Vivremo insiem, e morremo insiem!
Grido estremo sarà: Libertà![1]
(iš Don Karlo ir Rodrigo dueto)
Spalio 5, 7 ir 8 dienomis, Latvijos nacionalinėje operoje įvyko pirmoji šio sezono premjera - Giuseppe´s Verdi „Don Karlas“ - vieno žymiausių šių dienų operos režisierių Clauso Gutho sukurtas spektaklis. Tai yra koprodukcija su Neapolio Teatro San Carlo, kuriame premjera įvyko 2022-ųjų lapkritį, o pastatymo perkėlimą Rygos scenai parengė Marcelo Persch-Buscaino. Nors šiais laikais dažniausiai statoma Verdi vėlyvoji keturveiksmė „Don Karlo“ versija, vis dėlto pirminė itališkoji penkiaveiksmė redakcija yra laikoma šios operos kanonu. Tai - ne tik ilgiausia, bet ir, mano manymu, viena teatrališkiausių (jei ne teatrališkiausia) Verdi operų. Tad nieko keista, kad muzikinio teatro režisūros asas Clausas Guthas, šiaip jau vengiantis italų operos „tėvo“ kūrybos (iš daugiau kaip 80-ties režisuotų operų, tai tik šeštas jo susitikimas su Verdi), ėmėsi pilnametražės šio maštabiško veikalo versijos.
Clausas Guthas, neatsižadėdamas šiuolaikinių operos režisierių, regis, taip nemėgstamo pirmojo veiksmo, kritikuotino kaip statiškiausio, paveiksliškiausio, tad ir senamadiškiausio, tarsi įspraudžia save spektaklio pradžiai kurti labai tradicinę romantizmo peizažinę mizansceną. Ir po jo chrestomatinių minimalistinių Zalcburgo „Figaro vedybų“ (2006) ar iš LRT „Žiemojimų su opera“ mums pažįstamos „Rodelindos“ (Madrido Teatro Real, 2017), šio „Don Karlo“ scenovaizdis (scenografas Etienne´as Plussas), kad ir stilizuotai, litotiškai vaizduojantis medžioklės epizodą Fontemblo miškuose, kur pirmąkart susitinka sužadėtiniai Don Karlas ir Elizabetė Valua, iš pirmo žvilgsnio atrodo nuviliantis ir netgi keistai svetimas šio režisieriaus švaros bei grynumo estetikai. Bet Guthas tokiai rizikai turi savų motyvų ir gana greitai neutralizuoja įkyrų, išankstinių vizionieriškos režisūros lūkesčių slegiamą skepsį.
Kaip tik čia, tame nepatogiame pirmame veiksme, mažiausios frazės ar muzikiniai motyvai, kurių dėl jų smulkumo dar nė negalėtume pavadinti tikraisiais leitmotyvais, it kokios muzikinės chromosomos brėžia personažų DNR, kartu sukuria atmosferą, užduoda toną visos operos įvykių ir temų - kovos tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, individo ir sistemos, laisvės kaip idealo ir valdžios kaip priespaudos - virtinei. Guthui „Don Karlo“ pirmas veiksmas - kaip kortų žaidimas, kuriame veikėjams išdalijamos kortos ir užduodama „mostis“ visam lošimui, nes režisierius toliau konstruoja spektaklio veiksmą kliaudamasis būtent muzikinėmis sąsajomis, per jas nuolat įvesdamas tirštą antrąjį planą: vaidybą scenoje kaip istorijos pasakojimą kontrapunktu, nespalvotą kiną ekrane ir nebylų išgalvotą personažą, t. y. intensyvias aktoriaus-šokėjo-mimo nepaliaujamai kuriamas asociacijas.
Aktorius ir scenos menų kūrėjas Fabiánas Augusto Gómezas Bohórquezas (Kolumbija), pastaraisiais metais tapęs daugelio Gutho režisuotų operų dalyviu, „Don Karle“ veikia kaip mimas ir šokėjas, atlikdamas spektaklį vedančio, reikiamomis akimirkomis vis išjudinančio, kartais komentuojančio ar tiesiog stebinčio Juokdario vaidmenį. Jo mimiada glaudžiai susieta su operos siužetu, jis nuo pat nebylios spektaklio introdukcijos daugiausiai asistuoja Don Karlui. Ir kartais regisi, lyg būtų tik pagrindinio operos herojaus fantazijos vaisius - simbolinis jo pasąmonės vaizdinys ar haliucinacija: tai Juokdarys, - tai tik tylūs varpelio skimbtelėjimai, - tai Amūras, kerubinas, religinis kankinys, gal net Kristus, - čia pat jau elgeta, šikšnosparnis, mažasis inkvizitoriukas, budelis, taikdarys, karaliukas, - tai atidus žiūrovas, pasigėrėdamas tarsi iš šalies besiklausąs puikių tenoro Don Karlo frazių, - tai vėl dvasia, pamėklė, atvirstanti klasikiniu Juokdariu, kurio darbas - rodyti tiesą, prisidengus paikystėmis. Ir šis, visą „Don Karlą“ tarsi sustyguojantis Juokdarys, jau pačią pirmąją spektaklio minutę išjudino kritišką BET. Juokdario vaidmeniui parinktas išskirtinai žemo ūgio aktorius (kaip vis dar gajus stereotipinis įvaizdis?) privertė savęs tyliai paklausti - ar režisierius pasielgė etiškai? Mat pirmiausia pristatydamas šį daugialypį personažą Juokdariu, spektaklio pradžios mizanscenose režisierius paskatino klaidingą įspūdį, kad vaidmeniui atlikėją pasirinko vien tik eksponuodamas ir kurdamas asociacijas su jo kūnu. Ir taip mintyse iš pradžių „advokatavusi“ Bohórquezui nė nepajutau, kaip stipriai patikėjau, kad Clausui Guthui čia rūpėjo ne aktoriaus fizionomija, o jo ypatingas artistiškumas ir charizma - gebėjimas akimirksniu persikūnyti, gyvai improvizuoti, įgyvendinti operoje tai, ko tikriausiai negalėtų padaryti nė vienas solistas.
