Bet koks vaidmuo turi turėti formą. Forma būtina net ir tam, kurio forma tėra beformiškumas. Forma yra svarbi aktoriaus įsikūnijimo proceso dalis, ji padeda suvokti, suvaldyti ir priimti personažą. Įsikūnijimas - tai svetimo kito priėmimas į savo kūną ir protą, tad neturėdamas formos šis svetimkūnis gali pernelyg paveikti aktoriaus asmenį ir psichiką arba, priešingai, neįgyti reikiamo pavidalo spektaklyje. Dar daugiau, vaidmens forma yra svarbi aktoriaus savikontrolės dalis, ji padeda išryškinti aktoriaus asmenybės ribas ir erdvę (viduje ir paviršiuje), į kurią jis gali įsileisti kitą. Tačiau egzistuoja ir tokios tuščios formos, kurios neturi turinio, t. y. nors esti personažo pavidalas, tačiau nėra jo vidaus. Šios formos dažniausiai netalpina vidinių personažo motyvų ar ketinimų, jo emocinė raiška nenuosekli, jo psichologinė būklė neturi ir net neieško paaiškinimo - tai tuščias riešutas, kaip sako Hamletas. Žinoma, esama ir specialiai tuščių arba, tiksliau, „ištuštintų“ personažų, kuriuose nėra psichologinio turinio, tačiau taip yra todėl, kad jų turinys specialiai yra išorinis, o ne vidinis. Tokie personažai dažniausiai pasirodo ypatingos stilistikos ar žanro spektakliuose, tad jiems „nereikalinga“ psichologija, jie tėra personažai-karikatūros, kūnai be psichologijos ar dramaturgiškai-dramatiškai „ištuštinti“ pavidalai. Tad šiame tekste kalbėsiu ne apie „ištuštintus“, o apie tuščius personažus.
Spektakliuose, kuriuose dominuoja forma, dažniausiai toji forma yra dominuojama pernelyg intensyvaus vizualinio turinio, o šis sunkiai siejasi su dramaturginėmis prasmėmis. Vaizdas pats savaime nebe iliustruoja ar papildo dramaturgiją, o kuria atskiras prasmes, tačiau jos lieka padrikos. Tokiuose spektakliuose dažniausiai ir aktorius tampa tuo, kuris iliustruoja.
Kai vizualumas sukausto vaidybą
Apie vaidybą kalbėsiu pasitelkdama tuos pačius, pirmoje teksto dalyje minėtus pavyzdžius - tai Antano Obcarsko spektaklis „Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), Sergejaus Loznicos „Erinijos“ Valstybiniame jaunimo teatre (VJT) ir Gabrielės Tuminaitės „Scilė nori būti žmogumi“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre (VVMT). Tiesa, pastarasis spektaklis kiek iškrinta iš šios trijulės, nes vaidmenys jame balansuoja tarp tuščio ir specialiai „ištuštinto“ personažo. Visame spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ dominuoja karikatūriškai apibrėžti aktorių įkūnyti personažai, kurie nė nepretenduoja į vaidmenis, turinčius gylį, dramaturgiškai apibrėžtas ir aiškinamas prasmes. Šie personažai tėra vieno sakinio ar frazės nešiotojai, jie nesukuria jokio vidinio konflikto, nes jie net neturi vidaus. Tačiau „Raganosiuose“ ir „Erinijose“ esama pretenzijų į psichologinius personažus.
„Raganosiuose“ žaidžiama žanrais, todėl spektaklyje yra scenų, kuriose personažai „ištuštinami“ ir aktoriai paverčiami imitatoriais. Rodydamas serialo „Ofisas“ parodiją, Antanas Obcarskas iš aktorių prašo tiesmukai ir komiškai vaizduoti tam tikrus tipažus. Tai paviršiniai personažai, kurių psichologija atvaizduojama grynai išorėje, todėl tokių personažų iliustravimas nereikalauja iš aktoriaus jokių psichologinių pastangų. Tai paviršinis-išorinis aktoriaus buvimas imituojant aiškų ir konkretų personažą-tipą. Žinoma, jame esama tam tikros psichologijos, tačiau tai yra veikiau žmogaus psichologijos šaržas, kuriam nereikia vidinių aktoriaus pastangų. Kitaip tariant, toks vaidmuo nereikalauja iš aktoriaus nei jausmų, nei mąstymo, nes jam sukurti pakanka stereotipinių priemonių. Šie personažai veikia kaip dar vienas vaizdas, nekuria nei paskiros prasmės, nei siejasi su jau sukurtomis.
