Kovo 26 d., Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, kai Vilniuje geriausiems praėjusių metų teatro kūrėjams bus dalinami „Auksiniai scenos kryžiai“, Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT) šiauliečius kvies į premjerą. Spektaklį „Skraidantis Travolta“ pagal šiuolaikinę latvių autoriaus Artūro Dīcio pjesę kuria jaunosios kartos režisierius iš Latvijos Tomas Treinis (g. 1993). 2017 metais Latvijos kultūros akademijoje režisūros studijas (vadovai Māra Ķimele ir Elmāras Senkovas) baigęs režisierius šiandien produktyviai bendradarbiauja su įvairiais Latvijos teatrais. T. Treinio spektakliai rodomi Valmieros dramos teatro, Liepojos teatro, Rygos Dailės teatro, Nacionalinio dramos teatro repertuaruose. Į Šiaulius T. Treinis atvyko iškart po premjeros Rygos Dailės teatre, kur pristatė dokumentine medžiaga paremtą istorinį detektyvą „Kas pražudė valstybę?“.
Artėjant premjerai Šiauliuose paprašėme režisierių Tomą Treinį plačiau papasakoti apie save ir būsimą spektaklį.
-----
Šiuolaikinė latvių dramaturgų kūryba Lietuvoje pažįstama gana menkai. Lietuvos teatruose spektaklius statę latvių režisieriai, tarp jų ir jūsų mokytojai E. Senkovas ir M. Ķimele, nesirinko latviškos medžiagos. Kodėl nusprendėte Šiauliuose statyti latvišką pjesę?
Prieš siūlydamas medžiagą vienam ar kitam teatrui, visada galvoju apie patį teatrą ir jo žiūrovą. Šiuo atveju galvojau ir apie šalį. Tai, kad šiuolaikinė latvių dramaturgija Lietuvos žiūrovams yra mažai pažįstama, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis imtis latviškos pjesės. Taip jau susiklostė, kad su latviška dramaturgija susiduriu gana dažnai. Manau, kad neblogai ją žinau, jaučiu, kas įdomu žiūrovui. Kita priežastis yra tai, kad kūrybos procese man labai svarbūs aktoriai ir tikrai labiau už savo asmeninius interesus medžiagą vertinu pagal tai, ar ji bus įdomi aktoriniu aspektu. Pasirinkęs Artūro Dīcio pjesę tuo buvau tikras, nes Artūras savo karjerą pradėjo kaip Dailės teatro aktorius ir tai atsispindi jo pjesėse - jos yra sceniškos, situacijos - tikroviškos, dialogai - gyvybingi. 2016 m. pjesė „Skraidantis Travolta“ laimėjo geriausios latviškos pjesės konkursą, kurį kasmet rengia Latvijos nacionalinis teatras. Po metų ši pjesė ten ir buvo pastatyta. Nuo to laiko Artūras yra produktyviai teatrams rašantis autorius. Pagal Artūro pjesę 2019 m. Dailės teatre pastačiau spektaklį „Pelkių vaikai“.
Kuo jums imponuoja „Skraidantis Travolta“?
Kaip minėjau, visų pirma, tai gera pjesė, 2016 m. laimėjusi metų pjesės titulą. Skaitydamas šią pjesę, patiriu dvilypius jausmus - ji kartu juokinga ir liūdna, paprasta ir gili, buitiška, bet kartu kelia egzistencinius gyvenimo prasmės klausimus. Visi pjesės veikėjai nori būti laimingi ir mylimi, bet vadovaujasi, švelniai tariant, keistokais įsitikinimais apie tai, kaip to siekti. Jie nesupranta, kaip veikia šiuolaikinio gyvenimo taisyklės. Tai išstumia juos į gyvenimo užribį, kur jų iliuzijos neišvengiamai pasmerktos žlugti. Man artimas bendražmogiškas pjesės turinys.
Lietuvoje esame linkę reikšti nepasitenkinimą lietuviškos dramaturgijos situacija. Kaip yra Latvijoje? Ar pastatymai pagal latvių autorių kūrinius yra mėgstami žiūrovų?
