Priklausydami bendruomenėms, dažnai nustojame pastebėti, kas jose keista, bet visada puikiai matome, kas keista kitur. Mano šeima normali - o tavo keistai valgo. Mano tikyba normali - o jūs keistai meldžiatės. Mano šalis normali - o jūsų šalys... keistos. Labai sunku save išvysti nustebusiojo, keistumą atradusiojo akimis. Ir net įžvelgus savo bendruomenės trūkumus, nebūtinai pavyks juos atpažinti savyje. Nes tada gali apimti nemalonus jausmas, kurio atsikratyti įmanoma tik keičiantis.
Deja, keistis - sunku. Turbūt todėl ir Lietuvos teatras bei jo bendruomenė kinta lėtai ir nenoriai. Nors kalbų apie tai, ką ir kaip reikėtų daryti kitaip, girdėti jau seniai, dauguma bandymų baigiasi fiasko arba net neišjuda iš starto pozicijos. Nes juk, galbūt, ne viskas taip jau blogai? Ir gal čia tik kelių žmonių, o ne sisteminės problemos? Jeigu prisimerksim, gal ir visai neprastai viskas atrodys. Arba jei pasirinksim nežinoti, kas vyksta. Nors plačiai atvėrus akis akivaizdu, kad keistis verkiant reikia dėl daugybės priežasčių. Nemaža dalis jų išvardyta prieš metus sukurtame spektaklyje „Sirenų tyla“ (rež. Laura Kutkaitė, dramaturgė Teklė Kavtaradzė, LNDT) ir visai neseniai šis sąrašas viešai papildytas Eglės Kižaitės pasakojimu apie tai, kodėl režisierė išeina iš teatro.
Apie mūsų šalyje būtinus teatro pokyčius galvojau ir pavasarį kalbėdamasi su Lietuvoje bei Liuksemburge užaugusia aktore, režisiere, rašytoja Gintare Parulyte. Iš jos duoto interviu atsimenu daugybę į tekstą sugulusių ir jame neužfiksuotų dalykų, tačiau giliausiai širdin įkrito mintis apie režisierius, įkaitais imančius aktorius bei visą kūrybinę komandą. Gintarė kalbėjo apie situacijas, kai kūrybiniam procesui vadovaujantis žmogus pradeda postringauti savo išvedžiojimus apie teatrą, spektaklį ar pasaulį, užuot paleidęs kolektyvą ilsėtis arba tyrinėti temą savarankiškai. Mano vaizduotėje šis hipotetinis režisierius užsilipo ant kūrybinės komandos pečių, ėmė dėstyti savo „išmintį“ ir piktintis, kad kolektyvas stovi vietoje.
Gintarė apie tai užsiminė ne atsitiktinai. Ji pasakojo, jog režisuodama spektaklį „Lovefool“ repetuodavo tik po keturias valandas per dieną. Ir kad kūrybiniame procese jai svarbios visų asmeninės ribos, poilsis, saugumas, pagarba. Bet ar tikrai taip galima sukurti gerą meną? Nusistebėjau, bet nepaklausiau. Atsakymą žinau, tik labai sunku pamiršti formulę, su kuria užaugau: „Menas = kančia“. Vadinasi, jei kūrėjas nekenčia (o kenčiantis kūrėjas kankina ir savo aplinką, tad jei nekenčia visi), nesitikėk gero kūrinio. O tikras menininkas ir išskirtinis tuo, kad dėl kūrybos ištvers bet kokius sunkumus.
Taigi, su simpatija Gintarei bei didele doze skepsio kūrybai be savęs ir kitų kankinimo (kurio išmokau ne tik iš viešosios erdvės, bet ir iš meno istorijos, literatūros, daugybės spektaklių bei filmų), rugpjūčio 1-ąją išsiruošiau į Kauną, „ConTempo“ festivalį, pasižiūrėti, koks gi menas atsiranda be nereikalingos kančios. Ir po beveik valandą trukusio „Lovefool“ be jokios ironijos ir net su palengvėjimu galiu pasakyti - ne genialus.
