Neparašytos knygos istorija

Aistė Šivytė 2024-05-29 literaturairmenas.lt, 2024-05-12
Scena iš spektaklio „Sūnus“, režisierius Ignas Jonynas (Valstybinis jaunimo teatras, 2024). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sūnus“, režisierius Ignas Jonynas (Valstybinis jaunimo teatras, 2024). Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Prancūzų rašytojo, dramaturgo ir režisieriaus Floriano Zellerio pjesių trilogija „Motina“ (2010), „Tėvas“ (2012), „Sūnus“ (2018) vos per metus įsikūrė Vilniaus scenose: „Motiną“ 2023 m. pabaigoje OKT pastatė Kirilas Glušajevas, „Tėvą“ tų pačių metų pradžioje Vilniaus senajame teatre – Jonas Vaitkus. „Sūnus“ šį vasarį žiūrovus pasitiko Valstybiniame jaunimo teat­re, į sceną po 15 metų pertraukos grąžindamas į kiną pasukusį režisierių Igną Jonyną.

F. Zellerio trilogijos veikėjai egzistuoja disfunkcinėse šeimose, kurių tarpusavio santykius užaštrina vieno iš narių psichinis ar protinis sutrikimas: demencijos progresavimą neigiantis tėvas, tapdamas našta dukrai, griauna jos asmeninį gyvenimą; motina, apsėsta praėjusio laiko, kai galėjo rūpintis sūnumi, pamažu eina iš proto. „Sūnaus“ fokuse – paaug­lys Nikolia (akt. Martynas Berulis) ir jo tėvas Pjeras (akt. Aleksas Kazanavičius). Depresijos slegiamas Nikolia jaučiasi nepritampantis prie pasaulio ir tikisi, kad pakeitęs mokyklą ir apsigyvenęs pas tėvą pasijus geriau. Tačiau tai padaręs jis suvokia, kad niekas nepasikeitė. Priešingai, iškyla naujų sunkumų – tenka susidurti su jo nesuprantančiu, tačiau mylinčiu ir beviltiškai padėti bandančiu tėvu, jo atšiauria žmona Sofija (akt. Paulina Taujanskaitė) ir pasauliu, kuris vis tiek, rodos, gerokai per ankštas, o gal per daug gąsdinančiai neaprėpiamas.

Scenoje sudėtingiems Nikolia, Pjero, Sofijos ir Nikolia motinos Anos (akt. Neringa Varnelytė) santykiams išreikšti atrandamas elegantiškas sprendimas – platforma (scenografijos dailininkė Sigita Šimkūnaitė), tampanti tarsi papildomu naratoriumi ir kalbanti už tą prasminę pjesės plotmę, kurios paveikiai negalime nei išrašyti, nei išsakyti. Stačiakampio formos aikštelėje užmaskuota platforma plieniniais lynais gali būti pakeliama, nuleidžiama ar užfiksuota įstrižai, sukuriant statų šlaitą. Ji tampa tiek pasyviai agresyviame konflikte skendinčiu nestabilios vakarienės stalu, tiek nuo pasaulio atribota psichiatrijos ligoninės palata ar Nikolia kambariu. Pagal tai, kaip ant platformos veikia šeimos nariai, atskleidžiama jų tarpusavio santykių dinamika. Tėvo bejėgiškumas sūnui sergant depresija vaizduojamas pasitelkiant platforma sukuriamą šlaitą – Pjeras stovi jo papėdėje ir viršūnėje stojiškai esančio Nikolia negali pasiekti, o bandydamas tai padaryti nuolat slidinėja, klumpa, žengia drebančiomis kojomis. Kiekvienas sūnaus ir tėvo pokalbis tampa fiziniu iššūkiu, kurio Pjerui nelemta įveikti.

Nepaisant pjesės pavadinimo, pagrindinis spektak­lio veikėjas vis dėlto yra tėvas. Kaip ir gyvenime – depresija paliečia ne vien ja sergantį, bet ir jį supančius žmones, o stipriausias šią ligą lydintis jausmas – bejėgiškumas. „Sūnus“ yra puiki depresijos ir bejėgiškumo analizė, atsiskleidžianti per aplinką – scenoje nematome daug sūnaus išgyvenimų, tenka pripažinti, jie, ko gero, būtų gana nuobodūs, nes apatijos prislėgtas ir apsiblausęs protas scenoje nėra toks įtraukiantis kaip su juo susiduriančiųjų reakcijos. Kol sūnus scenoje atsiranda ir pranyksta, stebi šeimos narius, miega, žalojasi ir vis apsižodžiuoja su tėvu, Pjeras yra draskomas tokio sūnaus elgesio pasekmių – klibančių santykių su Sofija, suvokimo, kad pats yra nereikšmingas. Infantilokas ir naivus, jis atsiduria rimto gyvenimiško išbandymo epicentre. Tai įdomu stebėti – „Sūnus“ primena antikinę tragediją, kurioje viskas jau seniai nulemta, tačiau iki pranašystės išsipildymo dar stebime herojaus kančias, žmogiškus sprendimus ir bandymus išlikti. Pjeras yra tarsi po mikroskopu stebima bakterija, kurios petri lėkštelėje pamažu kyla temperatūra.

Iš anksto nulemtos istorijos pojūtį užaštrina veikėjai, kurių F. Zellerio pjesėje nerasime: demiurgiškas, scenos galinės sienos pastoliuose įsitaisęs aktoriaus Juozo Pociaus remarkų skaitytojas ir jo asistentas, savitas Nikolia šešėlis (akt. Matas Makauskas). Jie skaito pjesės remarkas, iš sodo žarnos pila lietų ar bespalvį kraują, veikėjams skolina savo galūnes ar įteikia akmenis. J. Pociaus veikėjas iš savo posto žemyn į sceną nusileidžia tik tam, kad kaip gydytojas įteiktų tėvams lemtingą sprendimą – išleisti Nikolia iš ligoninės ar palikti? Sprendimas atrodo neišvengiamas – tai tėvų meilės ir rūpesčio prakeiksmas. Kartu šie du veikėjai kuria sunkiai apsakomą jausmą, tarsi sceninė realybė skiltų perpus: vienoje plotmėje vyksta savo lemties nežinančios ir gyvenimo srovėse besiblaškančios šeimos drama, kitoje – du likimo patikėtiniai, kartojantys šią istoriją, rodos, nebe pirmą kartą (tai vėliau liudija M. Makausko veikėjui iš glėbio iškrentanti krūva tuščių Nikolia gyvenimo knygų), prižiūrintys, kad ji ir šį kartą paprasčiausiai įvyktų.

„Sūnus“ – tai įtraukianti, turtinga scenos kalba papasakota istorija apie šeimos susidūrimą su liga, kurią ir šiandien ne visada lengvai suprantame. I. Jonynas scenai padovanoja, ko didžiuosiuose Lietuvos teatruose skaudžiai trūksta – vienos dalies spektaklį, nešvaistantį laiko gėrėtis savimi, nepriimantį žiūrovo laiko, dėmesio ir kantrybės kaip savaime suprantamų išteklių. Spektaklį, kuriame ieškomos ir sėkmingai randamos sceninės priemonės ne tik dėmesiui išlaikyti, bet ir pjesei prakalbinti gilesniu lygmeniu, suteikti žiūrovui malonumą nagrinėti ir mąstyti.

Iš 3791 / 9 žurnalo (2024-05-10)

recenzijos
  • Geriausiu atveju – beveik laimingi

    Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.

  • It pavasarinės saulės pliūpsnis

    Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.

  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.