Apskritai Clausas Guthas (kartu su šio spektaklio dramaturge Yvonne Gebauer) pasirenka pasakoti verdiškąją istoriją, nė neketindamas jos kaip nors aktualizuoti, netgi atvirkščiai - perkelia ją į „belaikiškesnę“ erdvę; nors scenovaizdis pateikia ir laiko ženklų į XVI a. - Ispanijos karaliaus Pilypo II valdymo epochą, tačiau vis vien dominuoja Gutho spektakliams būdinga apytuštė monochrominė juodai balta aplinka. Veikėjų figūros čia vis išnyra it iš velaskesiškos tapybos giliõs tamsõs, labai rezonuojančios su tuo, kiek daug šešėlinio veiksmo vyksta šioje Verdi operoje. Režisierių, vėlgi gana tradiciškai jo ankstesnei kūrybai, labiausiai domina operos „vidinis veiksmas“ ir jis imasi atidaus, patyrusio psichoanalitiko vaidmens, į kušetę „paguldydamas“ visus „Don Karlo“ personažus (žinoma, perkeltine prasme). Kadangi ir kompozitorius čia tarsi niekur neskuba, plėtoja charakterius taip, kad beveik visi personažai tampa kontroversiški, nevienareikšmiai, pasikliaujantys tai labiau širdimi, tai protu, tai „nupuolantys“, pasiduodantys kito primestai valiai (tik vienintelis Didysis Inkvizitorius operoje pateikiamas kaip fanatiška, tamsioji jėga par excellence), tad ir režisieriui čia apstu galimybių pasakoti apie žaidimus, kuriuos žaidžia žmonės. Ypač - valdžios žmonės.
Tikriausiai čia pats laikas trumpai priminti kertinius „Don Karlo“ siužeto vingius. Dar operos ekspozicijoje paaiškėja, kad Don Karlo statusą iš sužadėtinio į posūnio pakeičia tarp Ispanijos ir Prancūzijos pasirašyta taikos sutartis, kuriai sutvirtinti rengiamos politinės Karaliaus Pilypo II ir Elizabetės Valua vedybos. Toliau nevilties apimtą Don Karlą aplanko iš Flandrijos sugrįžęs bičiulis Rodrigas, kviečiantis kovoti už tauresnius, nei asmeninius, tikslus - tai flamų tautos išlaisvinimą iš Ispanijos primestos religinės priespaudos. Žinoma, fiktyvi santuoka neatneša laimės nei Elizabetei, nei Pilypui; nelaimingais santykiais pasinaudoja princesė Eboli - negavusi Don Karlo širdies prielankumo, ji įsuka intrigas su Pilypu. O ir Karaliaus Pilypo II valdžia - abejotina, nes jis pats tėra įrankis vykdant bažnytinės inkvizicijos nusikaltimus žmonijai, paklūstantis Didžiojo Inkvizitoriaus diktatūrai. Taip budeliams paeiliui paaukojami ne tik į Flandrijos išvadavimo kovą stoję Rodrigas ir Don Karlas, bet ir Elizabetė.
Režisierius visą šią istoriją pasakoja kaip universalią, ir išsivadavimo iš priespaudos tema iš tiesų vienu ar kitu metu yra tapusi artima bemaž visoms tautoms. Dvi šios recenzijos epigrafo eilutės ir yra raktas į Gutho „Don Karlo“ spektaklio konceptą: tik ryžtas eiti iki pabaigos - tikėjimas bendryste, besąlygiška ir atkakli kova bei pasiaukojimo prasmės suvokimas - gali atvesti į pergalę, t. y. laisvę - šalies, tautos, asmeninę. Tad ir operoje keletą kartų nuskambantis Balsas iš dausų, Gutho spektaklyje it iš paveikslo nužengęs ikonišku Švč. Mergelės Marijos įvaizdžiu (atl. Inga Šļubovska-Kancēviča), aiškiai parodo net ir tikėjimo galią, prielankumą esant Don Karlo, o ne fanatiškojo diktatoriaus - Inkvizitoriaus - pusėje. Operoje keliskart atsikartojanti trumputė Balso iš dausų apreiškimo mizanscena režisūriškai tiksli, nes emociškai itin paveiki (įdomu tai, kad religinis Marijos įvaizdis čia veikia anaiptol ne kaip bažnytinis simbolis, bet kuria tikėjimo žmonija prasmę). Netgi atrodo, lyg tai būtų savotiškas režisieriaus gestas - nuoširdus palaikymas ar palinkėjimas tiems, kurie dabar iš tiesų kovoja tikras laisvės kovas.