Teatras ir genialumas Lietuvoje dažnai atsiduria viename sakinyje: pirmasis arba džiugina antruoju, arba nuvilia jo stoka. Tad ir režisūroje ieškome vis naujų genijų. Neduokdie, visame pasaulyje pagarsėjęs Lietuvos teatras ims ir nustos garsėti, nes... O vis dėlto, keista, kad jis turi garsėti kažkur kitur: teatras juk kuriamas bendruomenei, ne pasauliui, o bendruomeniškumas - nebūtinai genialus ar kosmopolitiškas.
Štai Gintarės „Lovefool“ yra bendruomeniškas. Nors spektaklis iš Liuksemburgo keliavo į Londoną, Kauną ir šiuo metu yra rodomas Edinburge, jis patrauklus bei populiarus būtent dėl to, kad buria bendruomenę ir jai kalba tiesiogiai, be užuolankų. „Lovefool“ - jaunos aktorės Grace´ės, kurią vaidina Kristin Winters, monologas. Scenoje moteris pasakoja apie savo kasdienybę: aktorių atranką, gėrimą su drauge ir be jos, tinderį, pasimatymus. Į šią rutiną lengva įsisukti ir patikėti jos normalumu, net jei atrankoje, pasimatyme, santykiuose su tavimi elgiamasi žiauriai. Grace´ė tiki savo gyvenimo normalumu, o jos smegenys užglaisto visus kasdienybėje iškylančius prieštaravimus. Herojės smegenys, kaip paaiškėja spektakliui jau gerokai įsibėgėjus, ne tik glaisto prieštaravimus, bet ir labai atkakliai saugo nuo trauminės patirties prisiminimo, iki kol konkrečios dainos ir jai skambant išgirstų žodžių derinys grąžina į TĄ momentą.
Prisiminimas bei bandymas suprasti, kaip su juo gyventi, Grace´ei atveria jos pasaulio keistumą. Nes vis dėlto keista, kad ji daro tai, ko nenori, dėl tų, kurie jos negerbia. Keista, kad ją žemina tie, kurie turėtų būti artimiausi. Keista, kad jos mylimiausios atlikėjos savo muzikoje pasakoja apie skausmą, išnaudojimą, tarsi neturėtų savivertės. Keista, kad pasaulio ir savo pačios nedraugiškumo sau Grace´ė negali pastebėti be pagalbos. Keista ir tai, kad ji, dirbdama teatre, čia nemato istorijų, kuriose atpažintų save; tai nutinka tik anoniminių alkoholikų susitikime.
Nors ar tikrai keista, jog teatre moterys rečiau randa su kuo tapatintis, rečiau atpažįsta savo patirtis? Lietuvos dramoje - kaip ir visoje teatro istorijoje - kūrinių apie moteris, mūsų tapatybę ir problematiką - reta. Nors sudarome publikos daugumą. Greičiausiai, priprantame prie „universalių“ temų ir nebepastebime, kaip keista yra tai, kad vienas įdomiausių ir stipriausių darbų apie moteris mūsų šalies dramos teatre sukurtas suomių režisierės dar 2014-aisiais.
„Lovefool“ praveria duris, kviesdamas atpažinti visokeriopą keistumą: moters vaidmens visuomenėje, jos padėties meno pasaulyje, pastarojo virtuvės, asmeninių santykių, nesibaigiančio traumų ciklo, kognityvinio disonanso. Nors spektaklis netobulas (užsižaidus tekstu, kartais pamirštama vizualioji dalis, trūksta pauzių - atsikvėpimui ar įtampos auginimui, ne visai pasiteisina tiesioginis kreipimasis į publiką), aktorė su režisiere žiūrovus veda į įdomią, įtraukiančią kelionę, kurios tikslas - sukurti pasakojimą, įgalinantį pamatyti save bei savo normalumų keistumus. Ir galbūt pradėti keistis.
Dažniau pastebėti savo ir kitų skausmą.
Sudaryti daugiau galimybių viešai prabilti įvairesniems balsams, pasakoti įvairesnes istorijas.
Matyti savo bendruomenę ir jos poreikius.
Teatrą išlaisvinti nuo genialumo reikalavimo.
Palaikyti, užuot laikius vieniems kitus įkaitais.
Nebus lengva. Bet gal jau laikas?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.