Teatro dailininkė Renata Valčik sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems spektakliams kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022), „Kauno pavasaris ´72“ (rež. Jonas Tertelis, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022), „Įstrigę“ (rež. Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2021), „Kreicerio sonata“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2021), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Banana Dream“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, 2018), „Sibiro haiku“ (rež. Saulė Degutytė, Stalo teatras, 2018), „Doriano Grėjaus portretas“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2018), „Apie baimes“ (rež. Lapina, JT, 2017) ir kt.
-----
Norėčiau pradėti nuo jūsų naujausio spektaklio „Barbarai“. Koks buvo šis kūrybinis procesas? Galbūt kuo nors kitoks?
„Barbarai“ - mano antras bendras kūrinys su režisieriumi Árpádu Schillingu. Šio spektaklio dramaturgija, kitaip nei 2021 m. kūrinio „Įstrigę“, buvo numatyta iš anksto, jos atspirties taškas - konkretus literatūros kūrinys. Lietuvoje tai pirmas kartas, kai režisierius dirbo tokiu principu, o man - kitokia darbo patirtis, palyginti su spektakliu „Įstrigę“. Iš pradžių dviese analizavome literatūros kūrinį, ieškojome aktualių temos aspektų ir vertėme tai į simbolius. Daugiau dirbome atskirai nuo aktorių - tai buvo ilgas, glaudus dailininko ir režisieriaus kūrybinis periodas, kai žaidėme su figūromis, maketu ir formomis.
Dirbti su Schillingu labai įdomu. Jis visada turi viziją, bet kartu gali greitai ir atvirai priimti kitų idėjas ir integruoti jas į savąsias. Mums buvo suteikta galimybė išbandyti vadinamąjį stage modeling´ą, kai būsimo scenovaizdžio maketas tikru masteliu žymimas linijomis ant scenos grindų, ir taip pasitikrinti proporcijas bei vietą erdvėje. Tai buvo architektūrinė kūryba - kitokia, nei man įprasta. Dažniausiai pradedu darbą nuo materijos, kuri padiktuoja koncepciją. Dirbdama prie jos prisitaikau, ji plėtojasi, yra sąlyginai įforminama, sukonkretinama ir tik tada gimsta architektūra. O per „Barbarų“ kūrybinį procesą vyko priešingai - pradėjome nuo architektūros, į kurią per aktorius ir režisierių buvo įpūsta gyvybė. Tai tarsi chrestomatinis darbo motyvas.
Kitas aspektas - pati spektaklio tema, kurios aidą galiu įžiūrėti ir kituose savo kūriniuose, tarkim, rudenį pristatytame spektaklyje „Laukys“. Tai žvilgsnis į žmogaus tapatybę, išryškinant individualius polius: kas yra juoda, o kas balta? Atrodo, kad visi spektakliai ir dramaturgija kalba apie žmogaus šviesią ir tamsią puses, vienintelis esminis skirtumas - kaip iš skirtingų perspektyvų prie to priartėjama.
Kiek įtakos statant „Barbarus“ turėjo karo Ukrainoje kontekstas? Ar kurdama šio spektaklio scenografiją norėjote išlaikyti distanciją ir kurti apibendrintą fikcijos, iliuzijos erdvę, ar kaip tik siekėte ją priartinti prie šiandienos?
Nuo pat pradžių santykis su karu buvo suabstraktintas. Nekonkretizuotas žvilgsnis leidžia priartėti prie temos ir problemos šaknų. Taip kūrybinio proceso rezultatas gali asocijuotis su visais karais, nepaisant jų laikmečio, - ar tai būtų šiandienos karas Ukrainoje, ar mūsų kova prieš sovietų imperializmą. Man patiko, kad Johno Maxwello Coetzee romane „Barbarų belaukiant“ laikas ir erdvė yra abstraktūs, neįmanoma suprasti veiksmo epochos, šimtmečio. Tai visur galiojantis principas, išryškinantis temos esenciją, per kurią kūrinys tampa universalus ir nepavaldus laikui.
Kuo jus, kaip scenografę, domina iliuzija? Nuo ko ji prasideda - nuo teksto, minties ar medžiagos, iš kurios bus gaminami objektai?
