Balansas, sąmoningumas, žmogiškumas, šviesa ir meilė. Retkarčiais šie žodžiai vis nuskamba trečius metus Klaipėdos dramos teatre skaičiuojančios aktorės Dignos Kulionytės lūpose. Ir tampa raktu, leidžiančiu atverti duris į jauno kuriančio žmogaus pasaulį, kuriame daug visko: nuo aukštos profesinės etikos iki meilės ir pagarbos gyvenimui, sau, mus supantiems žmonėms.
Riba egzistuoja
Su teatro virtuve nesusidūrusiems žmonėms neretai atrodo, kad ši sritis labai įtraukia, atima daug jėgų ir laiko. Digna teatre ir Digna gyvenime atskiriamos?
Pastaruoju metu dažnai pagalvoju, kaip gera būti aktore. Gal todėl, kad žinau, ką reiškia dirbti nuo aštuonių iki penkių. Paauglystėje ir sulaukusi pilnametystės susidūriau su tuo. Pamenu, važiuodama į darbą turėdavau rimtai susikaupti. Teatre ribų nebrėžiu, nes jų ir nereikia - mano profesija man teikia didelį džiaugsmą. Taip, laisvu laiku tenka ruoštis repeticijoms, bet tai savotiški namų darbai, neatsiejama aktorystės, kuriai būtinas tam tikras pasišventimas, dalis. Tad ir bandydama „atrakinti“ personažus nebijau persekiojančių minčių. Vis dėlto viena aiški riba egzistuoja - spektaklio pradžios riba. Digna aktorė prasideda tada, kai žengiu į sceną.
Pavasario pabaiga ir vasaros pradžia uostamiesčio teatro scenoje buvo gana intensyvi. „Fragmento“ premjera, lietuviškų spektaklių teatro vitrina, festivalis „TheAtrium“. Kodėl dalis žmonių, užuot keliavę į gamtą, vis dėlto sąmoningai pasirenka tamsią salę?
Mes norime patirti. Teatras juk apie tai. Lygiai taip pat galima paklausti, kodėl kažkas kompiuterį iškeičia į knygą. Priežasčių neateiti į teatrą rasi visada, nepriklausomai nuo oro. Žiemą juk šalta, slidu, tamsu. Turbūt žiūrint spektaklius susiduriama su pakylėjančia būsena. Žmonėms gera. Įdomu.
Bet ne visiems. Kai kurie su teatru nenori turėti nieko bendra.
Taip. Bet gal jie užsiima kitais dalykais. Pavyzdžiui, žiūri filmus.
Trimis laipteliais aukščiau
Teatras nėra lengvas pasivaikščiojimas nei aktoriui, nei publikai. Ar gali būti kitaip?
Dažnai iš žiūrovų išgirstu pastabų, kad spektaklis buvo sunkus, žmonės klausia, kodėl negalima šviesiau, kai pasaulis ir taip žiaurus. Bet juk teatras yra savotiškas atspindys to pasaulio, kuriame gyvename, man regis, kaip tik nuostabu, kad jame galime gvildenti visas temas. Net baisiausius dalykus jis leidžia išgyventi, išjausti, suvokti jų reikšmę sau. Nereikia nuo to bėgti. Nebūtinai lengvas spektaklis yra būdas palengvinti kasdienybę. Mačiau daug scenos darbų, kurie man sukėlė liūdesį, ašaras, skausmą, gailestį. Ir po visko palengvėja. Apsivalai. Teatras yra savotiškas atnašavimas. Ateini į jį ir nori susižeisti. Kaip kitaip, jei nesusidūręs su blogiu, įvertinsi gėrį.
Ir tada kažkas nušvinta, užsidega?
Mano vaidybos būrelio vadovė yra pasakiusi, kad teatras yra tas pats gyvenimas tik trimis laipteliais aukščiau. Ši mintis lydi iki šiol. Kas tie trys laipteliai, kiekvienas suvoks skirtingai. Bet teatras vis dėlto yra mūsų gyvenimo, kuriame toli gražu ne viskas paprasta, atspindys. Santykiai šeimoje, meilė, įvairios socialinės problemos, karas. Daug dalykų skaudina, yra sudėtingi. Nereikėtų paskęsti neigiamos informacijos sraute, bet ir absoliučiai nuo jos atsiriboti nėra sveika. Jei neigsime globalinį atšilimą, ledynai nuo to tirpti nenustos. Ateiti į teatrą - tai išlaikyti tam tikrą sąmoningumo lygį. Spektakliai yra dar vienas būdas analizuoti pasaulį ir save. Duok Dieve, kad į juos ateitų. Noriu tikėti, kad kiekvienas iš jų išsineša kažką prasmingo: kas pirmą ar antrą sluoksnį, kas trisdešimtą.
