Klaipėdoje, festivalio „TheAtrium“ lietuviškų spektaklių vitrinos programoje, pažiūrėjau du naujus Klaipėdos dramos teatro spektaklius, kuriuos sukūrė rusų ir lenkų autorių surinktos komandos - „Fragmentą“ (gegužės 24 d.) ir „Lost Lost Lost“ (gegužės 28 d.).
„Fragmentą“ iš JAV atvažiavo statyti Dmitrijus Krymovas, anksčiau jau išbandęs rizikingą eksperimentą - kiek įmanoma subtiliau pačiam pratęsti rusų klasikinių kūrinių siužetus („Serioža“ pagal „Aną Kareniną“ ir „Kostikas“ pagal „Žuvėdrą“).
„Fragmente“ lipdomas Antono Čechovo „Trijų seserų“ 3 veiksmo naktinis gaisras, kurį pats Antonas Pavlovičius „peršoka“ kaip jam neįdomų vien gryno veiksmo epizodą. D. Krymovas, atvirkščiai, gaisrą išdidina (imi manyti, kad šitaip nurodoma karo grėsmė), įvaizdina sceninių liepsnų pro šonines duris pavidalu. Be to, ir prieš gaisrą, ir po jo dar patiriame prislopintas ir perdėm atviras tariamų seserų aistras jų namų-butų prieangyje bei viduje po daugelio metų.
Prieš spektaklį savo eilėje su kvietimais nuklausiau: „Na, ne kažin ką gero girdėjau, bet atėjau vien scenografijos pamatyti...“ Išties, scenografės Irinos Komissarovos stalininė maskvietiška laiptinė su liftu verta ilgo tyrinėjimo. Prabėgantis gyvenimas joje (su sviediniu, su šuneliu, su pirkiniais) - irgi. Bravo! Publika supranta, kad dvi seserys gyvena vienoje laiptų aikštelėje, bet atskiruose butuose. Pagaliau viena jų įeina į vidų ir išlieja atsineštą... bulgakovišką aliejų ant kilimo. Ši pirmoji dalis vyksta nebyliai, atsargiai, tiesiog ant pirštų galų - tau gniaužia kvapą, netrukdo net kiek užtęstos vietelės. Genialu! Maniau, ir toliau nepabirs žodžiai, žodžiai, žodžiai. Nes jie juk ir nebuvo parašyti.
Ak, staiga toji trijų seserų brolio žmona plebėjiškoji Nataša (gal ir ne ji, kažkam atrodys kitaip) brėžia ryškią pjaunančią liniją - žiūrovų salė apšviečiama, įsijungia garsiakalbiai, Nataša familiariai kalbasi su mumis, mes susiliejame, tapatinamės, o sesuo netgi įkrenta į salę kaip roko muzikantė ant publikos rankų, be to, atsiranda vis daugiau papildomų veikėjų iš teatrinio personalo... Atsiranda ir filmas „Ūkų krantinė“ (1938), nes sesuo, regis, mokytoja Olga, myli dievaitį Jeaną Gabiną, nenori, kad jis žūtų, glosto ir drasko ekraną...
Suprantu, kad D. Krymovas siekia sukelti nuožmius praradimo jausmus ir scenoje, ir salėje - apipindamas juos grubiu teatriniu žaidimu ir seno kino sentimentalumu. Taip, regis, viskas tikrai linksta į čechovišką pusę. Bent jau vizualiais fragmentais. O vaizdus papildantys švieži, nauji žodžiai, leksikonas, sklindantis kažkur iš už nugaros, iš gatvės, atšoka kaip žirniai nuo sienos. Ir gesina paskutinę viltį.
Lyginant su lygiagrečiai OKT pastatyta (taip pat rodyta „TheAtrium“) Jokūbo Brazio „Žuvėdra“, „Fragmente“ nebėra čechoviškos šviesos tamsoje. Jaunojo režisieriaus kūrinys smogia kaip kumštis. O daug patyrusio, nūnai emigranto iš Maskvos teatrų opusas konstatuoja akliną tamsą.
/ / /
Lenkų dramaturgės Joannos Bednarczyk ir režisieriaus Michało Borczucho KDT scenai sukurtas pasakojimas apie Joną Meką ir žmogaus praradimus „Lost Lost Lost“ įdomus pirmiausia tuo, kad lietuviai tokio niekada nebūtų išraitę scenoje. Jie būtų pritrūkę mekiškos laisvės - filmuoti, vaidinti, pliurpti bet ką, bet kaip ir vis dėlto išlieti originalios kūrybos pasaulį. J. Meko abstrakciją. Be to, visada labai įdomus svetimos tautos žvilgsnis į tavo tautos žymų žmogų.
