Aktorius Vytautas Paukštė (1932-2022) - legenda, tai byloja aktoriaus dukters, kultūros vadybininkės Ados Paukštytės ir teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Vytautas Paukštė - pagrindinis vaidmuo“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023 m., p. 462.), tai liudija daugelis leidinyje pasisakančiųjų.
Aktorius Vytautas Anužis: „Nors su juo dirbau ilgai ir daug, man jis buvo ir išliko mįslė. Sunku konkrečiai žodžiais apibūdinti, atspėti, kur slypi jo magija, jo trauka, įtaiga. Man atrodo, jog taip yra dėl jo nuolatinio darbo su savimi, kad galėtų išlikti laisvu žmogumi, laisvu kūrėju.“ (2017 m. gegužės 29 d., užrašė D. Šabasevičienė, p. 248)
Aktorė Nelė Savičenko: „Be Vytauto Paukštės Klaipėdos dramos teatras ne tik neįsivaizduojamas, bet tiesiog neįmanomas. <...> Dažnai apie Paukštę galvoju ne tik dėl to, „ką jis pasakytų“. Tiesiog jis yra išskirtinis fenomenas. Kartais atrodo, kad jis visą laiką buvo legenda. Yra žmonių, kurių pats likimas yra lemtingas, pati biografija išsiskirianti. Juk Vytauto biografija smarkiai susijusi su laikmečiu, kuriame teko gyventi. Ar mes galime nusakyti, suprasti, iš ko gi susideda ta legenda? Visų pirma Vytauto Paukštės vienas ir vienintelis toks atvejis. Jam būdingas absoliučiai savarankiškas minčių dėstymas, galvojimas, buvimas. Jis dažnai mėgsta būti vienas, rikiuoti savo mintis, užsidaryti kaip vienuolis ir būti, būti, mąstyti... Turbūt yra likimo dovana - atsirasti šalia jo ir mąstyti. <...>
Paukštė gali būti absoliučiai visoks. Ir komiškas, ir tragiškas. Spektaklyje jis gali būti net ir buitiškas, atmesdamas visus filosofinius dalykus. Tačiau nuo prigimties nepabėgsi: jis turi polinkį į mąstymą, polinkį filosofuoti. Baisu ir kartu liūdna pagalvojus, kad jauni aktoriai liks jo nematę. Vytautas gimęs būti legenda. Negaliu šito konkrečiai apibrėžti, tiesiog jo elgesys, požiūris į įvairius dalykus yra absoliučiai originalūs, stiprūs, individualūs, saviti. <...> Paukštė tiesiog išskirtinis visomis prasmėmis. Jo labai išraiškinga pati povyza. <...>
Vytautas - daugiau vienišas vilkas, vienišius. Jam svetimi įvairūs smulkūs pokalbiai. Anksčiau nebūdavo dienų, kai jis neatsirastų prie jūros. Ten jo atgaiva, pasivaikščiojimų, apmąstymų vieta. Uždaroj miesto erdvėj jam labai liūdna, neįdomu. Jeigu Vytautui vaidmuo patinka, jis labai daug gali iškentėti, visais būdais, visais keliais bandydamas tą vaidmenį įteisinti, įtvirtinti. <...> Vytautas visais laikais - kaip tam tikras moralinis kriterijus. Visą laiką galėjai justi, kokį didžiulį dvasinį kelią jam reikėjo nueiti beugdant save.“ (2017 m. birželio 16 d., užrašė D. Šabasevičienė, p. 250-253)
Režisierius Gintaras Varnas: „Vytautas Paukštė yra iš legendinės didžių aktorių kartos. Vis dėlto mūsų jaunystė praėjo kartu su tais didžiaisiais aktoriais. <...> tai karta, kurios jau nebelieka. Tam tikros teatro epochos pabaiga. Nesvarbu, ar jie buvo pikti, ar labai geri, patys savaime jie buvo charizmatiškos asmenybės. <...> Spėju, kad prie to prisidėjo labai rimti, net tragiški gyvenimo kataklizmai - okupacija, karas, pokaris, sovietinė valdžia. Patirtys ir yra aktoriaus maistas, vėliau užauginantis gilius vaidmenis. Gero, didžio aktoriaus be kančios nebus. Paukštė visus tuos kataklizmus pergyveno, bet, matyt, tai nugulė giliai į dugną.