Jei reikėtų už rankos į teatrą atvesti jame niekada nebuvusį žmogų, kokius spektaklius, visiškai subjektyviai, norėtumėte parodyti?
Ko gero, tai būtų man pačiai didžiausią įspūdį palikę darbai, ne vieną jų mačiau kelis kartus. Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“, „Meistras ir Margarita“ ir „Vestuvės“, Jo Strømgreno „Durys“, Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“ ar „Otelas“. Hm, dabar susimąsčiau ir net šiek tiek liūdna. Daug nuostabių pastatymų jau neberodomi. Ir liūdna ne todėl, kad dabar nebesukuriama gerų spektaklių, nieko panašaus, veikiau todėl, kad nemažos dalies jų nesu mačiusi gyvai. Tarkime, E. Nekrošiaus pagal Antoną Čechovą pastatytų darbų. Juose vyksta tikri teatro mago sukurti stebuklai.
O spektakliai, kuriuose vaidinate pati?
Į juos kviesti turbūt būtų nedrąsu. Bet jei reikėtų, ko gero, pasiūlyčiau Jokūbo Brazio Klaipėdos dramos teatre režisuotą „Storą sąsiuvinį“ ir Oskaro Koršunovo teatre sukurtą ,,Žuvėdrą“.
Iš meilės, per šviesą
Kaip tik „Storame sąsiuvinyje“ vaidinate Kiškio Lūpą, jauną engiamą merginą, kuri miršta po grupinio išprievartavimo. Apskritai kone visi jūsų sukurti personažai atrodo sekinantys tiek emociškai, tiek fiziškai. Kaip jaunam žmogui nerti į tamsumas? Nesunku?
Su kūniškumu viskas paprasta - tereikia ruoštis, palaikyti formą, nes ji turi nemažai įtakos atlikimo kokybei. Susimąsčiau, ar šiame spektaklyje būna sunku? Turbūt ne. Mano sukurti vaidmenys manęs nepersekioja lyg šešėliai. Taip, tai, kas vyksta scenoje, tą akimirką vyksta su manimi, bet vis dėlto vyksta scenoje. Tuomet negalvoju apie save, apie Digną. Vėlgi grįžtame prie tos pačios jau minėtos nubrėžtos ribos. Be to, kad ir kaip baisiai ar skaudžiai kai kurie dalykai atrodo spektakliuose, vaidinu iš meilės, per šviesą. Ir mane tai veikia apvalančiai.
Net ir „Storame sąsiuvinyje“?
Kai Kiškio Lūpa miršta, savo vaidyba savotiškai meldžiuosi už visas kažką panašaus patyrusias mergaites. Tai suteikia prasmę ir jėgų, padeda ieškoti šviesos. Scenoje nekaifuoju nuo žiaurumo, tačiau žinau, kodėl atlieku vieną ar kitą veiksmą: mėgstu savo darbą ir partnerius, su kuriais dirbu. Sunku paaiškinti žodžiais, bet, kai suvokiu, kokį didelį skausmą ir sunkius išgyvenimus realiame gyvenime patiria kai kurie žmonės, vaidinti būna kur kas lengviau. Žinau, kaip ir kada viskas pasibaigs.
Apskritai sureikšminame daug dalykų, kurie, ko gero, tėra smulkmenos.
Gali rytą pabusti ir galvoti, kaip blogai, kad nėra šilto vandens, lyja, negali nuvažiuoti prie jūros. Kartais ir man taip būna. Tada supurto vienas dalykas - o jei rytoj mirsiu. Juk nė vienas nežinome, kada. Viskas, ką gali padaryti, nieko nelaukęs griebti gyvenimą ir mėgautis. Nesakau, kad kiekvieną dieną reikia nugyventi lyg ji būtų paskutinė, tiesiog būnu čia ir dabar kaip galiu geriausiai. Nėra tokių dalykų kaip geras ar blogas jausmas. Džiaukis, kad jauti. Jei jautriai į kažką reaguoji, puiku, vadinasi, esi empatiškas žmogus. Išgyvenk tai, patirk. Galbūt dėl to ir nebijau tų vadinamų skaudulių.