Situacija Latvijoje tikrai nėra kritinė. Pastaraisiais metais patys teatrai rodo daug iniciatyvos propaguodami, prodiusuodami ir visais kitais būdais skatindami šiuolaikinius dramaturgus. Reikia pasakyti, kad žiūrovai iš tiesų mėgaujasi latviškų pjesių pastatymais. Žinoma, ne visi nauji bandymai būna sėkmingi, ne visos temos vienodai priimamos, bet būna ir labai sėkmingų naujosios dramos pastatymų. Šiandien didelis būrys jaunųjų dramaturgų aktyviai dalyvauja Latvijos teatrų gyvenime.
Stebėdama repeticijas, matau, kad stengiatės laikytis dramaturgo žodžių, gana nuosekliai perteikiate tai, kas parašyta tekste. Koks jūsų požiūris į literatūros vietą teatre?
Aš gerbiu dramaturgo žodį ir jo idėjas, stengiuosi perduoti, o ne transformuoti tai, kas išsakoma pjesėje. Tačiau būdamas režisieriumi, visada galiu kitaip sudėti akcentus, o tai leidžia palenkti veiksmo eigą ar pakreipti mintis į vieną ar kitą pusę.
Ar galima sakyti, kad vaidybos tikslumas, personažų santykiai jums rūpi labiau nei formos paieškos?
Jei taip atrodo, vadinasi, taip ir yra, tačiau forma man yra taip pat labai svarbi. Per vaidmenis, personažų santykius spektaklyje siekiu sukurti vientisą universumą, kuriame personažai galėtų pilnavertiškai egzistuoti.
Kuriate skirtingų žanrų ir stilistikos spektaklius, bet turbūt kaip jaunas režisierius vis dar ieškote savo kelio. Koks teatras šiuo metu jums daro įspūdį?
Be abejo, man imponuoja ta didžiulė šiuolaikinio teatro įvairovė, bet pastebiu, kad aš pats koncentruojuosi į daugiau ar mažiau psichologinį teatrą, kuris leidžia aktoriams sukurti gilius ir spalvingus vaidmenis. Aš pats labiausiai sužavėtas būnu tada, kai žiūriu spektaklį ir negaliu suprasti, kaip jis padarytas. Kitaip tariant, nežinau kaip tai, ką matau scenoje, yra sukurta. Tas netikėtumo momentas man visada palieka didelį įspūdį.
Į Šiaulius atvykote kartu su kūrybine komanda. Gal galėtumėte ją trumpai pristatyti.
Su scenografu Kristapu Kraminšu ir kostiumų dailininke Marta Treine kartu dirbame jau kelerius metus. Per tą laiką tapome tikra komanda, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Esame bendraminčiai, bendrakūrėjai, turintys panašų požiūrį į daugelį dalykų. Šiek tiek vėliau prie mūsų prisijungė kompozitorius Jūlijas Raimondas Melngailis, kurį labai vertinu kaip puikų muzikos kūrėją. Nikas Cipruss - jaunas ir talentingas šviesų dizaineris, su kuriuo taip pat jau esu dirbęs. Žodžiu, labai džiaugiuosi tokia jauna ir talentinga kūrybine grupe.
Apie ką bus spektaklis? Kokios temos svarbiausios?
Manau, kad pagrindinė tema yra sufokusuota į klausimą, kokia gyvenimo prasmė. Kiekvienas žmogus gimdamas patenka į skirtingų galimybių pasaulį - vieniems pasiseka labiau, kitiems - mažiau. Pjesėje vaizduojami žmonės, kuriems nepasisekė ir jiems tenka kovoti daugiau negu kitiems. Jie kovoja su savo priklausomybėmis, praeityje padarytomis klaidomis ir neįmanomomis meilėmis. Labai tikiuosi, kad spektaklis leis susimąstyti apie tai, ko kartais nematome patogiai gyvendami savo „burbule“ - pamatyti apgailėtinas paprastų žmonių situacijas, aklavietes, į kurias juos įstumia aplinkybės, nežinojimas ar nemokėjimas gyventi.
Ar tas nemokėjimas gyventi, nenoras prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą gali būti susijęs sovietiniu mentalitetu ar postsovietine trauma?
Manau, kad tai apskritai būdinga žmonėms. Bet neatmesčiau, kad gali būti susiję ir su sutrikimu, kai prasidėjo sistemų kaita. Daugelis žmonių tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje taip ir neišmoko gyventi kapitalistinėje sistemoje. Jie nesuprato naujų gyvenimo taisyklių ir neperprato būdų, kaip pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis.