Jis turi ypatingą charizmą, beje, ne tik scenoje. Vos išgirdęs Paukštės pavardę, iš karto suprantu, kad „kažkas bus“. Jeigu filmas išeina su Paukšte, tai aš jau laukiu to Paukštės. Jame yra paslaptis, tai, ko tu nematai, bet gali nujausti. Savo prigimty jis turbūt komikas, ironiškas šmaikštuolis, bet, spėju, gyvenimas jį padarė tragiku. Įdomiausia, kai komikas vaidina tragiškus vaidmenis. Jis tarsi Lyras ir juokdarys vienu metu. <...> kuo Paukštė išskirtinis toje mūsų didžiųjų aktorių plejadoje, sakyčiau - universalumu, spalvų ir pustonių gausa. Tuo, kad, atrodo, jam pavaldūs visi žanrai - nuo grotesko, farso iki lyrinės dramos ir tragedijos.“ (2017 m. birželio 21 d., užrašė D. Šabasevičienė, p. 254-256)
Aktorius Arūnas Sakalauskas: „Iš visų aktorių plejados yra tik keli aktoriai kaip uolos, be kurių niekaip neapsieisi, kurių negali pamiršti. Tai yra aktoriai, kuriems gimus Dievas, matyt, pasiuntė angelą, kad pakuždėtų į ausį, kas jie bus. Šie aktoriai turi prigimtinę Dievo dovaną. <...> Turi ir Vytautas Paukštė.
2017 m. Klaipėdoje, kai man buvo teikiamas Auksinis scenos kryžius, pasakiau, jog norėčiau susitikti Vytautą Paukštę, kad galėčiau pasimokyti to, ko negalima išmokti. <...> Kiti aktoriai tiesiog išmoksta vaidinti, ir aš suprantu, kaip jie tai daro, matau tos vaidybos techniką... O Dievo paženklinti aktoriai neturi jokios technikos... Tiesiog nesuprasi, ką jie turi. Jie tiesiog kalba to žmogaus, kurį vaidina, vardu ir nepameta savęs. <...> Būdavo Paukštė kalba, kalba kaip Paukštė ir staiga pasisuka ant kulno ir pradeda vaidinti - ir jis jau kalba kaip kitas žmogus. Na ir viskas, tu nieko negali padaryti, tu taip pat turi kalbėti, kaip kalba kitas žmogus. <...> Būdamas kartu su Paukšte taip ir tu turi vaidinti. Jis tiesiog už ausų kilsteli tave į viršų.“ (2021 m. lapkričio 17 d., užrašė D. Šabasevičienė, p. 257)
V. Paukštės unikalios esaties asmenybinę slaptį atskleidžia sutelktas, sukauptas žvilgsnis, mąslaus veido išraiškos, tai spinduliavo orios rimties laikysena. V. Paukštės prigimtinė laisvė, įprasminta gyvenime ir kūryboje, sietina su jo, kaip pajūrio žmogaus, įvaizdžiu. Nors V. Paukštė gimė Kaune, iki aštuonerių metų augo Anykščiuose, kur atmintin įsirašė visi gražiausi vaikystės patyrimai, - 1940-aisiais išvyko gyventi į Baltadvarį prie Molėtų, 1957-aisiais, baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (II profesionalių aktorių karta), penkerius metus vaidino Kapsuko (dabar - Marijampolė) dramos teatre ir tik 1963-iaisiais tapo Klaipėdos dramos teatro aktoriumi, apsigyveno uostamiestyje. Galima sakyti, V. Paukštė ne tik tapo neatsiejama Klaipėdos dramos teatro dalimi, bet tam tikra prasme virto Klaipėdos kultūriniu sandu, tai liudija scenografo, tapytojo, teatro režisieriaus Vitalijaus Mazūro žodžiai (p. 15), kad nuvykus į Klaipėdą ir nesutikus V. Paukštės tolygu nepabūti Klaipėdoje.
