Įspūdžiais po 17-ojo šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ (vykusio rugsėjo 5-10 d., Vilniuje) dalijasi scenos menų kritikės Sigita Ivaškaitė ir Aistė Šivytė.
Sigita Ivaškaitė: Noriu pradėti nuo to, ko pati pamatyti nespėjau: „Accompany ME“ eskizo „Paces“ (Monika Neverauskaitė, Elena Damasio / Lietuva, Italija). Iš esmės labai smagu, kad jau galime tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje turėti ir lietuvių kūrybos, įdomu, kaip ji atrodo bendrame kontekste?
Aistė Šivytė: Keisčiausia tai, kad šis eskizas (beje, manau, kad toks prierašas atbaidė dalį galimų žiūrovų) galiausiai buvo vienas įdomiausių festivalyje pristatytų darbų. Tai buvo spektaklis, kuris man užkodavo bendrą šių metų programos kryptį ir žvilgsnį į ją: cirkas kaip gyvenimo būdas. Matėme kūrėjų gyvenimą su cirku, o ne pribloškiančių triukų vitriną.
„Paces“ randame daugiau susigyvenimo su Cyro ratu, ryšio su juo ir scenos partneriu, nei įspūdingo šou. Atrodytų, čia nėra triukų, atliekamų „aukščiausiame įtampos taške“, nėra to įtampos momento, bet atlikėjų absoliutus meistriškumas pavergia ir tampa įdomu stebėti tai, kaip natūraliai plėtojamas naratyvas apie bendrystę, bendradarbiavimą ir pradžioje minėtą ryšį. Ši „cirko kaip gyvenimo sąlygos“ tema atsiskleidė ir kituose spektakliuose, pavyzdžiui, „China series“ ir „Portraits“.
Sigita: Labai įdomu. Gal dėl to, kad nespėjau išvysti pilnos programos, nebuvau pagalvojusi apie tokį požiūrį, bet kai pasakei, atrodo taip logiška. Ir net labiau įtikina, nei organizatorių šiemet komunikuota abstrakti tema „šiuolaikinis cirkas ir vizualieji menai“.
Aistė: Buvo labai malonu tematiką justi iš pačių spektaklių. Man tai buvo pirmas festivalis, kai ypač stipriai pajutau gyvenimišką kūrėjų ryšį su savo disciplina. „Accompany ME“ kūryboje Cyro ratas yra tapęs toks natūralus, lyg atlikėjų kūno dalis. Spektaklyje įdomiau stebėti atlikimo judesio tėkmę, nei atskirus triukus - to labai daug matydavome festivalyje prieš ketverius ar penkerius metus. Galbūt tai senajai logikai buvo artimesnis vienintelis „In Bilico“ (Prancūzija), kuriame aiškiau jaučiami išlikę tradiciniai elementai ir jų išdėstymas. Kaip tau atrodė?
Sigita: Buvo tikrai nuobodu... Visą spektaklio laiką kalbėjausi su savimi apie tai, koks paradoksas yra stebėti žmones nuolatinėje pavojaus būsenoje vaikštant lynu ir matyti, kaip saugiai jie ten jaučiasi. Net kvailai pagalvodavau, kad galėtų pridėti, privaidinti kokį pavojų...
Aistė: Taip, o kartais taip ir darė, privaidino, lyg dirbtinai augindami pavojų scenoje.
Sigita: Man rodos, bėda ta, kad prancūzų „La Sociale K“ trupės spektaklis „In Bilico“ prasideda nuo technikos ir ant jos formos „užmaunama“ mintis su keliais privaidinimais. Kol keturkampė lynų konstrukcija dar būna stabili (vėliau ji ima suktis ratu), jaudulio iš viso nejusti.
Vis dėlto cirke, kaip žanre, tas jaudulys yra išlikęs, nebūtina jo jausti prieš suplanuotą triuką, - tai, antrinant tavo suformuluotai šių metų temai, yra dalis jų gyvenimo. Žmogaus galimybių ir jų ribų išbandymai visuomet kelia jaudulį, net jei mums neatrodo, kad jie ypač pavojingi. Šiuo atveju tarp atlikėjų net yra gyvai grojantis muzikantas, dažnai antrinantis, pabrėžiantis pavojingiausius momentus. Aišku, tai kažkiek primena tradiciniame cirke naudojamus garsinius ženklus, mušamuosius...