Tiesa išlaisvina
Dabar labai madinga net dirbtinai prisiversti mąstyti pozityviai. Kaip jums toks būdas gyventi?
Neigimas nėra būdas. Viskas gerai ir puiku? Ne, nėra. Vyksta karas, kažkas neturi vandens ir maisto, pasaulis apskritai, atrodo, eina susinaikinimo link. Žinoma, tai nereiškia, kad turi atsikelti rytą ir galvoti, kad niekas nebeturi prasmės. Ne. Aš tiesiog sąmoningai neneigiu negatyvios informacijos, o verčiau pagalvoju, ką padaryti, kad šiandiena būtų geresnė. Tiek sau, tiek kitiems. Džiaukimės čia ir dabar. Bet kartu tą pačią dieną tame džiaugsme gali atsirasti vietos liūdesiui. Ir tai normalu.
Taigi balansas?
Buvimas tiesoje su savimi. Palauk, tau skauda, o tu šypsaisi? Kodėl tu šypsaisi, jei tau blogai? Tu verk. Viskas gerai. Tai žmogiška. Kai atsakysi sau į klausimą, kodėl jautiesi vienaip ar kitaip, pasijusi lengviau. Tiesa išlaisvina. Apskritai nuoširdumas ir empatija man vienos svarbiausių žmonių savybių, tik su tokiais bruožais pasižyminčiomis asmenybėmis norisi būti, megzti draugystę.
Pasivaikščiojimai seklumomis visada lengvesni. Jūs, rodos, sąmoningai pasirinkote nebėgti paviršiumi. Ar bent taip atrodo. Tai pažadas, įsakas sau?
Nesijaučiu, kad eičiau itin sunkiais keliais. Vieniems sudėtinga viena, kitiems - kita. Taip, aktorystė nėra lengva profesija. Bet kiekvienas darbas, jei į jį nuoširdžiai neri giliau ir sieki daugiau, nebus paprastas. Teatras mane labai domina. Ir šis jausmas skatina tyrinėti, bandyti. Kartais net pykstu ant savęs, atrodo, reikėtų stengtis labiau, analizuoti daugiau. Bet kol mano galvoje dega šauktukas ar klaustukas, žinau, tie klausimai bus keliami, o atsakymai ieškomi.
Turbūt atsakyti į tam tikrus klausimus padėjo ir puikūs pedagogai. Jūsų kurso vadovas buvo O. Koršunovas, dėstė bene geriausi šalies aktoriai.
Taip, visi jie skiepijo unikalumo, išlikimo žmogumi reikšmę. Mums nieko nereikėjo įrodinėti, turėjome tik mokytis. Mano pedagogai ar scenos partneriai man - puikūs pavyzdžiai. Tiek daug išmokau ir vis dar mokausi iš savo dėstytojos Viktorijos Kuodytės, aktorių Nelės Savičenko, Rasos Samuolytės. Ir žavi ne tik aktorinis meistriškumas, pasikaustymas ir stiprybė, negaliu nustoti žavėtis jų gyvenime skleidžiama šviesa.
Tuštumos nejaučia
Štai jau kelintą kartą vis paminite šviesą ir žmogiškumą. Jums tai labai svarbu?
Aš net galvoju, kad žmogiškumas yra neatsiejama aktorinio meistriškumo dalis. Sąvokos „žmogus“ ir „aktorius“ privalo eiti greta, jos viena su kita sąveikauja. Jei tu šūdinas žmogus, nežinau, kaip tau seksis teatre. Bent mano rate tokiems vietos nėra. Nesuprantu lipimo per galvas, veikimo kito sąskaita ir nemanau, kad, vadovaudamasis tokiais principais, gali būti teatro dalis. Juk jį sudaro trupė, komanda.
Turbūt būdamas aktoriumi privalai laviruoti tarp individualizmo ir bendradarbiavimo?
Ko gero, tai ego reikalas. Vienų jis per didelis, kitų - per mažas, trečių - kažkur per viduriuką. Svarbu suvokti, kuria linkme nukreipti ir teisingai išnaudoti ar pamaitinti tą ego, man padeda sąmoningumas ir buvimas atvirai pačiai su savimi. Pavyzdžiui, kartais reikia užduoti sau klausimą, ar nepavydžiu partneriui vaidmens. Ir atsakyti į jį atvirai. Jei taip, paklausti, kodėl, pamąstyti, ką su tuo daryti.