Postmodernaus teatro scenografija - tai menas kurti iliuziją. Istorijos imitacija scenoje yra iliuzija, nes aktorius spektaklyje nėra įprastas žmogus, jis - personažas. Režisūriniu požiūriu - tai situacijos, atmosferos, emocijos imitacija. Kaip scenografė, taip pat kaip ir kiti, kaskart prisijungiu prie „iliuzionistų“ komandos ir pasitelkiu visas įmanomas priemones reikiamai aplinkai sukurti. Kūrybinio proceso pradžioje dažnai jaučiu savotišką baimę, nes man atrodo, kad nieko nežinau ir nieko nemoku. Tada atsiduodu intuicijai ir objektai bei materija tampa mano priemonėmis kuriant scenovaizdį. Tokiu atveju kūne įsijungia kiti jutimai, leidžiantys sekti paskui temos, kūrybinės grupės atmosferą, bendrus pokalbius ir paieškas repeticijose. Toks komandinis darbas ir dialogas man primena orkestrą, kuriame atskiras instrumentas turi savo liniją, bet jų visuma skamba kaip nedaloma muzikos melodija. Tokius intuityvius veiksmus galiu suprasti ir paaiškinti dažniausiai tik procesui pasibaigus.
Koks dialogas vyksta tarp aktoriaus ir teatro dailininko per spektaklio kūrybinį procesą?
Pradedu nuo to, kad susirenku aktorių nuotraukas. Man labai svarbus kiekvieno asmens tipažas. Vizualizuodama personažą stengiuosi pritaikyti jo išvaizdą prie unikalios aktoriaus organikos. Noriu aktoriui padėti, nes drabužis turi labai daug galios - jis gali diktuoti judesį, elgesio modelį. Per spektaklio kūrybinį procesą yra dvi galimybės - pasiūti visiškai naują kostiumą arba modeliuoti aktoriui įvaizdį, pritaikant jau esamą drabužį. Statant „Barbarus“ pasirinktas pastarasis metodas. Siekdami jau minėto universalumo, sąmoningai, eklektiškai pynėme skirtingų laikotarpių stilius. Pavyzdžiui, restorano muzikantai buvo aprengti 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių stiliumi, miestiečiai atrodė tarsi iš 8-ojo dešimtmečio, o kariuomenės atstovų kostiumai siekė jau modernius laikus.
Karininkų aprangos paieška buvo ypač įdomi - tai tapo iššūkiu. Kadangi Jaunimo teatre šį sezoną išleista dar viena spektaklio apie karą premjera, kurioje figūravo uniformuoti kareiviai, mes nebegalėjome kartotis. Taigi pačios aplinkybės privertė ieškoti kito sprendimo ir rinktis modernių juodų vyriškų eilučių variantą, taip dar atviriau žvelgiant į spektaklio temą. Mūsų spektaklyje karininkai tampa skirtingų sistemų universalija. Tokia aplinkybių įtaka - dažnas reiškinys. Kartais sprendimus padiktuoja architektūrinė erdvė, scenos galimybės ar biudžetas. Daug skirtingų dėmenų veikia kūrybinį procesą ir patį rezultatą. Be to, niekada negaliu atskirti scenografijos ir kostiumo - tai bendros sintezės dalis.
Ar aktorius turi būti apribotas scenovaizdžio ir įvaizdžio, tarsi nukreipiamas tam tikra linkme?
Kostiumu galima ir apriboti, ir suteikti daugiau laisvės. Gyvename laikais, kai kostiumas gali suteikti daug papildomos informacijos apie personažą: jis nusako asmens socialinį sluoksnį, pasakoja šalutinę istoriją apie jo kilmę, būdą ir psichologiją. Sudėtinga teigti, kad tai - rėmai, nes stengiuosi glaudžiai bendradarbiauti su aktoriais, priimti jų korekcijas ir jas atitinkamai plėtoti pagal situacijos diktuojamus reikalavimus. Tai bendras procesas, kuriam vykstant turime įsiklausyti vieni į kitus.
Kostiumas - vizitinė kortelė ir „transporto“ priemonė. Jis gali būti kaip dviratis, kuriuo judėsime lėčiau, ramiau, bet taip pat ir lenktyninis automobilis, į kurį įsėdę skriesime. Tokiu atveju aktoriui tik išėjus į sceną kostiumas pradeda pasakoti istoriją ir sukuria didelę vaidmens dalį. Didžiausias komplimentas scenografei ir kostiumų dailininkei, kai aktorius džiaugiasi, kad drabužis jam padeda kurti vaidmenį.
Kokios kūrybinės idėjos jus lydi šiandien?
Dabar vienu metu vykdau du projektus, nors seniau esu pati sau sakiusi, kad taip niekada nedarysiu. Šiandien mane stebina menininkų tempai, bet matau, kad ir pati jiems pasiduodu.
Kiekvieną kartą pradedu dirbti žinodama tik kūrybinio proceso bendrakeleivius ir galutinį tikslą. Pats kelionės būdas yra nežinomas ir diktuojamas intuicijos - svarbu girdėti ir jausti.
Dėkoju už pokalbį.
