Birželio 29-liepos 2 dienomis, Vilniuje įvyko tarptautinis gatvės menų festivalis SPOT. Jau šeštąjį kartą miesto erdves užpildė šokio, cirko bei gatvės teatro pasirodymai. Sunku būtų atrasti šių metų festivalio temą ar kryptį, nes programa buvo ypač įvairi. Šis tekstas - apie įsimintiniausius festivalio pasirodymus.
Vienudu
Lietuvos, pasaulio ir paties gyvenimo scenose vis dar retai sutiksi vyrų, neveikiamų sociume įsitvirtinusių (toksiško) vyriškumo bei heteronormatyvumo taisyklių. Vyriškumo taisyklės pateikia aiškų ir griežtai suvaržytą „normalaus“ vyro portretą (dominuojančio, nejautraus, nekalbančio apie savo jausmus ir emocijas), o heteronormatyvumas formuoja ryšius su kitais, neleisdamas apkabinti savo draugų, pasakyti vienas kitam komplimento ar tiesiog atvirai pasišnekėti apie tai, kas neduoda ramybės. Norom nenorom šios taisyklės vis dar stipriai veikia visuomenę, joms nepasiduoti sunku.
Tad šiame kontekste Airidos Gudaitės, Lauryno Žakevičiaus ir Roko Šaltenio darbas „Vienudu“ savo žinia yra ypač retas. „Vienudu“ - dar tik darbo užuomazga, dvidešimties minučių eskizas; dviejų šokėjų - Žakevičiaus ir Šaltenio - duetas, stulbinantis savo nuogumu, atvirumu ir atsidavimu pažeidžiamumui. Atrodo, lyg vos užlipus į šokio aikštelę tarp šokėjų ištirpsta visos dabartinio pasaulio normos - eidami ratu vienas prieš kitą, jie šokį pradeda nuo atviro žvilgsnio, tikro ryšio užuomazgų. Šokėjai juda kaip veidrodiniai vienas kito atspindžiai, susikimba rankomis, dėlioja breiko, o kartais net tautinio šokio žingsnelius, nevengia šypsotis, jei šokti kartu paprasčiausiai gera. Ypač breikas čia atsiskleidžia kaip ypatingai plastiškas ir jautrus šokis. Šis trumpas eskizas atrodo tarsi greitas įsisenėjusių nuostatų perkrovimas - stebint šokį, kurį galima pavadinti „gražiu“ giliausia šio žodžio prasme, neįmanoma nesuvokti, kiek daug šio tikro ir gilaus grožio paliekame už neadekvačių sociumo taisyklių.
„Vienudu“ - tai trumpas pasirodymas, kurį labai norėtųsi pamatyti išaugusį į pilnavertį spektaklį. Nors dviejų atlikėjų ryšiu paremtam kūriniui gali užtekti keleto kvadratinių metrų šokio linoleumu dengtos aikštelės, sunku nustoti galvoti, kas būtų, jei šis pasirodymas išsiplėstų, apsigyventų scenos dėžutėje ir leistų šviesai bei garsui išlaisvinti jo potencialą.
Bark
Gyvenant nesibaigiančiame informacijos sraute, kurio viena iš pagrindinių gijų yra nuolatinis priminimas, kad esame paskutiniuose klimato krizės momentuose, kai dar galime ją sustabdyti, nesunku pasiduoti norui nuo visko atsitolinti. Kaip ir bet kokia kita tema, taip ir klimato krizė - ilgainiui subanalėja, jos aštrumas atbunka ir net gyvendami ant liepsnojančios bedugnės krašto sugebame įsipatoginti bei užsimiršti. Kartais atrodo, lyg šią žinią išgirsti šviežiu ir gyvu rūpesčiu vargiai įmanoma.
Kolektyvo „Acting for Climate“ spektaklis „Bark“ kviečia pokalbiui būtent apie gamtą, pagarbą jai ir mūsų, žmonių, vietą joje. Susirinkusius žiūrovus vedlė vedžioja miško takeliais, eidami stebime raudonai vilkinčius atlikėjus besikarstančius medžiais, įsipynusius į miško florą, atliekančius akrobatinius numerius, klausomės fragmentiškų pasakojimų apie ekosistemas bei savęs paieškas. Net gatvės teatro kontekste „Bark“ atrodo tarsi analoginis spektaklis: jo scena - Vingio parko miškas, apšvietimas - saulė, muzikinis takelis - paprastos bandžos melodijos ir dainos, o akrobatinis inventorius - medžiai (vienintelė išimtis - aukštalipių įranga). „Acting for Climate“ tvarumo filosofija gili, atlikėjai gastroliuoja siekdami palikti kuo mažesnį taršos pėdsaką - dviračiais, traukiniais, burlaiviais. Toks tikras kolektyvo atsidavimas klimato temai paliečia, jis justi ir spektaklyje. Keista suvokti, kad toks iš šakų, miško takelių ir medžių minimaliomis priemonėmis „suręstas“ spektaklis yra visiškai pilnavertis ir netgi pranašesnis už daugybę teatre pranuobodžiautų vakarų. Svarbiausia, jog „Bark“ turi galios stebinti ir paveikti - atšviežinti atbukusį jautrumą.
Ohtli
Meksikos mirties kultūra yra, ko gero, viena kardinaliausiai priešingų lietuviškajai. Mirtis kaip šventė, karnavalas, glaudus ir netgi draugiškas gyvenimo bei mirties ryšys lietuviškam identitetui yra svetimas. „Ohtli“ yra neįpareigojantis kvietimas susipažinti su šia kultūra iš arčiau - ne per televizijos laidų ar spalvingų žurnalų filtrą, o iš pirmų lūpų.
Ohtli nahuatlių kalba, kadaise naudota actekų ir ja iki šiol kalbama centrinėje Meksikoje, reiškia kelią. Į kelionę Belmonto draustinio takais žiūrovus pakviečia vedlė Klaudija - ji dalijasi mistinėmis istorijomis, padavimais bei asmenišku, neįprastai šviesiu pasakojimu apie savo motinos mirtį. Eidami šį kelią kintame patys, Klaudijos pasakojimai palengva įtraukia žiūrovus. Pavyzdžiui, ji paklausia, kokių skanėstų norėtume, kad mūsų artimieji ir draugai paliktų ant mūsų atminimui skirto altoriaus? Kokio mirusio žmogaus ilgimės? Taip nejučia įsitraukiame į suvokimo kelionę, iš molio lipdome mažas dovanėles, kaip Klaudija įvardija - „į vakarėlį“ arba „į kitą gyvenimo pusę“ išėjusiems žmonėms.
Lengva pamiršti, kad mirtis yra viena pagrindinių šio spektaklio temų - pasivaikščiojimo atmosfera pernelyg jauki ir taiki gimtajam mirties suvokimui. Spektaklis baigiasi kvietimu palikti savo dovanas prie savito altoriaus, mūsų akims panašesnio į pikniko vietą - didelio kilimo nukrauto vaisiais, gėrimais, riešutais. Čia ištinka didžiausia lietuviškų ir meksikietiškų požiūrių kolizija, kai esame pakviečiami vaišintis ir susiduriame su kvietimu, kuris senelių, o gal net ir tėvų kartą sukrėstų, - griežtai mokiusią ir išmokiusią, kad nuo kapų nieko imti negalima. Bet kartu tai yra raktas į šios mirties kultūros suvokimą, fizišką pajautimą, kad čia mirtis nėra vienpusis eismas - tai mainai, pokalbis, nuolatinis elementarus ciklas, kuris palies mus visus.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
