Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybos magistro studijas baigusi Berta Mikalauskaitė savo meniniam tyrimui pasirinko temą apie skirtingas aktorių kartas. Spektaklyje ir rašto darbe „Aktoriaus profesija: jaunų ir patyrusių aktorių tarpusavio dialogas“ ji tyrinėjo ne tik kartų skirtumus, bet ir sąlyčio taškus bei tai, kuo skirtingų kartų aktoriai galėtų vieni kitiems padėti. Psichologė Agnė Jurgaitytė-Avižinienė ir teatrologė Ramunė Balevičiūtė paprašė Bertos pasidalinti tyrimo išvadomis ir pastebėjimais.
Ramunė Balevičiūtė: Ar pati tapatini save su kuria nors karta?
Berta Mikalauskaitė: Tik pradėjusi tyrimą norėjau likti neutrali, nepriskyriau savęs jokiai kartai. Bet kuo toliau, ypač kalbėdamasi su žmonėmis, tuo labiau jutau, kad tapatinu save su jaunąja karta. Man pasirodė artima tai, apie ką kalba jauni žmonės, su kokiais iššūkiais ir sunkumais jie susiduria.
Agnė Jurgaitytė-Avižinienė: Gal galėtum papasakoti, kaip kartų tema atsidūrė tavo dėmesio centre ir tapo meninio tyrimo objektu?
Kai studijavau muzikinį teatrą, pagrindinė mano dėstytoja buvo Eglė Gabrėnaitė, o jos asistentai - aktoriai Artūras Dubaka ir Aura Garmutė. Buvo labai įdomu stebėti jų bendrą darbą. Pastebėjau, kad jie skirtingai supranta medžiagą, skirtingai formuluoja užduotis. Man pasidarė smalsu, iš kur kyla tas skirtumas, kiek pati asmenybė lemia profesinius dalykus. Be to, man visada buvo įdomu stebėti patyrusius aktorius scenoje, rūpėjo, kaip su branda keičiasi požiūris į profesiją, kaip įveikiami sunkumai ir pan. Kodėl kai kurie jauni žmonės pasirenka išeiti iš teatro? Ar nėra taip, kad šią specialybę renkasi jautresni žmonės, kuriems ir šiaip sunkiau įveikti tam tikrus iššūkius, tačiau jie tikisi per meną atrasti save? Žodžiu, man kilo įvairių klausimų, todėl norėjosi patyrinėti šią temą, apklausti skirtingų kartų aktorius.
Agnė: Tad ką atradai atlikusi tyrimą?
Nuo pat studijų pradžios man nedavė ramybės klausimas, ką patyręs profesionalas gali duoti jaunam. Bet pradėjusi tyrimą supratau, kad ir jaunas gali duoti vyresniam. Tai ir buvo mano pirmasis atradimas, kad patyręs aktorius tikrai gali daug pasisemti iš jauno aktoriaus. Darydama interviu, uždaviau panašius klausimus ir jauniems, ir vyresniems aktoriams. Skirtumas išryškėjo iškart. Jauni žmonės turi labai daug maksimalizmo, jie ir sakė, kad visko atsisakytų - šeimos, santykių, bet ko, - kad tik galėtų būti teatre. O štai vienas patyręs aktorius apgailestavo, kad dėl profesinės veiklos kadaise atsisakė kelionės aplink pasaulį. Taigi tas jaunų žmonių maksimalizmas turi didelę kainą ir galbūt jaunieji galėtų į tai atsižvelgti. Bet yra ir šviesioji maksimalizmo dalis, kuri įkvepia pasitikėjimo, noro veikti ir patirti. Štai tokio užsidegimo patyrusiems aktoriams trūksta. Jie uždaresni, santūresni, nelinkę tiek rizikuoti. Galbūt tai nėra trūkumas, bet dėl šios savybės jie ne visada palankiai vertina naujas teatro formas, ir tai juos šiek tiek apriboja. Kitas svarbus atradimas - vyresni aktoriai bijo atsakymo „ne“. Jauni aktoriai, ypač tie, kurie žino, ko nori, lengviau siekia tikslo, nevengia rizikuoti, nebijo neigiamo atsakymo.
Ramunė: Kol kas vardiji pozityvius aspektus, ko skirtingų kartų aktoriai galėtų vieni iš kitų pasisemti. Gal pastebėjai ir kokių nors įtampų, kylančių iš skirtingų kartų susidūrimo?