Aistė: Taip, kaip šiuolaikinė drumroll versija. Tik tiek, kad jis ne augina įtampą, o dirbtinai pabrėžia tuo metu vykstantį triuką. Jei netyčia jo nepastebėtum, lyg sakytų: matei, matei?
Sigita: Beje, spektaklio aprašą skaičiau jau pasižiūrėjusi kūrinį. Sužinojusi, kad jų tema buvo naujas išgyvenimas distopiniame pasaulyje, supratau, kad spektaklis būtų veikęs lygiai taip pat, net jei anotacijoje būtų skelbiama, kad jis yra apie paauglio žengimą į suaugusiųjų pasaulį. Pademonstruota labai konkreti disciplina ir ja atliekami triukai, bet trūksta turinio, minties tuštumai užpildyti.
Aistė: Iš tiesų, man net pasirodė, kad muzika spektaklyje nuveikia daugiau. Ji įsimintina, įtraukia stipriau nei vizualioji dalis. Kartais norėjosi užsimerkus jos klausyti.
Sigita: Arba stebėti muzikantą.
Aistė: Ypač jam atsisėdus groti besisukančios konstrukcijos centre. Tuomet atsirado jaudulys, ar aplink judantys atlikėjai jo neužkliudys. Jis tapo lyg „ta moterimi, kurią perpjauna pusiau“ (juokiasi). Bet ryškiausias rizikos momentas buvo justi spektaklyje „China Series“ (Šveicarija). Stebėdami cirko pasirodymą jaudinamės, kad atlikėjas nepadarytų klaidos, bet dažniausiai net kažkam nukritus, judesiui nutrūkus, galima sugrįžti ir pratęsti pasirodymą. Čia tai nebūtų įmanoma, nes Julianas Vogelis naudoja dūžtantį diabolo sukutį. Tad jam nukritus baigtųsi ir pasirodymas.
Koks tau atrodė šis trumpas, konkretus, bet ir įtemptas pasirodymas? Nuo nuolatinio atlikėjo rankų judesio, vien stebint, atrodytų, ėmė skaudėti rankas...
Sigita: Buvo metas, kai tikrai nemėgau repetityvumu pagrįstų, išskirtinai konceptualių pasirodymų, bet jie vis grįžta. Tą pastebiu ir šiuolaikinio šokio kontekste. Šis trumpas pasirodymas, atrodytų, yra labai siauras vienos disciplinos pristatymas, bet tampa paveikus, nes įvykdo labai konkrečią užduotį, ir, kaip sakei, daug galios atiduoda atsitiktinumui, tampančiam lemiama jėga. Taip elementariai jis grąžina anksčiau aptartame spektaklyje pradingusį jaudulį. Ir šiaip, man labai patinka 20-ties minučių trukmės spektakliai (juokiasi).
Kitas dalykas: spektaklis yra susietas su paroda, kurioje matyti ir fiziniai objektai, ir sukimosi veiksmo užuomazgos, ir vaizdo instaliacija. Daug kruopštumo tame...
Aistė: Net, sakyčiau, žavios obsesijos.
Sigita: Taip, ir toje minimalistinėje, kruopščioje parodoje atsirandantis spektaklis tampa jos dalimi, performansu. Taip atsisakoma „pretenzijos“, na, nes juk neini į atskirą salę stebėti vos 20-ties minučių spektaklio, tiesiog gauni pilną kūrėjo darbo prezentaciją. Tai suteikia kitokią prasmę ir leidžia laisviau priimti eksperimentą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nelabai kas vyksta, tik žaidimas su atsitiktinumu sukant tą dūžti galintį objektą, bet viskas labai švaru. Ant grindinio, padengto lyg smėliu, atsiranda atskiras kūrinys, išbraižomas Vogelio kojomis, lyg judesio mandala. Subtiliai veikia ir muzika, garsinė pasirodymo dalis.
Aistė: Pusę pasirodymo jos net nėra, bet ir nepritrūksta.
Sigita: Taip, nes išryškėja tyla ir objekto garsas, prie kurių pripranti, pajauti kitokį susikaupimą. Ir kai jau susigyveni su tuo, sakykime, pačios disciplinos garsu, įvedama muzika, neleidžianti visiškai užsiliūliuoti. Atrodo, kad spartėja judesys, nors kartais galvoji, kad tai garsinė įtampa taip verčia reaguoti smegenis.
Aistė: Bet rizika iš tiesų auga, atlikėjo judesiai įgyja didesnę amplitudę. Iš pradžių atrodė, kad besukant diabolo padaryti vieną kūlvirstį yra sunku, o toliau spektaklyje juos atlikti darosi vis paprasčiau. Manau, šiuo pasirodymu pavyko įtraukti žiūrovą. Žinoma, tam padėjo ir paties atlikėjo aktyvus buvimas: jis pats ir pasitinka, susodina žiūrovus.
Sigita: Taip, paroda ir interakcija sukuria bendrą atlikėjo ir žiūrovo priešistorę. Kitas dalykas, kai imiesi pasakoti ilgą ir sudėtingą istoriją, reikia mokėti tą daryti. O kai apsiribojama 20 minučių, kartais pati istorija tampa nesvarbi, nes supranti, kad čia esmė bus fizinis veiksmas ir jo sėkmė bei sukeliamas efektas. Tačiau jei sėdi valandą ar pusantros ir jau per pirmas 10-15 minučių supranti „apie ką ir kaip“ viskas vyks, tada jau tikiesi daugiau turinio. Tarkime, kito pasirodymo „Portretai“ (Belgija) idėja man visai patiko, bet jį žiūrint aplankė visai kitos nuotaikos.
Aistė: Prisipažinsiu, „Portretus“ stebėti man buvo gana nuobodu, bet priėmiau tai, kaip privalomą sąlygą. Čia tikrai mažai veiksmo, spektaklis lėtas, atlikėjai vis kuičiasi, pernešinėja daiktus, popierių, monotipijos būdu sukurtus paveikslus / portretus... Bet spektaklis yra įdomus apie jį mąstyti, jame atsikartoja atlikimo meistriškumas, pavyzdžiui, bene 20 metų patirtį sukaupusio žonglieriaus darbas su vienu kėgliu. Ne dviem, ne trimis, o vienu, nes to užtenka, kad išvystum įspūdingą įdirbį ir susigyvenimą su disciplina. Traukia stebėti ir pėdsakus, kuriuos ant popieriaus palieka atlikėjų veiksmai.
Įdomu tai, kad jei „China Series“ prasideda paroda ir baigiasi pasirodymu, tai „Portretuose“ pasirodymas užbaigiamas paroda. Spektakliai virsta vienas kito veidrodiniais atspindžiais. Antrieji - belgų „Side-Show“ trupės atlikėjai - spektaklio pabaigoje kviečia lipti ant scenos taurei šampano ir iš arti apžiūrėti portretus, tai tampa lyg pretenzingu parodos atidarymu. Tačiau man ši pretenzija pasirodė smagi, lyg žaidimo aikštelė lengvai ironijai.
Sigita: Ne tokia maloni aplinkybė atsiranda dar tada, kai vyksta tavo minėtas daiktų nešiojimas. Laiko tempimas, kai atrodo, kad iš žiūrovo gali reikalauti visa tai stebėti, man jau yra tam tikra „pretenzija“, žinant, kad viskas gali vykti kur kas kompaktiškiau. Suprantu, kad taip galima kurti atmosferą, bet ji savaime ne visada gelbsti. Gal ir įdomu stebėti, iš ko kuriami portretai ir pamatyti rezultatą, bet pats procesas, mano galva, yra pernelyg ištęstas, bandoma pabrėžti buvimą, kuris, panašiai kaip „In Bilico“, neužpildomas turiniu.
Tai, kas man labai patiko šiame spektaklyje, buvo piešimo kaip cirko disciplinos, idėja. Juk tai - gatvės menas, bent jau toks greitasis, kaip karikatūros. Konceptas, jog tai - cirko dalis, o tuo pačiu, kaip tu sakei, ir gyvenimo būdas. Pirmą kartą mačiau tokį piešimo įtraukimą, niekada nesu apie tai pagalvojusi ir tai yra tikras įgūdis, amatas, ypač taip greitai ir tiksliai atliekamas Alineʼos Breucker. Kol jos kolega Sanderas De Cuyper apeina visu scenos ir žiūrovų salės perimetru, ji, kaip telefono kamera, tuo metu nupiešia 360 laipsnių panoraminį vaizdą. Žinoma, tai yra didžiulė šio spektaklio dalis, tačiau nei kiti atlikėjai, nei vis kabinami rezultatai - portretai - manęs tiek nesudomino, kiek pats piešimo veiksmas. Susidarė įspūdis, lyg daugelį spektaklio dėmenų kūrėjai manė esant savipakankamus dėmesiui išlaikyti.
