Sausio 20 d., Izraelyje, Tel Avive mirė rašytojas Grigorijus Kanovičius (1929-2023).
Lietuvos teatro istorijoje ryškiai švyti Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurio premjera įvyko 1994 metais. Tai buvo režisieriaus Rimo Tumino kūrinys pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus. Įdomius ir ilgam įsiminusius vaidmenis sukūrė aktoriai Gediminas Girdvainis - Avneris Rozentalis („Auksinis scenos kryžius“ už pagrindinį vaidmenį), Vytautas Grigolis - Šmulė Senderis, Vytautas Šapranauskas - Chloinė-Genechas, Sigitas Račkys - Efraimas Dudakas. Lietuvos scenoje tai buvo pirmas vaidinimas, kuriame žydai buvo pilnakraujės dramatiškos asmenybės, žmonės, o ne karikatūros, kaip buvo įprasta nuo „Amerikos pirtyje“ laikų.
Tuo spektakliu Grigorijus Kanovičius tarsi sugrįžo į teatrą. Juk savo literatūrinio kelio pradžioje jis buvo teatro ir kino dramaturgas. Dirbo Lietuvos kino studijoje, rašė ir redagavo scenarijus, o jo pjeses statyti dažniausiai imdavosi Klaipėdos dramos teatro vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys. Tik rašytojas nesididžiavo šiais savo rašymais, net nevadino jų kūryba, tik amatu, o amatas, anot jo, yra bala, vonia, baseinas. „Nesakau, kad jis nešvarus politiškai, meniškai ar visais požiūriais. Sakau, kad per jį pašaukimas virsta tarnaite. Pašaukimas kažkur dingsta, pirmame plane lieka tai, ką mes vadiname uždarbiu. Amatas turi paklausą, ir aš supratau, kad galima žūti: pjesės statomos, scenarijai - ne tik Lietuvos kino studijoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Labai viliojantis dalykas - būti vidutinybe. Tai labai žmogiška: neišsiskirti, aukščiau bambos neiššokti. Ir tada jokio meno. Nežinau, kiek man pavyko, bet kai atsipeikėjau, bandžiau šokti virš bambos. Tik tada atsirado visa mano saga apie Lietuvos žydus. Kitaip būčiau amato liūne paskendęs. Viešai esu tą sakęs ir dabar sakau: rašydamas galvojau apie apiplėštą, apvogtą žydų auditoriją, kuri nežino nei savo pradžios, nei pabaigos, nežino, kas yra žydų gyvenimas. Žydų pasaulis, žydų istorija buvo lyg tabu“.
Būtina pabrėžti, kad nei Kanovičiaus scenarijuose, nei pjesėse nebuvo personažų žydų - jų ir negalėjo būti dėl ideologinių priežasčių. Sovietų sąjungoje žydai buvo nutylėta tauta. Kanovičius, rašydamas romaną „Žvakės vėjyje“, kuriame veikė jo vaikystės miestelio žydai, tikėjo, kad rašo „į stalčių“. Net bendradarbiai kino žmonės nežinojo apie šią slaptą studijos redaktoriaus kūrybos nišą. Ir vis dėlto tai buvo išleista, netgi pasklido plačiai, ne tik po SSSR. Kanovičiaus romanai išversti į keliolika kalbų.
Apibūdinant Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą, jo romanus, sakoma, kad tai žydų gyvenimo Lietuvoje epas - spalvinga miestelių gyventojų kasdienybė iki Antrojo pasaulinio karo. Pats rašytojas tai vadino bėgimu į praeitį, aiškindamas, jog jam buvo įdomu tą gyvenimą atkurti. Kanovičius yra sakęs: „Manau, kad atlikau gana didelį darbą ne tik žydams, bet ir dabar gyvenantiems praeities paveldėtojams, rodydamas, kaip buvo gyventa, kaip galima gyventi, draugauti ir pyktis be kraujo ir be žudymo. Bėgimas į praeitį man padėjo - atsiprašau už tokius iškilmingus žodžius - nemeluoti, nepataikauti, nebūti ideologijos vergu arba tarnu“.
...
Citatos - iš Rūtos Oginskaitės knygos „Gib a kuk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose“. Tyto alba, 2017.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).