Pavydas apskritai labai stiprus ir kenksmingas jausmas.
Pasiekimus - savo ir kitų - reikia mokėti priimti, branginti ir jais džiaugtis. Kai buvau nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, klaipėdiečiai kolegos mane labai palaikė, linkėjo sėkmės. Ir gavusi apdovanojimą nesijaučiau nepatogiai. Priešingai. Džiaugiausi ir dėkojau. Juk buvau pastebėta už Mašos vaidmenį, kuris man be galo brangus. „Žuvėdra“, ją kūręs J. Brazys ir visa komanda apskritai prilygsta Dievo dovanai. Kaip nebūti laiminga, kai apdovanojimą išplėšia būtent šis spektaklis. Galiu tik pasakyti „ačiū“.
Evoliucija ir globalizacija
Aktorystės studijas Vilniuje baigėte vos 2021 m., bet jau nemažai pasiekėte: tapote Klaipėdos dramos teatro trupės dalimi, per pastaruosius dvejus metus uostamiestyje sukūrėte šešis vaidmenis, buvote apdovanota jau minėtu „kryžiumi“. Nebaisu, kai rezultatai pasiekti taip greiti? Kas toliau?
Su stabilumu ir įvertinimu ateinančios tuštumos nejaučiu. Turiu aibę svajonių ir tikslų. Yra dar ir kur, ir ką, ir su kuo. Be to, žinau, kiek daug nežinau, ir noriu tai išsiaiškinti, patirti. Dabartinė laimė ar įvertinimai skatina nepasiduoti. Tai postūmis judėti pirmyn. Ne dėl apdovanojimų stengiausi, gal todėl jų nesureikšminu, jie neužkerta kelio nuo užkopto laiptelio eiti toliau.
O mūsų teatras? Kur, jūsų manymu, eina jis?
Vyksta globalizacija. Dabar teatre yra visko, ir kiekvienas gali pasirinkti. Režisieriai turi savo braižą, bet sykiu kurdami išbando įvairius ėjimus, metodikas, braižus. Štai ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisierius Oliveris Frljićius pastatė „Metamorfozę“, spektaklį, sukurtą iš atskirų kadrų ir gabaliukų. O, pavyzdžiui, uostamiestyje rugsėjį pasirodysianti Adomo Juškos „Vakarų krantinė“, priešingai, išskirtinai remiasi dramaturgija. Paletė plati. Teatras evoliucionuoja. Žinoma, didelę įtaką jam daro ankstesnių teatro režisierių darbai, bet greta egzistuojančio suteikto pagrindo į kūrybinius procesus stengiamasi žiūrėti per savo matymo kampą, pasitelkiant savas patirtis. Viskas yra gerai.
Ir dirbtinis intelektas negąsdina?
Ko gero, jis labiau palies kiną. Jau dabar palietė. Kartais šia tema pasikalbu su drauge programuotoja, nes šioje srityje visiškai nieko neišmanau. Dirbtinis intelektas dar neperžengė sveiko proto ribų ir mūsų nevaldo, o remiasi žmogaus sukurtais šaltiniais ar informacija. Draugė rami, aš - irgi. Be to, kaip dainavo Andrius Mamontovas: ko bijosi, tas ir bus.
-----
Vizitinė kortelė
Digna Kulionytė gimė 1998 m. rugsėjo 13 d.
Augo ir mokyklą baigė Molėtuose.
2017-2021 m. studijavo vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedroje. Kurso vadovas - Oskaras Koršunovas.
2018-2020 m. vaidino dešimtyje dramos ir šokio spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, filmavosi keliose kino juostose.
Nuo 2021 m. - Klaipėdos dramos teatro aktorė. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška (premjera laukia rugsėjį), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys), „Lost Lost Lost“, (rež. Michałas Borczuchas), „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz), „Sniego karalienė“ (rež. Paulius Tamolė), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata).
2023 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kategorijoje „Geriausia aktorė“ už Mašos vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ (OKT / Vilniaus miesto teatras) ir tyrinėtojos Dignos, Yoko Ono vaidmenis spektaklyje „Lost Lost Lost“ (Klaipėdos dramos teatras).
-----