Taip, pastebėjau. Bet aktoriai, kuriuos klausinėjau, buvo platesnio požiūrio. Nesusidūriau su užsiblokavusiais, kurie vengtų kalbėti jautriomis temomis. Su viena pašnekove aptarėme darbo su jaunais žmonėmis būdus. Jos požiūris buvo kritiškas, nes, jos manymu, remiamasi sistema, netinkama jaunam žmogui ir galbūt net jį žalojančia. Tiesa, daugelis pastebėjo, kad dabar to yra mažiau (ir aš pati asmeniškai su tuo nesusidūriau), bet vis tiek pasitaiko, kai jaunas žmogus yra menkinamas, kai nuolat akcentuojama, kad tu esi nepakankamas, kad tau netinka tas vaidmuo. Be to, dažnai kritikuojant išeinama už profesijos ribų, pabrėžiant, kad tu kažkoks netinkamas žmogus, tu silpnas. Pavyzdžiui, pirmame kurse reikalaujama daryti dalykus, kuriems studentai nėra pasiruošę, tarkime, rėkti, išsirengti nuogiems. O norisi gauti bazinių žinių, kas ta vaidyba, kaip ji veikia... Labai trūksta įrankių, kaip sveikai po truputį įeiti į vaidmenį. Dabar jaunuolis dažnai puola draskyti, plėšyti save, o grįžęs namo nežino, kur sulįsti.
Patyrę aktoriai minėjo, kad neretai jaunimas išeina iš teatro, nes yra per sunku, atsiranda ir kvaišalai. Be to, jaunas žmogus gerokai labiau pažeidžiamas tokių dalykų kaip smurtas, seksualinis priekabiavimas. Patyrę aktoriai geriau žino, ką daryti, kaip nubrėžti ribas. Kitas pastebėjimas: jauni aktoriai drąsiau kelia problemas, nori apie jas kalbėti ir keisti situaciją, o patyrusieji dažniau linkę manyti, kad yra teisūs, ir nenoriai priima pastebėjimus ar kritiką.
Ramunė: Man tyrime ypač įdomus pasirodė prasmės klausimas ir svarstymai apie tai, ar verta rinktis aktoriaus profesiją. Gal galėtum pakomentuoti, kuo skyrėsi ir kuo buvo panašus jaunų ir patyrusių aktorių požiūris?
Visi mano kalbinti aktoriai atsakė - VERTA. Tik įdomu tai, kad pati vyriausia apklausos dalyvė pasakė: „Dar nežinau.“ Bet išgirdau ir jaunąją kartą gąsdinančių dalykų. Pavyzdžiui, viena vyresnė aktorė teigė, kad aktorystė - tai kaip kunigo profesija. Tik teatras ir teatras, o galų gale lieki vienas senti, be šeimos ir be draugų, lieka tik alkoholis... Jauniems žmonės svarbu, kad tas „verta“ būtų kartu su SVEIKA PABAIGA.
Agnė: Norėčiau grįžti prie jaunų aktorių. Taip užtikrintai pasakei, kad ir jaunas žmogus gali duoti. Gal gali pateikti pavyzdžių? Įdomu, ką jaunoji karta jaučia galinti duoti. Ir už ką dėkingi patyrę aktoriai?
Jauni žmonės atneša į teatrą labai daug žaismingumo. Jie pasiūlo naujų netikėtų formų, jie nebijo ieškoti, jie linkę kurti dalykus net iš labai mažų detalių. Jie nebijo eksperimentuoti ten, kur patyręs aktorius nedrįsta žengti ir dažnai yra skeptiškas įvairių eksperimentų atžvilgiu. Jauni aktoriai ne tik nori turėti etatą teatre, jie nori ir skleisti žinią, dalintis. Ir patyręs galėtų iš jauno perimti tą norą eksperimentuoti, ieškoti kitokių formų, kitokių požiūrio būdų. Patyręs aktorius savo stabilumu galėtų atsverti visą jauno aktoriaus išsitaškymą. Todėl mane ypatingai domino bendradarbiavimo galimybės.
Ramunė: Visas teatras arba spektaklio kūrimo komanda yra labai sudėtinga ir įvairialypė ekosistema. Čia reikšmės turi ne tik žmonių amžius, bet ir individualūs dalykai, charakterio savybės ir pan. Kaip vyksta ir kaip galėtų vykti patirčių ir gebėjimų mainai? Ar užtenka to, kad į komandą įsilieja žaismingas jaunas žmogus su savu pasaulio matymu, su savo technikos supratimu?