V. Paukštė kaip švyturys, be kurio uostamiestis netenka savosios prasminės reikšmės, o jo asmenybinis portretas yra neatsiejamas ir neįsivaizduojamas be žilų plaukų kaselės, pypkės dūmo, tų skvarbių akių žvilgsnio, kuris perveria, įsiskverbia ir tavyje įžvelgia net tai, ko nė nenumanai turįs; šios akys tave išsiveda ir vedasi toliau už tolumas, ištirpina jūros platybių horizonte.
V. Paukštė sukūrė apie šimtą trisdešimt vaidmenų teatre, apie septyniasdešimt kine, vis dėlto jis savimi įprasmino unikalų ir autentišką savo paties vaidmenį - tą Vytauto Paukštės legendą. Galbūt tai prigimties duotybė, įrašyta ir užšifruota pačioje pavardėje - Paukštė: „Iš atminties kylantys sakiniai, tariami tuo paukštišku balsu, mums įprasmina visą teatro epochą, kuri formavo profesionalųjį XX a. antrosios pusės Lietuvos teatrą. Daugiau kaip pusę amžiaus buvęs ryškiausiu Klaipėdos dramos teatro aktoriumi, Paukštė tapo vienu iš visos Lietuvos teatro kultūros simbolių. Šio aktoriaus kūryba įdomi kaip sudėtingas architektūrinis statinys, viliojantis ne tik savo išore, bet ir vidumi. Jis - tikra legenda. Rodos, nieko antgamtiško, tačiau aktoriaus poetiškas stilius, pakilios intonacijos, tik jam vienam būdingos iškalbingos pauzės, apibendrinti mostai suformavo tikrovišką vaizdą, žiūrovui leidžiantį geriau suvokti realybę.“ (p. 11)
Kaip rašo D. Šabasevičienė (p. 25), Klaipėdos dramos teatro repertuaras buvo formuojamas remiantis aktorių trupe, jos pirmeiviais, vienas kurių - Vytautas Paukštė, pasižymėjęs aktoriniu talentu, kruopščiu darbu, griežtumu ir reiklumu sau. Knygos autorės žodžiais, toks atsidavimas leido aktoriui pasiekti teatro meno aukštumas: „Paukštės diapazonas tapo labai platus, jis galėjo vaidinti įvairių žanrų spektakliuose, juose išsiskyrė intelektu ir vidiniu emociniu pasirengimu. Tai, kas buvo sukaupta iki spektaklio, tai, kaip sugebėta pasiruošti vienam ar kitam vaidmeniui, atsispindėjo nuo pat pirmų spektaklių akimirkų.“ (p. 25)
Aktualizuojant V. Paukštės teatro scenoje sukurtus vaidmenis, ko gero, teisinga ištarti, kad esminiai yra šie: Mindaugas 1969 m. režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklyje Klaipėdos dramos teatre, įprasminant Justino Marcinkevičiaus dramą-poemą „Mindaugas“; penkerius metus vaidintas spektaklis, scenoje parodytas daugiau nei pusantro šimto kartų, ir Mažvydas 1976 m. P. Gaidžio režisuotame spektaklyje „Mažvydas“, Klaipėdos dramos teatro scenoje realizuojant to paties pavadinimo Just. Marcinkevičiaus poetinę dramą.
„Jaudinančiai skambėjęs Paukštės-Mažvydo monologas tapo aktoriaus gyvenimo motto.“ (p. 26) Karaliaus Mindaugo ir lietuvių kalbos raštijos pradininko Mažvydo vaidmenys, galima sakyti, V. Paukštės aktorinio gyvenimo palydovai, įsirašę ir į šią knygą kaip prasminiai leitmotyvai, ataidintys, vilnijantys iš teksto į tekstą, ištariami skirtingų žmonių žymint, kad tai - ypatingo vertybinio svorio aktoriaus V. Paukštės kūrybos darbai, tam tikra prasme sutapę, suaugę su jo paties asmenybe, virtę savastimi. Kaip ištarta teatro kritikės Gražinos Mareckaitės: „Atmintyje išliko ne tiek „karališkas“, kiek žmogiškas, kasdieniškais potėpiais nutapytas valdovas, o jo povyza - tarsi nudilusi, blyški viduramžių riterio figūrėlė senoviniame antspaude, kuri žadino snaudžiančius pasąmonės vaizdinius, bylojo apie amžių slinktį... Net literatūriškiausio monologo didybė netekdavo pompastikos, nes Paukštės interpretuojama ryškėjo kitokia tiesa.“ (p. 125)
Kaip jau minėta, V. Paukštė turėjo įvairialypio aktoriaus talentą, todėl scenoje kūrė, gebėjo įprasminti labai skirtingus, unikalius personažus, tačiau visus juos vienijo bendras vardiklis, bendroji V. Paukštės esatis, suteikiama paties aktoriaus, vaidmenims atidavusio save. „Žodinius Paukštės „sprogmenis“ jautė visi nors kartą susidūrę su šiuo aktoriumi. Aktorius, pasižymėjęs analitiniu protu, šiuose spektakliuose jungė autentišką tekstą su tuo, kuris kasdienybėje judino savimonę, vertė šypsotis. Toks aukšto lygio „liaudiškas meniškumas“, lyg lietuviška commedia dellʼarte atmaina, ne tik viliojo žmones į teatrą, bet ir neleido funkcionieriams teisti šio aštriapročio teatro. Kad ir ką būtų vaidinęs Paukštė, pirmiausia su vaidmeniu jį siejo intuityvus, intymus santykis. Dėl to kiekvienas vaidmuo būdavo apipinamas įvairiomis interpretacijomis, jo girdėjimo ir matymo galimybėmis.“ (p. 36-37)
Kiekvienas, paėmęs į rankas leidinį apie V. Paukštę, versdamas jo puslapius, atras tai, kas asmeniškai jam įdomiausia; galbūt recenzijoje cituotas D. Šabasevičienės tekstas „Karalius ir juokdarys“; galbūt savito stiliaus autentiškas aktoriaus dukters Ados Paukštytės „Žvilgsnis į tėčio pasaulį“; galbūt paties V. Paukštės išsakytos mintys pokalbiuose su D. Šabasevičiene; galbūt kolegų aktorių, režisierių, teatro dailininkų pasisakymai; galbūt kritikų ištartys.
Kiek abejotina gausiai leidinyje perpublikuojamų interviu su V. Paukšte prasmine verte, žvelgiant iš straipsnių, knygos turinio visumos perspektyvos. Galbūt tikslingesnė pozicija - siaurinti aktualizuojamų interviu mastą, atrinkti svarbiausius, unikalius fragmentus, nes interviu temos, pokalbių leitmotyvai - labai artimi, turiniu ir forma persidengiantys, vienas kitą kartojantys. Tam tikra prasme šie interviu liudija žurnalistų nenorą ar (ir) negebėjimą paieškoti kitų, naujų prieigos būdų ir autentiškai pažvelgti į žmogų, perteikti jo asmenybę savitai, atskleidžiant tas gyvenimo akimirkas, būties ertmes, kurios mažiau apšviestos ar visiškai neapšviestos, kurios tarytum likusios šešėlyje, pokalbių-tekstų paraštėse.
Tai demonstruoja D. Šabasevičienė šiame leidinyje ir kitose savo parengtose knygose: „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai“ („Krantai“, 2007); „Valentinas Masalskis. Ieškant teatro“ („Tyto alba“, 2010); „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017); „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019); visuose rašomuose interviu straipsniuose, teatro kritikos recenzijose, kai gebama pasirinkti kiekvienai atskleidžiamai asmenybei, aptariamam kūriniui savitai unikalų kalbinimo ir kalbėjimo stilistinį raktą.
Taip pat kiek abejotina knygos pabaigoje skelbiamų asmeninių laiškų verte plačiajai skaitytojų auditorijai. Taip, neabejotina, kad artimiesiems laiškai yra brangi vertybė, šeimos relikvija, tačiau formos ir turinio požiūriu publikuojami laiškai nėra iškalbūs, jie nenuveda ir neįsileidžia į V. Paukštės asmenybės gilumą, jo minčių - pasaulėvokos ir pasaulėžiūros - klodus. Kartais asmeninių archyvų reliktai verčiau turi būti paliekami saugumo tyloje, kartais tai, kas nepasakyta, neparodyta, turi didesnę vertybinę galią, kaip toji legendos slaptis.
Mano nuomone, vieni įdomiausių ir įvairiaprasmiškai vertingiausių knygos „Vytautas Paukštė - pagrindinis vaidmuo“ tekstų yra būtent V. Paukštės ir D. Šabasevičienės pokalbiai bei aktoriaus kolegų, teatro pasaulio asmenybių pasisakymai. Be straipsnyje jau cituotų ištarčių, išskirtinai verta akcentuoti aktoriaus ir režisieriaus Beno Šarkos pasidalijimą patirtimis ir įžvalgomis, kuriose ne tik atsiskleidžia V. Paukštės fenomenas, jo ypatingumo sandai, spektras, bet ir paties teatro, aktorystės amato esmių horizontai:
„2004 m. sumąsčiau statyti „Karalių Lyrą“. Mintis kilo iš tylos. Jeigu du žmonės gali kartu tylėti, tai juos kažkas sieja. Nebūtina, kad pasipiltų žodžiai. Tyloje pradedi esmės ieškoti. Paukštės tylėjimai gyvenime persiduodavo į jo pauzes scenoje. Pavyzdžiui, scenoje jis galėjo tylėti kiek nori, kiek jaučia. Tos pauzės nebuvo imituotos, kokių gal norėjo režisieriai. Paukštei svarbu ne malti žodžius, jo kiekvienas žodis turi išvinguriuoti, o kartais iššauti. Bet to jis nežinojo. Jis šnekėjo apie tokius dalykus, kurie nėra išmokstami. Paukštė buvo laisvas - jis niekada nenorėjo patikti. Gal iš čia ir jo tie užsidarymai, tie tylėjimai. Kartais jo nematyti, nematyti, nematyti, o kartais - sutinki, sutinki, sutinki kur nors gatvėje. Ir neatrodė, kad jo ilgai nematei.
<...> laukimas išgrynina tam tikrą kvėpavimą. Sakoma: „Išmok kvėpuoti.“ Kartais nelaisvė išmoko kvėpuoti, o laisvė - neišmoko. Tada prasideda trūkčiojantis kvėpavimas. Tada galvoji: iš kur tie gilūs Paukštės kvėpavimai ir visa kita - jaustukai tarp atodūsių. Teatras nėra darbas. Tai tam tikra vienuolystė ar kunigystė. <...>
Paukštė buvo orus, ir jam buvo svarbu išlaviruoti ir neprisiplakti, nesiekti karjeros per partinę liniją ar panašiai. Kai kurie aktoriai reiškėsi viešai, Paukštė visą laiką buvo lyg šešėlyje ir kartu visą laiką išlaikė orumą. Tai pamoka visiems. Paukštė veikė neveikimu. <...>
Dovanas reikia saugoti. Tu gali gauti tą Dievo dovaną ir iššvaistyti ją. Juk kiek pražuvo talentingų žmonių. Tas mokėjimas saugoti - tai ir yra tam tikra rezistencija. Tai nereiškia, kad Vytautas neturėjo polėkio gyvenimui. Turėjo jis polėkį. Paukštė galėjo suvaidinti dar daugiau vaidmenų, bet režisierių pajėgumas buvo ne pats stipriausias. Jie Paukštės tiesiog iki galo neatskleidė. Kita vertus, ne bet kam davė suvaidinti Mindaugą ar Mažvydą. Jame glūdintis grūdas ir yra paslaptis. Negalėjo šių vaidmenų suvaidinti kiti.“ (2022 m. gegužės 25 d., užrašė D. Šabasevičienė, p. 260-261)
Paliekant skaitytojo netikėtumui, asmeniniam atradimui tekstuose slypinčias minčių prasmes, reikšminga tai, ką byloja šioje knygoje publikuojamų tekstų datos. Daiva Šabasevičienė - Lietuvos dramos teatro metraštininkė, kruopščiai ir nuosekliai renkanti dokumentinę medžiagą: pašnekesiai, išsamūs pokalbiai apie atskiras asmenybes, teatro meno kūrinius, apskritai meno, kultūros pasaulio įvykius, reiškinius... Sukauptas archyvinis fondas savaime verčia laukti įvairios apimties, skirtingų žanrų veikalų, o kartu ir įpareigoja atkakliai tęsti savo darbą kaip misiją, kuri jau vien dėl teatro meno efemeriškumo yra itin reikšminga ir vertinga.
Gausiai iliustruotos knygos „Vytautas Paukštė - pagrindinis vaidmuo“ dizaino autorius Gedas Čiuželis skoningai įprasmino teatro asmenybės biografiją. Išmoningai ir taikliai, pagaviai priešlapiuose pasirinkta išskleisti V. Paukštės rūkytos pypkės dūmą, rodos, taip ir junti aromatą, o kartu išvysti aktoriaus teatrinės realybės efemeriją beigi paties žmogaus gyvenimo trapumą, jo laikinumą. Tikriausia tiesa - dūmas išsisklaido, nebėra... o vis dėlto gal?..
Iš pirmo žvilgsnio kiek trikdo, stebina skaisčiai raudona priešlapių spalva, atrodytų, pernelyg ryški, provokuojanti, tačiau pasirinkimą grindžia paties V. Paukštės žodžiai: „Visas durnystes esu perėjęs, kokias tik įmanoma. Jaunystėje viskas būna smagu... Esu cholerikas, žinau, kada būti uždaram. Vertinu gyvus, tikrus žmones. Kaip ir scenoje: visada jaučiu kito žmogaus apsimetinėjimą. Kaip scenoje, taip ir gyvenime.“ (p. 169)
V. Paukštė jau mokykloje segėjo auskarą, didesnį už Boriso Dauguviečio, konservatorijoje buvo užsiauginęs didelius bakenbardus, vėliau - barzda, pypkė, o dargi jo asmenybės legendos reikšmingas akcentas - ilgas mažojo piršto nagas. Tad pasirinktoji raudona - kaip karaliaus ir juokdario, kaip humoro ir rimties, kaip valios ir galios spalvinė manifestacija.
„Paukštė, ankstyvoje jaunystėje nė nesvajojęs tapti aktoriumi, tapo juo - ir ne bet kokiu, o aktoriumi iš Dievo malonės. Dramatiškas buvo ne tik jo tikrasis, bet ir teatrinis gyvenimas, kupinas pačių įvairiausių dramų. Šie išbandymai šiapus ir anapus realybės nepaskandino Paukštės, bet suteikė ypatingo vaidybos organiškumo. Jis buvo vienas stipriausių, universaliausių savo laiko aktorių, daugiau kaip šešiasdešimt metų savo artistine išmintimi auginęs Lietuvos profesionalų teatrą. Aktorius, skrisdamas ir skraidindamas žiūrovus, mokėjo įvertinti teatro realybę, suvokė personažo išraiškos galimybes. Paukštei kuriamas vaidmuo - konkretus žmogus, kurį jis užaugindavo dar repeticijų metu, ilgai jį „besinešiodamas“ iki pirmųjų spektaklių. Kiekvienas naujas vaidmuo - tai realūs personažai, gyvenantys savarankišką gyvenimą. Jie gali būti ir poetai, ir teisėjai, ir valdovai, ir nelaimėliai. Tik suteikus tvirtą aktorinę formą, žiūrovas galėdavo susitapatinti su vienu ar kitu personažu, kurį įkūnydavo aktorius.“ (p. 43)
Vytautas Paukštė - legenda, apie kurią skaityti veikiausiai tikslingiausia kviesti paties aktoriaus žodžiais: „Aš privalau būti ne mažesnis nei klasikinis personažas. O aš stoviu prieš jį su visa kasdienybės, buities, teatro rutinos, provincialumo, baimės našta. Reikia išdrįsti būti asmenybe, net jeigu tai skaudžiai nepatogu. Klasika suteikia apsivalymo ir dvasinio augimo galimybę. Ir būk, žmogau, gudrus, užmiršk savo amžiną eilę butui, kelialapiui, kokiam nors svetainės komplektui ir pranašauk, ir kentėk, ir belskis į sąžinę. Aš labai tikėjau, kad mane išgirs.“ (p. 183)
Tebūna išgirsta, tepakyli, teskraidina Paukštės legenda, teikdama apsivalymą ir dvasinį augimą, kaip galimybę, norą, kiekvieno asmeninį pasirinkimą ir pasiryžimą.
