, 2019-aisiais prasidėjusio projekto su Argentinoje kalėjusiomis moterimis procesai susiję ir su konkrečia pagalba jo dalyvėms. Čia dirbdamos jos pagaliau gavo tai, ko dėl teistumo nepavyko pasiekti natūraliai: legalią darbovietę, gerą atlygį, banko sąskaitą, sveikatos draudimą, dokumentus, vizas ir galimybę keliauti į užsienį. Nežinau, kaip moterys gyvens pasibaigus gastrolėms po 24 miestus. Tačiau dabar jos turi ryšius, kurių anksčiau negalėjo pasiekti, ir visas priemones plėtoti partnerystes, padedančias išgyventi. Sąmoningai siekiu, kad mano kūryba suteiktų žmonėms įrankius išgyventi net tada, kai projektai baigiasi.
Savo darbą laikau taip pat ir politiniu. Stengiuosi pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas ir suteikti jiems galimybę dirbti bei būti atstovaujamiems viešumoje.
Tai labai gražu. Svarstau, kaip sunku pamatuoti teatro naudą, ir kaip aiškiai pati įvardijate spektaklių tikslus. Ar dokumentinį teatrą laikote tokiu, kurio prasmę paaiškinti lengviausia?
Taip. Tikiu, kad tokie projektai padeda kurti ateitį žmonėms, kuriems stinga ambicijų ir įsivaizdavimo, kokia galėtų būti jų ateitis. Mano kūryboje, tai yra žmonės, praradę viltį dėl pernelyg ilgo įkalinimo ir dėl to nebežinantys, kaip grįžti į visuomenę. Moterys, su kuriomis dirbu, nėra blogos; jos tiesiog priėmė prastus sprendimus, nes tuo metu neturėjo kitos išeities. „Los dias afuera“ pasakoja apie grupę cislyčių ir transmoterų, kurios, neturėdamos kitų būdų išgyventi, pradėjo vogti ir platinti narkotikus. Spektaklis joms suteikė dar vieną pasirinkimo galimybę.
Čia norėčiau grįžti prie klausimo apie kalinių romantizavimą. Esu mačiusi miuziklų, kuriuose vaizduojamos marginalios visuomenės grupės. Štai ten išties romantizuojama, nes tuos žmones vaidina gražūs, puikūs, įgudę aktoriai ir šokėjai. Tokia kūryba neparodo tikro gyvenimo kalėjimuose ar kitose pavojingose sąlygose.
Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pati pasirinkau statyti muzikinį spektaklį: norėjau reaproprijuoti šį žanrą, kad miuzikluose vaizduojamos žmonių grupės pačios sukurtų tokį spektaklį ir kalbėtų apie save. Jos neatrodo virtuoziškai, tačiau yra žavingos. Jos nedainuoja nuostabiai, tačiau jų atlikimas sujaudina širdį. Štai tokia idėja: parodyti, kad jos pačios gali papasakoti savo istorijas, būti gražios, spindėti.
Kurdama spektaklį labiausiai bijojau, kad negrąžintume stigmatizuoto mąstymo. Juk laisvieji įpratę matyti buvusius kalinius arba kaip aukas, arba kaip nepataisomus nusikaltėlius, tad arba jų gailisi, arba vengia. Filme ir spektaklyje norėjau parodyti, kad šie žmonės gali turėti ir galios, ir grožio. Todėl kūriniai yra viltingi ir šviesūs, nors juose ir kalbama apie labai žiaurias situacijas.
Ar ir jūsų spektaklių herojai į pasaulį žvelgia taip optimistiškai, kaip jūs?
Matau, kad spektaklis „Los dias afuera“ dalyvėms atnešė naujų dalykų. Jis suteikė vilties, nes jos gavo darbą ir turėjo ką veikti – kasdien eiti į repeticijas. Jau nekalbant apie mano minėtus dokumentus ir kitus žmonėms savaime suprantamus dalykus. Teatras joms sukūrė galimybes. Jos eidavo repetuoti laimingos ir net jei namuose dalykai klostydavosi sunkiai, pavyzdžiui, potvynis užliedavo gyvenamąsias vietas, jos palikdavo tokius namus ir pareigingai ateidavo kurti. Tad esu tikra, kad jos čia jaučiasi gerai.
Deja, dauguma jų kenčia nuo depresijos ir priklausomybių. Vis dėlto, jos yra žmonės, maždaug du dešimtmečius klajoję tarp kalėjimo ir laisvės. Jos patyrė daug žiaurumo, joms nuolat trūko galimybių, su jomis nuolat elgtasi taip, tarsi jos nieko nebūtų nusipelniusios. Tokioms moterims teatras davė bendruomenę: mūsų komandą sudaro 16 žmonių, visi kartu keliaujame į gastroles. Esame tarsi šeima.
Beje, kai vakar vakarieniavome švęsdami Nacho gimtadienį, Carla [Canteros] išreiškė džiaugsmą, kad gaudama atlygį už spektaklius ji pagaliau galės pabaigti statyti namą. Šis ilgą laiką neturėjo langų – skylės buvo uždengtos medinėmis lentomis. Neseniai ji galėjo nusipirkti langus, o už būsimą atlygį ketina susitvarkyti stogą. Gali būti, kad po kelių mėnesių ji galės persikelti čia gyventi su savo vaikais, su kuriais šiuo metu spaudžiasi viename kambaryje.
Man tai buvo gražiausias dalykas, kokį galėjau išgirsti.
Regis, viena iš menininkių taip pat išpildė savo norą – svajojo pamatyti Paryžių ir net turi Eifelio bokšto tatuiruotę ant peties.
A, taip – Yoseli [Arias]. Kai pakeliui į Avinjoną atvykome į Paryžių, buvo neramu, ar visos bus sėkmingai įleistos, nes dokumentuose kiekviena turi įrašus apie teistumą. Iš tiesų, viena jų buvo nuvesta apklausai, trukusiai apie pusvalandį; jos laukdamos nežinojome, kuo tai baigsis. Laimė, ją paleido. Tuomet keletas moterų puolė į ašaras: jos sakė negalinčios patikėti, kad po visų iššūkių galiausiai atsidūrė Paryžiuje. Labai dėl to džiaugiuosi!
O aš džiaugiuosi, kad žmonės gali matyti jūsų kūrybą. Dėkoju už pokalbį!
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