Aistė: Man atrodo, kad laiko pajautos problema yra tai, su kuo dažnai susiduria cirko menas. Ir senuosiuose pasirodymuose, kur reikėdavo rasti, kaip sujungti „didžiuosius“ triukus, ir dabar, kai viskas apsiverčia ir nusprendžiama triukų „neberodyti“, o tiesiog būti scenoje. Išlieka tas pats klausimas: kaip išlaikyti dėmesį?
Sigita: Tokiu atveju kalbame apie (veiksminę) dramaturgiją ir režisūrą. Arba vieną iš jų. Įdomu, ar komandoje atsiranda tokia iš šalies stebinti akis, ar jos reikia. Kitas dalykas: viena yra kalbėti apie tokias struktūros problemas pradedančiųjų kūrėjų darbuose, bet čia mes aptariame stiprius cirko mokyklų ir trupių pavyzdžius turinčias Prancūzijos, Belgijos šalių trupes. Jas sudaro akivaizdžiai savo disciplinas gerai išmanantys profesionalūs atlikėjai. Tad ko pritrūko?
Nelabai padeda ir itin glausti festivalio programos aprašai, vos nurodantys spektaklio turinį, bet nesuteikiantys pakankamai informacijos apie trupes. Žinoma, viską galima rasti internete, bet pirmam įspūdžiui informacijos trūksta. Atrodo, spektaklius suveriame į bendrą temą, bet atskirai jie pasirodo tuštoki.
O kokį įspūdį festivalio programoje paliko paskutinis pasirodymas „Mikado“?
Aistė: Festivalio pradžioje maniau, kad tai bus didysis jo finalas. Tačiau ir vėl: sėdi, lauki, tikiesi (gal kiek saugiau, kaip kritikas), bet kažkokia distancija tarp tavęs ir spektaklio vis tiek išlieka. Dramaturgiškai vertinant, pretekstas įvykiams scenoje yra: kostiumu vilkintis vyras, lyg demiurgas, prižiūri, kad atlikėjai įgyvendintų scenas, kurių instrukcijas jie gauna iš distopinės, eilės numeriukus spausdinančio aparato versijos. Toliau matome gana daug pavienių užduočių, detalių, to paties buvimo savoje disciplinoje, bet visas priemonių rinkinys neįtraukia. Kiniški stulpai juk yra tokia įdomi disciplina, tačiau vietomis atsiranda daug chaoso, kur visi lipa, šokinėja ar bėgioja vaidindami beveik ant klounados ribos, kurdami neegzistuojančias problemas. Tuo pačiu suprantame, kad tuoj ateis kita, dar kita užduotis, o jų rinkinys neveda į jokį aiškesnį finalą, tampa tiesiog vitrina.
Sigita: Galvojant apie šių metų programą, kyla noras atskiram pokalbiui ar diskusijai apie tai, kaip kinta festivalis. Prisimenant kur kas ankstesnes jo programas, man atrodo, kad trūksta šiek tiek gyvybės, inercijos, kažkokio uždegančio impulsyvumo, taip tinkančio šiuolaikinio cirko menui, nes kokybės, atlikimo technikos netrūksta. Galbūt padėtų ir įvairesnė programa, kad ir nedidelė, bet tokia, kurioje būtų pasirodymų skirtingiems skoniams. Čia visada geru pavyzdžiu galima paminėti „Naująjį Baltijos šokį“, kur galima susidurti su labai skirtingo turinio spektakliais ir tuomet net matant ne tokį įtaigų pavyzdį, tampi atviresnis jį priimti.
Aistė: Taip, dabar „Helium“ tarsi pateikia geros kokybės darbų, bet kažko trūksta, kad galėtum nuoširdžiai nustebti, su savimi kažką išsinešti. Ima atrodyti, jog problema yra tavyje, kad kažko nesupranti ar nesugebi pajausti.
Sigita: Regis, trūksta srities kompetencijos. Bet reikia atsiminti ir tai, kad bent jau kritikas į festivalį visada eina atviras, juk jis pats visu tuo dega, nori matyti gerus darbus. Kartais žiūrovus gali nudžiuginti net labai paprasti kūriniai, jei tik jie yra išbaigti. Šį kartą mano matytuose „Helium“ programos darbuose buvo daugiau pažado patirti įspūdį, nei jo kokybės, ir tada arba bliūkšta didelės viltys, arba, kaip tu sakai, atrodo, kad ne iki galo kažką supranti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba