Gruodžio 8 d., 18 val., Panevėžio teatre „Menas“ žiūrovai galės nemokamai pamatyti šokio spektaklio „Meat Factory“ eskizą. Spektaklio režisierė ir choreografė Inga Fontez-Sakurako sako, kad šokio teatras „Okarukas“ kūno kalba nagrinėja sudėtingus klausimus - kaip ir kada pradingsta žmogiškumas.
„Spektaklis „Meat Factory“ nagrinėja šiandien aktualius klausimus, kurie yra svarbūs norint identifikuoti ir išgryninti svarbiausias europietiškas vertybes - žmogaus orumą ir lygybę. Nagrinėdamas demokratijos ir laisvės sąvokas, spektaklis tiesiogiai nekalba apie karą, o kelia klausimus, kas yra žmogiškumo esmė, kokiomis aplinkybėmis įsigali žiaurumas ir totalitarizmas bei kaip galima tam pasipriešinti“, - pasakoja I. Fontez-Sakurako.
Prieš ir po spektaklio, teatro fojė bus rodomas Andryi Tsaplienko dokumentinis filmas „Absolute Evil“ apie karą Ukrainoje. Žiūrovai taip pat pamatys jaunos lietuvių kūrėjos Skaistės Navickaitės meninę instaliaciją, nagrinėjančią gyvūnų teises Lietuvoje. Spektaklis bus rodomas nemokamai, po pasirodymo vyks menininkų ir auditorijos diskusija spektaklyje nagrinėtoms temoms aptarti.
-----
Kodėl spektakliui įkvėpė Jaroslavo Melniko knyga „Maša, arba Postfašizmas“?
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, iškilo klausimas, ką tokiu metu yra išvis prasminga kurti, ir kaip kalbėti apie bendražmogiškus dalykus. Apie karą kalbėti teatro scenoje, kai vaizdai per žinias yra tokie pritrenkiantys, man netenka prasmės arba nežinau kaip tai daryti. Pernai vasarą buvau pakviesta pristatyti savo solo darbą ir kurti spektaklį su vietiniais šokėjais festivalyje Austrijoje. Ten dirbau su įvairių šalių šokėjais, tarp kurių buvo ir trys šokėjos iš Ukrainos. Jos labai norėjo bendradarbiauti ir ateityje, todėl sėdėjome ir mąstėme, ką ir kodėl norėtųsi, vertėtų kurti tokiu laiku. Ilgai diskutavome, kaip įmanoma tai, kad prasidėjo karas Ukrainoje, kaip susiformavo toks stiprus neofašizmas Rusijoje.
Viena iš ukrainiečių šokėjų užsiminė apie Jaroslavo Melniko romaną „Maša, arba Postfašizmas“, kurio niekas kitas iš mūsų komandos nebuvo skaitęs. Abu su Philu Vonu (choreografės vyras, kompozitorius ir spektaklio bendrakūrėjas) esame mokslinės fantastikos žanro mėgėjai, esame sukūrę ne vieną šio žanro spektaklį, todėl Melniko romanas iškart surezonavo. Tuo labiau, kad jo pagrindinė mintis - kaip propagandos įgalintoje visuomenėje įsigali fašizmas ir kaip protu nesuvokiami dalykai tampa norma, - šiuo metu tiesiogiai koreliuoja su geopolitine situacija pasaulyje. Kai dar paaiškėjo, kad knygos autorius yra ukrainiečių-lietuvių rašytojas ir knyga yra išversta į tris kalbas, kurių atstovai yra šioje komandoje, mes nusprendėme, kad tai yra ženklas, kad ši knyga kaip tik mums. Pasirinkome šią knygą kaip atskaitos tašką kelti klausimus ir kūno kalba nagrinėti, kas yra žmogiškumas, meilė, kur yra riba tarp žmogiško ir žvėriško elgesio.
Kuo ši knyga aktuali dabar?
Mano nuomone, dar 2013 m. lietuvių kalba išleista knyga buvo pranašiška, numatanti fašizmo atgimimą Rusijoje ir pasaulyje. 2014 m. įvyko Krymo aneksija, 2022 m. - vos per plauką prezidento rinkimų nelaimėjo Marine Le Pen, ekstremalios dešiniosios pažiūrų politikė, atvirai palaikanti Putino politiką. Ir dar išsklidęs Izraelio ir Palestinos konfliktas Gazos ruože, kur visos nežmoniškos priemonės yra pateisinamos ir žudomi nekalti civiliai ir vaikai. Dar - šokiruojančios naujienos: ekstremalių dešiniųjų populistų pergalė rinkimuose Nyderlanduose su Geertu Wildersu priešakyje.
Tokiomis geopolitinėms aplinkybėms šis romanas tampa ypač aktualus, jis kviečia įsivaizduoti tokio žiaurumo ir smurto toleravimo pasekmes ir verčia susimąstyti, kada žmogus nustoja būti žmogumi ir kaip vienos žmonių grupės atstovai tampa „nebežmonėmis“.
Kaip šokio spektaklis padeda atskleisti žmogiškumo ir (institucinio) nužmogėjimo, fašizmo temas?
