Tarptautinės teatro dienos žinia

Samiha Ayoub 2023-03-25 menufaktura.lt
Šiemet garbė paskelbti Tarptautinės teatro dienos žinią buvo suteikta Egipto aktorei Samihai Ayoub. Nuotrauka iš world-theatre-day.org
Šiemet garbė paskelbti Tarptautinės teatro dienos žinią buvo suteikta Egipto aktorei Samihai Ayoub. Nuotrauka iš world-theatre-day.org

aA

Tarptautinė teatro diena paskelbta Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva. 1961 m. Helsinkyje, o vėliau Vienoje devintajame ITI pasauliniame kongrese ją pasiūlė švęsti Suomijos ITI centras ir jo prezidentas Arvi Kivimaa. Pasiūlymui pritarus buvo pasirinkta kovo 27-oji kaip teatro sezono „Theatre of Nations“, vykusio 1962 m. Paryžiuje, atidarymo diena.

Kasmet vis kita iškili teatro asmenybė yra kviečiama šios dienos proga paskelbti žinią apie teatrą ir tarptautinę santarvę. Nuo 1962 m., kai pirmasis kreipimosi autorius buvo dramaturgas Jeanas Cocteau, ši žinia verčiama daugiau kaip į 20 pasaulio kalbų.

Šiemet garbė paskelbti žinią buvo suteikta Egipto aktorei Samihai Ayoub.

-----

Mieli mano draugai pasaulio teatralai,

Rašau jums šį Pasaulinės teatro dienos sveikinimą ir, kad ir kokia mane būtų užplūdusi laimė, kad kalbu jums, kiekviena mano esybės skaidula dreba nuo to, ką mes - teatralai ir menininkai apskritai - visi išgyvename, nuo milžiniško spaudimo ir emocinės sumaišties, kuriuos kelia šiandienė pasaulio būklė. Nestabilumas - tai tiesioginė dabartinių pasaulio įvykių pasekmė, konfliktų, karų ir stichinių nelaimių, kurie niokoja ne tik materialųjį, bet ir dvasinį mūsų pasaulį bei psichologinę ramybę.

Šiandien jums kalbu jausdama, kad visas pasaulis tarsi suskilo į vieną nuo kitos nutolusias salas arba virto laivais, skubančiais rūkuose paskendusio horizonto link, pakėlusiais bures ir plaukiančiais be vairininko, nematančiais nieko horizonte, kurio link juda, bet, nepaisant to, toliau plaukiančiais ir besitikinčiais pasiekti saugų uostą, priglausiantį juos po ilgo klajojimo audringose jūrose.

Mūsų pasauliai dar niekada nebuvo taip glaudžiai susiję, tačiau kartu ir tokie nedarnūs bei taip nutolę vienas nuo kito, kaip šiandien. Štai tokį dramatišką paradoksą mums primeta šiuolaikinis mūsų pasaulis. Nors visi pastebime naujienų ir šiuolaikinių komunikacijų susiliejimą, pralaužusį visas geografines sienas, pasaulis taip pat patiria ir loginio suvokimo ribas praaugusius konfliktus bei įtampas, kurie šio susiliejimo kontekste kuria pamatines atskirtis, tolinančias mus nuo tikrosios paprasčiausio žmogiškumo esmės.

Savo prigimtine esme teatras - tai grynasis žmogiškasis veiksmas, paremtas tikrąja žmogiškumo esme, t. y. gyvenimu. Didysis pirmeivis Konstantinas Stanislavskis yra pasakęs: „Niekada neženkite į teatrą purvinais batais. Dulkes ir purvą palikite lauke. Smulkius rūpesčius, kivirčus, problemėles - viską, kas gadina jums gyvenimą ir atitraukia jūsų dėmesį nuo meno - palikite rūbinėje kartu su viršutiniais drabužiais“. Į sceną pakylame tik su vienu, vieno žmogaus gyvenimu, tačiau jis nuostabiai geba pasidalinti ir pasidauginti, virsti gausybe gyvenimų, kuriuos ištransliuojame į šį pasaulį, ir jis atgyja, suveši, paskleidžia savąjį aromatą.

Teatro pasaulyje visi mes - dramaturgai, režisieriai, aktoriai, scenografai, poetai, muzikantai, choreografai ir technikai, - visi be išimties kuriame gyvenimą, kurio nebuvo iki mums pasirodant scenoje. Šis gyvenimas nusipelno, kad jį laikytų rūpestinga ranka, priglaustų mylinti krūtinė ir suprastų kilni širdis, o skaidrus protas pateiktų jam priežasčių nepalūžti ir išgyventi.

Neperdėsiu pasakiusi, kad scenoje atliekame patį gyvenimą, sukuriame jį iš nieko tarsi liepsnojančią anglį, žaižaruojančią naktyje, nušviečiančią jos tamsą ir sušildančią jos žvarbą. Tai mes gyvenimui suteikiame spindesį. Tai mes jį įkūnijame. Tai mes padarome jį spalvingą ir reikšmingą. Ir tai mes pateikiame įrankius jį suprasti. Tai mes pasitelkiame meno šviesą prieš neišmanymo ir ekstremizmo tamsumas. Tai mes priimame gyvenimo doktriną, kad gyvenimas plistų po šį pasaulį. Tam mes aukojame jėgas, laiką, prakaitą, ašaras, kraują ir nervus, viską, ko reikia šiai didingai žiniai skleisti, tiesos, gėrio ir grožio vertybėms ginti ir iš tikrųjų patikėti, kad gyvenimas yra vertas gyventi.

Šiandien kalbu jums ne tik tam, kad kalbėčiau, ir net ne tik tam, kad pašlovinčiau visų menų tėvą, „teatrą“, pasaulinę jo dieną. Kviečiu jus susivienyti, visus mus, ranka rankoje ir petys prie peties, pakelti savo balsus, kaip esame pratę daryti mūsų teatrų scenose, ir leisti mūsų žodžiams lietis, kad jie pažadintų viso pasaulio sąžinę, mūsų visų viduje surastų prarastą žmogiškumo esmę. Atrasti laisvą, tolerantišką, mylintį, užjaučiantį, švelnų ir priimantį žmogų. Atmesti bjaurius žiaurumo, rasizmo, kruvinų konfliktų, vienmatės minties ir ekstremizmo pavidalus. Žmogus šia žeme, po šiuo dangumi vaikšto jau tūkstančius metų, ir vaikščios toliau. Taigi, nusiaukite purvinus karų ir kruvinų konfliktų batus ir palikite juos prie scenos durų. Galbūt tuomet mūsų žmogiškumas, kurį temdo abejonių debesys, ir vėl taps kategorišku tikrumu, leidžiančiu mums iš tikrųjų didžiuotis, kad esame žmonės - kad visi esame žmonių broliai ir seserys.

Tai - mūsų, dramaturgų, apšvietos deglo nešėjų misija: nuo pat pirmojo aktoriaus pasirodymo pirmojoje scenoje stovėti kovos prieš visa, kas bjauru, kruvina ir nežmoniška, priešakyje. Mes priešinamės pasitelkdami visa, kas gražu, tyra ir žmogiška. Mes, ne kas kitas, turime gebėjimą skleisti gyvenimą. Skleiskime jį kartu - vieno pasaulio ir vienos žmonijos vardan.

 

Apie Tarptautinės teatro dienos žinios autorę:

Samiha Ayoub - Egipto aktorė, gimusi Kairo Šobros rajone. 1953 m. baigė Aukštąjį dramos meno institutą, kuriame jai dėstė dramaturgas Zaki Tulaimatas. Per karjerą vaidino apie 170 skirtingų pavadinimų spektaklių, tarp jų - „Raba al-Adavija“, „Sekat al-Salama“, „Kraujas ant Kaabos užuolaidų“, „Agamemnonas“, „Kaukazo kreidos ratas“. Nors daugiausiai kuria teatre, taip pat vaidino kine bei televizijoje. Kine geriausiai žinoma iš filmų „Veidmainių žemė“, „Islamo aušra“, „Su laime“, „Tarp griuvėsių“ ir kitų, o svarbiausi vaidmenys televizijoje - filmuose ir serialuose „Pasiklydusi šviesa“, „Rožių metas“, „Amira Abdine“, „Al-Masravija“. Apdovanota kelių prezidentų, įskaitant Gamalą Abdelą Nasserą, Anwarą Sadatą, Sirijos prezidentą Hafezą al-Asadą ir Prancūzijos prezidentą Giscard´ą d´Estaing´ą.

-----

Iš anglų kalbos vertė Tomas Marcinkevičius

„Menų faktūros“ parengta informacija

---

Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000).

Komentarai
  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

  • Lietuvių šokis matomas Italijoje

    Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.