Lenkai dirbo tarsi atsipūtę ir todėl atsipūtusio menininko portretą nupiešti jiems pavyko. Bent jau iš dalies, nes kontakto su publika, užkrečiamumo mekiška beprotybe ir nuolatine vyno taure, jo lengvabūdiškumu ir vitališkumu spektakliui trūksta.
Pjesės intriga yra lyg ir distopinė, atsipalaidavusi ir sąmoningai išklerusi, kartais ją suveržia aktoriai, kai kurios mūsų lyg ir atpažįstamos situacijos. Puikiausias, žinoma, yra pokalbis avanscenoje su susodintomis keturiomis skirtingų mokslo ir meno sričių žvaigždėmis (Namas June´as Paikas, Susan Sontag, Vytautas Landsbergis, J. Mekas). Tiesa, šonelyje dar prisišliejusi žvitri vertėja, nes mūsų Vytautas Antrasis (skaičiuojant nuo Vytauto Didžiojo) diskutuodamas kartais atšoks nuo anglų kalbos ir mėgins tarptautinėje viešumoje įteisinti lietuvių kalbą. Ir ją įteisins!
J. Meko svečiavimosi scena pas gulinėjančius Yoko Ono ir Johną Lennoną viešbučio apartamentuose (kaip tuose garsiuose kino kadruose), nors pretenduoja į aukštą popsą, kažin kodėl tokio lygio nepasiekia, stringa plepant apie kūrėjo norus keistis.
Tiesą sakant, gerokai stringa ir fizinis nepakartojamo J. Meko pavidalas (vaidina aktoriai Darius Meškauskas ir Jonas Baranauskas). Linijos apibrėžtos lyg ir panašios, žodžiai nutrumpinti, nuvirpinti panašiai, tačiau toks tiesmukas panašumas netgi žeidžia - bent jau tuos, kuriems teko laimė bendrauti su originalu. J. Meką turbūt geriausiai ištapytų abstrakcionistas.
Abu klaipėdiečių spektakliai, nors ir sukalti svetimomis rankomis, po „TheAtriumo“ kupolu darsyk įrodė Lietuvos uostamiesčio kultūros atvirumą ir netgi dominavimą mūsų teatrinėje arenoje.
/ / /
Užtat dar vieno atvykėlio režisieriaus (gimusio Bosnijoje ir Hercegovinoje) Oliverio Frljićiaus spektaklis „Metamorfozė“ (birželio 1 d.) sostinės scenoje, LNDT, bent jau man tapo, hm, akivaizdžia tarakoniška kančia - jaučiausi po didinamuoju stiklu smeigiama ir vis nenusmeigiama.
To stambiu planu nufilmuoto tarakono išties buvo gaila labiausiai. Spektaklio veikėjų - kad ir kas jie būtų, atsidėję duotam darbui teatro aktoriai ar afišoje įvardinti Franzo Kafkos kūrybos personažai (galėtų būti ir dar kokio nors autoriaus, pavyzdžiui, serbo Emiro Kusturicos), - nė kiek neatjaučiau. O su F. Kafka juk skaitydamas tapatiniesi, klimpsti į jo egzistencinį nerimą be galo ir be krašto. Kol baigi paskutinį puslapį ir pabundi iš siaubingo semiotiškai išdėstyto sapno.
Plojimai po spektaklio ir žiūrovų atsiliepimai darsyk įrodo, kad kiekvienas mato ir girdi kitaip. Pagal savo metamorfozę, savo virsmą nūdienoje. Vis dėlto teigčiau: jeigu kurdamas autorius kur nors kamputyje užsirašo kito autoriaus kūrinio pavadinimą - A. Čechovo, J. Meko, F. Kafkos, - tai privalau jį atpažinti, pačiupinėti nervų čiuptuvėliais pati. Šiuo atveju nesusipažinusi su anonsu ir interviu, neidentifikuočiau, kas yra kas. Kaip ir šiuolaikinio meno ekspozicijose, performansuose, šokiuose neperskaičiusi pavadinimo ir paantraščių nesuvokiu, kas man trokštama pasakyti. Manyk, taip sakant, pagal savo šviežumo ar sugedimo laipsnį.
-----
Jūratė Visockaitė - teatro ir kino kritikė.