Ir čia iškyla kiek apmaudus BET. „Don Karlas“ - politinė opera, o režisierius šiuo spektakliu demonstruoja režisūrinį apolitiškumą, taip derantį su iš esmės nuosaikia vokiška pozicija liepsnojančiais geopolitikos klausimais. Preciziškai išnarstęs personažų psichologinius portretus ir įgalinęs juos įtikimai sąveikauti scenoje, parodęs, kaip manipuliatyviai ir beatodairiškai veikia žmonės, kaip hierarchiškai ir pražūtingai funkcionuoja valdžios sistema, Guthas sukūrė spektaklį ne apie dabartį, kurioje jau pusantrų metų netyla pabūklai Rusijos užgrobtose Ukrainos žemėse. Ir ne tik tai. Nes nė kiek ne mažiau Ukrainos kovų kontekste rezonuoja ir ilgametis kruvinas Izraelio-Palestinos konfliktas, kurio kulminacija įvyko spalio 7-8 d., HAMAS atakuojant Izraelį ir pražudant daugybę nekaltų aukų. Būtent šiomis dienomis Latvijos nacionalinėje operoje žiūrėjau taip lauktą Clauso Gutho „Don Karlo“ premjerą - ir tų dienų realybė, internetu užplūstanti naujienų srautais, tapo kaitresnė už inkvizicijos laužų liepsnas.
P. S. Čia privalu dar kartą prisiminti vilnietiškąjį, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Don Karlą“. Režisierius ir dramaturgas Günteris Krämeris savo spektaklyje į pirmą planą iškėlė politinį diskursą - Ukrainos laisvės kovą. Ir nors vilniškis „Don Karlas“ į teatro repertuarą sugrįžta vis rečiau - šiandien, agresorės Rusijos Ukrainoje vykdomo karo kontekste, jis degina dar labiau, nei per 2016-ųjų premjerą, kai jau buvome bepradedantys užsimiršti apie Krymą.
P. P. S. Jeigu kaip tik ieškote preteksto apsilankyti Latvijos nacionalinėje operoje, o gal tiesiog Rygoje - tebūna tai Clauso Gutho režisuotas „Don Karlas“ - išties labai kokybiškas spektaklis; jaudinantis kompozitoriaus, vieno žymiausių šiuolaikinės operos režisūros meistrų ir žmogiškosios tragedijos susitikimas. Ypač vertas pamatyti pirma jau patyrus kitą „Don Karlo“ pusę, t. y. kaip Vilniuje Günteris Krämeris manifestavo tąjį Grido estremo sarà: Libertà!
P. P. P. S. Premjeriniuose Latvijos nacionalinės operos „Don Karlo“ spektakliuose dainavo dvi atlikėjų sudėtys, kurių pagrindiniuose vaidmenyse dominavo užsienio solistų pavardės; daugiausia - išskirtinai įspūdingų balsų, o ir aktorinių gabumų nestokojantys dainininkai. Tad „Don Karlą“ verta pamatyti bei išgirsti ir kaip tik dėl jų: ypač - čekų mecosoprano Ester Pavlů (Princesė Eboli), taip pat lenkų tenoro Arnoldo Rutkowskio (Don Karlas), austrų boso Güntherio Groissböcko (Ispanijos karalius Pilypas II), Latvijos operą garsinančių baritonų Jānio Apeinio ir Rinaldo Kandalincevo (Rodrigai), sopranų Innos Kločko ir Jūlijos Vasiļjevos (Elizabetės Valua). Ir mums svarbiausio - lietuvių boso Tado Girininko, spalio 7 ir 8 d. solidžiai sudainavusio Didžiojo Inkvizitoriaus partiją, tačiau spektaklio programėlėje jis įrašytas ir kaip būsimas Pilypas II. Premjeroms dirigavo pastatymo muzikos vadovas - Frédéricas Chaslinas (Prancūzija).
P. P. P. P S. Tiesa, nusiteikite, kad latviškasis „Don Karlas“ trunka ilgiau, nei kelionė autobusu Vilnius-Ryga. Puspenktos valandos, beveik nekupiūruota pirmoji itališkoji šios operos redakcija, net su „baletu“ ir „fontanais“ (patys pamatysite, kodėl visa tai kabutėse), kaip ir priklauso trečio veiksmo pradžioje. Ir su dviem pertraukomis, trumpomis, - labiau skirtomis pakeisti scenografiją, nei bufetinėmis.
-----
Kelionę į Rygą parėmė Scenos meno kritikų asociacija
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Kartu gyvenime ir kartu mirtyje! / Mūsų paskutinis šūkis bus: Laisvė!
(iš Don Karlo ir Rodrigo dueto)