Mūsų spektaklis nesiekia iliustruoti ar inscenizuoti šio romano, jis toliau gvildena ten iškeltas temas kūno kalba. Žodis yra paveikus - nesvarbu, ar tai knygos tekstas, ar aktoriaus sakomas tekstas scenoje, tačiau kūno kalba man yra paveikiausia. Sunku pasakyti, kiek tiksliai, bet mes turbūt daugiau kaip 90 proc. komunikuojame neverbaliniu būdu. Tai mūsų pirmoji kalba, taip mama ir kūdikis bendrauja iki jis išmoksta kalbėti. Taigi, kai scenoje yra naudojama kūno kalba, pasitelkiant įvairaus šokio ir fizinio teatro bei performanso meno technikas, yra stiprus poveikis.
Kūrybinį procesą pavadinote „laboratorija“, papasakokite apie tai plačiau. Ar tikslu sakyti, kad toks eksperimentinis procesas atsisako tvirtos hierarchijos statant spektaklį?
Visiškai teisingai, mes nuo pirmų dienų visi kartu bandėme analizuoti medžiagą, rinktis temas, ieškoti idėjų scenoms ir judesių. Studijoje mes visi esame vienodi, nėra jokios hierarchijos, tačiau tiek Philas, tiek aš dalijomės savo technikomis, kurias turėjo perprasti kiti komandos nariai. Taip pat kažkas turi matyti bendresnį vaizdą (helicopter view), užduoti toną ir pasiūlyti kažką, net kai nekyla minčių.
Tačiau nuo pirmų dienų kūrėme kartu, kartu „murkdėmės nežinomybėje“, kol suradome tinkamas idėjas. Kai kam iš šokėjų tai buvo per didelis iššūkis, todėl keitėsi komandos sudėtis. Ne visi gali dirbti „nežinioje“, kai reikia aktyviai kurti ir ieškoti, o ne tiesiog būti atlikėju ir daryti tai, kas tau pasakyta. Ne visi galėjo atlaikyti ir knygos užduotą toną, ir medžiagos sunkumą, nuogybė ir smurto scenos ukrainiečių šokėjoms pasirodė nepakeliamos ir jas teko pakeisti jaunais lietuvių plastiniais aktoriais, kurie įšoko į procesą ir intensyviai dirbo kartu su mumis.
Spektaklyje naudojami flamenko, butoh elementai, fizinis teatras, video medžiaga ir net gyvas dainavimas. Ar tarpdiscipliniškumas būdingas visiems jūsų spektakliams? Kodėl tai jums svarbu?
Taip, tarpdispliniškumas būdingas beveik visiems mano darbams, nes man tarpdiscipliniškumas nėra siekiamybė - man tai savaime suprantamas ir natūralus būdas kurti. Aš į scenos menus esu atėjusi iš vizualiųjų menų, todėl ir mano požiūris į spektaklio kūrybą yra šiek tiek kitoks. Svarbiausia yra koncepcija, tada yra naudojamos medijos ar raiškos būdai, kurie geriausiai leidžia atsiskleisti koncepcijai. Philas Vonas taip pat yra daugiabriaunis menininkas: kompozitorius, poetas, dainininkas ir atlikėjas. Todėl natūraliai įvyksta taip, kad mūsų darbai yra tarpdisciplininiai.
Koks yra jūsų kaip choreografės tikslas kuriant šį spektaklį? Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų?
Mano kaip kūrėjos tikslas yra, kad tai, kas vyksta scenoje, rezonuotų žiūrovui. Svarbu, kad žiūrovas neišeitų iš spektaklio tuščiomis: gal jis nesupras, bet užsinorės perskaityti knygą, gal į kažką pažvelgs kitokiu žvilgsniu, susimąstys apie tai, apie ką neteko susimąstyti anksčiau kasdienybėje. Mes kuriame patirtį, o ne pramogą. Čia noriu paantrinti romano autoriui šiek tiek perfrazuodama jo mintį, kad kiekviena tiesa šokiruoja ir mūsų sąmonė nenori priimti tiesos. Gyvename žiauriame pasaulyje, o meno pašaukimas - sąžiningai tą žiaurumą parodyti. Patyrę šoką tampame gilesni ir sieloje įsižiebia šviesa.
-----
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. „Okarukas“ bendradarbiauja su partneriais: Panevėžio kultūros centru Bendruomenių rūmais, Panevėžio teatru „Menas“, ryšių su visuomene agentūra „Integrity PR“.
Apie kūrėjus:
Inga Fontez-Sakurako - vizualiųjų menų kūrėja, choreografė ir režisierė.
Philas Vonas - kompozitorius, muzikantas, dainininkas ir šokėjas-atlikėjas.
Andrius Seliuta - video menininkas.
Vilius Vilutis - šviesų dailininkas.
Neringa Keršulytė - scenografė ir kostiumų dailininkė.
Arvydas Gudas - fotografas ir grafinis dizaineris.
Aktoriai-šokėjai: Mindaugas Ancevičius, Gustė Balčiūtė, Vesta Bartašiūtė, Severija Bružaitė, Vilius Kalasūnas, Agnė Muralytė, Emilė Varkulevičiūtė.
Organizatorių informacija