Kiekvieną kartą pradėjus statyti spektaklį nepažįstamame teatre aktorių atranka tampa nemenku iššūkiu. Kaip vyko aktorių atranka Šiauliuose? Ar prašėte patarimų, ar naudojatės tik savo intuicija?
Tokiam spektakliui kaip šis, kuriame yra kuriami ryškūs charakteriniai vaidmenys, aktorių parinkimas gali būti lemtingas. Man tai vienas reikšmingiausių kūrybinio proceso etapų, kuris gali ženkliai palengvinti arba apsunkinti visą tolesnį kūrybinį procesą. Latvijoje, kur nuolat lankausi spektakliuose ir pažįstu didžiąją dalį aktorių, tai nėra sudėtinga, o atvykus į Šiaulius teko pasikliauti pirmuoju įspūdžiu ar intuicija. Tiesa, Šiauliuose buvau matęs keletą spektaklių, tačiau sprendimui padaryti, turiu pripažinti, prireikė daugiau laiko. Tačiau, kad ir koks atsargus bebūtum, ne visada pataikai. Kai Šiauliuose prasidėjo repeticijos supratau, kad keletą aktorių teks sukeisti vaidmenimis. Pagrindinis personažas - Travolta yra gana kompleksiškas, sunkiai „pagaunamas“ charakteris. Tai tarsi Latvijos Forestas Gampas. Kuo daugiau į jį gilinamės, tuo daugiau netikėtų dalykų atrandame. Manau, kad Travoltos vaidmenį kuriančiam Aidui Matučiui teko nelengva, bet labai įdomi užduotis.
Dramaturgas A. Dīcis yra sakęs, kad šia pjese jis norėjo parodyti, kad visi mes esame savo gyvenimo kūrėjai, kad tikrasis gyvenimas vyksta žmogaus viduje ir, kad nei vieta, nei kitos aplinkybės neturėtų trukdyti įgyvendinti savo svajonių. Bet Sofoklis „Karaliuje Oidipe“ įspėjo, kad net patys racionaliausi ir valingiausi žmonių bandymai pakeisti likimą dažniausiai baigiasi be rezultato...
Dėl to ir spektaklis neperša aiškių atsakymų. Jo finalas lieka atviras. Spektaklyje kaip tik ir parodoma, kad atsitiktinumai, maži nesusipratimai, nutylėjimai, įvairiausi neišsakyti dalykėliai, paslaptys gali lemti labai reikšmingus ir net tragiškus sprendimus. Man atrodo, kad pradžios taškas, nuo kurio prasideda mūsų gyvenimas, yra lemtingas. Bet ne mažiau svarbu suprasti, kad yra aplinkybių, kurias mes tiesiog paveldime ir yra sprendimai, kuriuos mes patys priimame. Spektaklyje kalbame apie žmones, kurie negimė „su marškinėliais“, aplinka, kurioje jie augo, buvo slogi ir nepadėjo, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis galime siekti geresnės gyvenimo kokybės. Ne veltui pjesėje pabrėžiamas šeimos vaidmuo, išsilavinimo svarba. Tai padeda suprasti, kodėl personažas yra būtent toks, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Keisti mąstymo būdą ir pasaulėvoką, kai esi suaugęs, reikia drąsos. Tokios drąsos ir valios, manau, turi Travolta. Tik daro tai keistu būdu.
Išduokite, kodėl pagrindinis veikėjas pavadintas Travolta ir kodėl jis „skraidantis“?
Pjesės autorius yra man pasakojęs, kad rašydamas pjesę jis žiūrėjo filmą „Bulvarinis skaitalas“. Idėja pavadinti veikėją Travoltos vardu, matyt, gali būti siejama su kaimo gyventojų silpnybe garsiems vardams, įžymybėms. O „skraidymas“, manau, yra susijęs su Travoltos „hobiu“ - užšokti ant pravažiuojančio automobilio. Įdomu, kad vėliau išsiaiškinau, jog aktorius Johnas Travolta buvo didelis lėktuvų ir skraidymo fanas. Tai šiokia tokia sąsaja ir logika yra, bet šito jau reikėtų klausti dramaturgo.
Taip ir padarysiu, kai jis atvyks į premjerą. Ačiū už pokalbį.
Kalbino VŠDT Meno vadovė Nomeda Šatkauskienė
VŠDT informacija