Tokio tipo personažas dažniausiai aptinkamas vizualiajame teatre, kuris laikomas produktu, lengvai generuojančiu pelną. Tačiau nuprasminus dramaturginį turinį kenčia spektaklio kokybė, todėl vizualusis teatras dažnai nuvertinamas, nes virsta populiariu masinio vartojimo menu. Manau, kad „Raganosiai“ balansuoja tarp vizualiojo ir dramatinio-dramaturginio teatro, nes vis dėlto spektaklio pagrindu pasirinkta Ionesco pjesė leidžia aktoriams kurti personažus. Tad tuose „Raganosių“ epizoduose, kur dominuoja psichologinė vaidyba, nebeužtenka būti personažu, „ištuštintu“ nuo psichologinio turinio.
Ir čia aktorius pakliūva į spąstus - kaip kurti vaidmenį, suvaldyti personažo psichologiją ir sukurti nuoseklią emocinę raišką, kai spektaklyje trūksta siūlo, vedančio aktorių ir personažą sekti pagrindinę kūrinio mintį. Todėl ryškiausi šio spektaklio vaidmenys (nors irgi nevientisi ir psichologiniu požiūriu nelogiškai sutrūkinėję) sukuriami atsitiktinai ir iškrinta iš bendros „Raganosių“ pajautos. Martynas Nedzinskas ir Kirilas Glušajevas mėgina išgryninti Beranžė ir Žano konfliktą, tačiau taip greitai užsiplieksdami ir taip pat greitai užgesdami, jie neįtikina savo personažų psichologija. Tiesą sakant, jie neįtikina ir savo personažų psichikos „diagnoze“, nes ligos simptomai rodomi nenuosekliai ir nelogiškai. Kitaip tariant, tai yra personažai, kurie pagaminti iš labai skirtingų ir tarpusavyje nederančių medžiagų. Ir nors pagrindinis vaidmens variklis turėtų būti Ionesco pjesė, rodos, ja režisierius ima nepasitikėti ir aktorius kreipia vizualiojo teatro ir imitacijos linkme.
Vadovaujantis lygiai tokia pat aktorine iliustracija bei imitacija vaidmenys kuriami spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“. Tiesa, Paulinos Pukytės tekstas iš aktorių nereikalauja įsikūnijimo, tad pasikliaudama dramaturge, aktoriniams darbams gylio neprideda ir režisierė. „Scilė nori būti žmogumi“ - tai parodija apie moters teisę būti žmogumi. Spektaklio žanras siūlo ir vaidybos stilistiką - paviršinę emocijų raišką, nesusiejant jos su vidiniais personažo išgyvenimais. Tačiau šis spektaklis, priešingai nei „Raganosiai“, neturi pretenzijų į psichologiškai įkrautus personažus - kūrėjai nesislėpdami kuria tuščiavidurius veikėjus, o Obcarsko spektaklyje tipažams suteikiama kur kas daugiau erdvės nei reikalauja jų kuriami vaidmenys. Vizualumas (tiek spektaklių, tiek personažų) šiuose spektakliuose tampa svarbiausiu dėmeniu, todėl ir Ionesco pjesė, ir feminizmo idėjos nublanksta prieš „faino“ (bet jokio) spektaklio vaibą.
„Erinijose“ nežaidžiama žanrais bei neieškoma naujų išraiškos formų. Tai - senojo teatro pavyzdys, todėl ir personažai čia kuriami senoviniai. Paisydami režisieriaus siūlomos tradicinio teatro raiškos aktoriai kuria itin psichologinius personažus, tačiau iki vaidmens čia taip pat nepriartėjama - tai psichologinės plokštumos, kurių ketinimus, pasiteisinimus bei konfliktus gali atspėti vos tik šiems prabilus. Sergejus Loznica pernelyg pasikliaudamas savo kino (!) režisieriaus patirtimi paspendžia aktoriams spąstus - juk tai spektaklis be montažo, tad be pertrūkių matydamas gana konkretų ir primityvų personažą žiūrovas ima pats numatyti spektaklio ir personažo logiką ir... pradeda nuobodžiauti. Tokie psichologiškai aiškūs personažai reikalauja aktoriaus įsikūnijimo, tačiau „Erinijų“ vaidmenims sukurti pakanka minimalios aktorinės erdvės, tad spektaklyje nematome nei didelių aktorių, nei didelių vaidmenų. Tai tik veikėjai - istorijos pasakotojai, kurie kaip šachmatai - lyg ir pagrindiniai žaidimo įrankiai, bet lyg ir žaidėjo norų pildytojai.
Tad ar vizualine forma grįstas / formalistinis teatras pražudys psichologinę vaidybą? Tiksliau, ar vizualinis / formalistinis teatras pro personažo išorę nebeprisibels į aktoriaus vidų? Ar toks teatras pasmerkia aktorių likti imitacijos ir iliustracijos rėmuose? O gal tokia vaidyba ir toks sceninis personažas yra šiuolaikinio pasaulio išdava - tai žmogus, bijantis tapti savimi. Bijantis, bet norintis?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba