Vasario 23-25 d. įvyks dar viena jaunosios kūrėjų kartos premjera Kauno miesto kameriniame teatre. Režisieriaus Jono Kuprevičiaus spektaklis „Baseinas. Be vandens“, pagal postdramos tėvo, britų dramaturgo Marko Ravenhillo pjesę, prabyla apie XXI a. jauną žmogų ir nagrinėja kolektyvinės kaltės bei pavydo temas.
Spektaklis klausia, ar žmogus išties geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už kuriamus santykius - kiek tiesos nepasakome vieni kitiems ir kaip naudinga tą tiesą pasakyti, ją išgirsti bei kas nutinka, kai kas nors nutylima?
Kalbamės su režisieriumi Jonu Kuprevičiumi apie spektaklį, nagrinėjamas temas bei kūrybinį kelią.
Kaip prasidėjo Tavo, kaip režisieriaus, kelias?
Karjeros aspektu jis prasidės tik su šio spektaklio premjera - tai bus pirmas viešas debiutas už Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) ribų, o kelias į režisūrą prasidėjo dar vaikystėje, kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir nuo to laiko įsimylėjau teatrą. Pirmiausia baletą, po to operą. Man pasakojo, kad būdamas mažas sustingęs išklausydavau net ir rimčiausius kūrinius. Keista, neprisimenu, bet tikiu, kad taip ir buvo. Vaikystėje svajojau būti šokėju, kompozitoriumi, scenografu, dirigentu ir t. t., tačiau tik gimnazijoje supratau, kad stosiu į režisūrą.
Kaip kilo spektaklio „Baseinas. Be vandens“ idėja, tema?
Nepakenčiu pavydo, stengiuosi jį savyje suvaldyti ir su juo susitarti. Pjesėje veikiantys personažai - mažiau sėkmingi menininkai, pavydintys karjeros aukštumų pasiekusiai kolegei. Tokia situacija ir meno, ir kitose srityse pasitaiko gana dažnai, todėl man, kaip su tuo susidūrusiam žmogui, svarbu nagrinėti tokio pavydo kitam mechanizmą ir jo pasekmes. Nepaisant to, „Baseinas. Be vandens“ tikrai ne tik pavydo temai skirtas kūrinys. Temų kiekvienas atras sau pagal savą pasaulio suvokimą.
Koks tavo paties santykis su menu ir gebėjimu būti tiesmukišku kuriant?
Šis santykis vis kinta. Kartais net dienomis - pirmadienį aš besąlygiškai mylėsiu meną, o penktadienį keiksiu ir sakysiu, kad jis beprasmiškas. Tai ypač pasireiškė Rusijai užpuolus Ukrainą. Prisimenu, apie du mėnesius maniau, kad teatras, o kartu ir visas menas bei kūryba yra visiškai nereikalingi. Po to prisiminiau, kad menas įsismelkęs į civilizaciją ir yra neatsiejamas net ir kasdienėje veikloje, net kare. Gerai pagalvojęs, galiu pasakyti, kad Ch. Bukowskio eilėraštis „Stilius“ puikiai tinka nusakyti mano santykį ir ką galima laikyti menu... O dėl buvimo tiesmuku kuriant - man tai drąsos įrodymas. Aš drąsą mėgstu ir noriu būti drąsus, tačiau tiesmukiška kūryba reikalinga tik tam tikrose situacijose... Čia jau reikėtų atskiros diskusijos.
Kuo šio spektaklio kūrimo procesas Tau buvo ypatingas ir įsimintinas?
Pirmiausia ypatinga ir vis dar kiek juokinga man yra tai, kad spektaklį kūrėme norėdami specialiai panaudoti šiuolaikinio teatro stereotipinius atributus: vaizdo projekcijas, kamerą, gyvą vaizdo transliaciją, trankią muziką ir t. t., kurių pats prieš tai nemėgau. Šio spektaklio proceso metu minėtas priemones išbandžiau pats ir su jomis atradau ryšį, net pamėgau tokį žaidimo principą! Apskritai, procesas įsiminė, nes būdami ne tik kolegos, bet ir draugai, konfliktavome, pats patyriau kelias „kūrybines krizes“, daug strigome, keitėme ir kartu sukūrėme kažką tokio, ko dar nesame darę. Eskizą pristatėme 2022 metų gegužę LMTA, kaip aktorių diplominį darbą. Jei teisingai prisimenu, visiems tai buvo pirmoji XXI a. pjesė su kuria dirbome, rodėsi, mokėmės iš naujo, nes jos struktūra nėra tradicinė. Su spektakliu kartu augome ir tapome tvirta komanda, dabar gerai suprantame vienas kitą ir tai labai vertinu.
Kaip manai, kodėl žmonės turėtų ateiti į „Baseiną. Be vandens“?
Toks klausimas mane visuomet priveda prie svarstymų, ar išvis reikia eiti į spektaklius ir visuomet sau atsakau tą patį - teatras ypatingas dėl gyvo kontakto tarp aktoriaus ir žiūrovo, o šiame spektaklyje jis labai atviras - aktoriai tiesiogiai komunikuoja, pripažįsta žiūrovo buvimą, bet neversdami dalyvauti tiesiog nuoširdžiai dalinasi savo energija ir tai yra ypatinga. Kita priežastis ateiti į šį, kaip ir į bet kurį naują spektaklį - tai savo teatro paieškos, naujų vardų pažinimas. Visi šio spektaklio kūrėjai - debiutantai, taigi, į jį gali atvesti ir smalsumas. Paskutinioji paminėtina priežastis būtų ta, jog norime į rimtas temas pažiūrėti lengvai ir sukelti šypseną, kad ir mažą, ironišką šypsenėlę, todėl norintieji žaismingumo - ne turėtų, bet galėtų ateiti...
Ką norėtum, kad žiūrovas išsineštų iš šio spektaklio?
Lengvumą ir norą pasakyti kam nors tiesą. Taip pat ir šypsnį, kad ir „filosofišką“.
Spektaklį „Baseinas. Be vandens“ bus galima pamatyti Kauno miesto kameriniame teatre, vasario 23-25 dienomis.
Daugiau informacijos rasite ČIA.
Kauno miesto kamerinio teatro informacija