Galiu atsakyti, kad to tikrai nepakanka. Pokalbis tarp kartų gali vykti tik tada, kai patys žmonės to nori. Tačiau tai nėra skatinama, patys teatrai nesiima iniciatyvos. Svarbiausia - laiku išleisti spektaklį. Nepriklausomuose teatruose yra šiek tiek kitaip, nes jie ir įsisteigia iš noro kartu kurti. Kai teatre esi įdarbintas tik spektakliui, labai trūksta komandos formavimo. Trūksta žmogiškų ryšių. Ir tai atsiliepia spektakliui. O kai spektaklis gimsta iš dalijimosi patirtimis, iš vienas kito pažinimo, jis tampa svarbus ir žiūrovams, nes jame kalbama apie mus visus. Dabar kūrybos procese, kaip pasakojo viena patyrusi aktorė, labai daug kančios. Ir kančios vienatvėje, kai bandai suprasti, ką turi vaidinti. Ir man kyla klausimas: kodėl jie kankinasi vieni? Kodėl jie negali susitikti su savo komanda ir pasikalbėti? Man atrodo svarbu, kad būtų sudaryta galimybė kalbėtis ne tik apie profesinius dalykus, bet ir apie savijautą. Kaip jaučiuosi būdamas šitame vaidmenyje? Kaip jaučiuosi būdamas šitoje profesijoje? Kartais atrodo, kad visi yra įkinkyti gerai padaryti savo darbą, nes visiems rūpi tik rezultatas...
Agnė: Gal tyrimo metu pavyko atskleisti, kuri karta patiria didesnį diskomfortą?
Visi išgyvena skirtingus, bet lygiaverčius iššūkius. Jaunas žmogus dažnai įmetamas į tokią erdvę, kur tave arba suės vilkai, arba tu pats vilku tapsi. Ypač jei tai jau susiformavusi trupė su savo hierarchija ir taisyklėmis. Man pasisekė, nes aš patekau į gana saugias erdves, o tokių vis daugėja. Patyrę aktoriai patiria stresą ir dėl savo amžiaus. Jie nerimauja, ar dar yra reikalingi, tampa aktualu tai, ką dar, be savo profesijos, susikūrei. Jei nesi užsitarnavęs garsaus vardo, tenka ieškotis kitų veiklų. Tai būna ir vertėjavimai, ir įgarsinimai, ir veiklos su vaikais. Galima sakyti, kad tai lyg bandymas išlikti profesijoje, neišpildant savęs iki galo. Tai kelia didelį diskomfortą. Jauni aktoriai turi daug entuziazmo, bet jie gali greitai perdegti. Be to, čia jautiesi reikalingas, o čia jau gauni neigiamą atsakymą. Tai sutrikdo, jaunas žmogus krenta į duobę, nes dar neturi savireguliacijos mechanizmo. Teko kalbėtis su vienu jaunu aktoriumi, kuris patyrė traumą dėl savo dėstytojo kritikos, kad yra nevykęs aktorius. Tada perstojo pas kitą vadovą ir pradėjo girdėti, koks jis puikus ir geras. Pastebimas prisirišimas prie vienos nuomonės, vieno autoriteto. Patyrę labiau atsirenka nuomones.
Ramunė: Gal galėtum papasakoti, kaip pokalbiai su skirtingų kartų aktoriais išaugo į spektaklį?
Jau prieš imdama interviu buvau nusprendusi, kad tai turėtų būti spektaklis. Svarsčiau, gal kurti videofilmą, bet nenorėjau viešinti tapatybių. Man norėjosi kalbėti ne apie konkrečius aktorius, bet apie aktoriaus profesiją. Spektaklio kūrimo procesas buvo gana sudėtingas, nes tai turėjo būti meninis tyrimas, tad turėjau perteikti naujas žinias. Nusprendžiau, kad scenoje bus du žmonės - jaunas ir patyręs aktorius. Tai buvo jų dialogas. Turėjau dramaturgę, kuri man padėjo susitvarkyti su tikrai dideliu kiekiu medžiagos. Mano tikslas buvo ne tik atskleisti profesinę virtuvę, bet ir jausmus, kurie žiūrovams lieka nematomi. Mano atlikti interviu buvo emocingi - norėjau tai išsaugoti. Ir siekiau, kad publika pati galėtų padaryti išvadas apie kartų panašumus ir skirtumus.
Ramunė: Jei galėtume įsivaizduoti dialogo tarp patyrusio ir jauno aktorių kvintesenciją. Koks būtų svarbiausias sakinys, kuriuo apsikeistų skirtingų kartų aktoriai?
Jaunas aktorius galbūt pasakytų: „Nebijok keisti vietos.“ Tas dalykas labai svarbus... O ką galėtų patyręs pasakyti jaunam? „Gerbk savo vidų, gerbk save.“
Agnė: Dėkojame už pokalbį ir linkime kuo daugiau dialogo teatre ir už jo ribų.
-----
Daugelis kūrybiškumo studijų patvirtina jaunų ir patyrusių specialistų - nebūtinai menininkų - balanso kolektyve naudą. Tyrimai atskleidžia, kad jauni žmonės prie grupės kūrybiškumo prisideda ne tik siūlydami inovatyvių idėjų, bet ir užduodami naivius klausimus bei teikdami nepraktiškus pasiūlymus. Tai vyresniesiems komandos nariams atveria visiškai naują perspektyvą, priverčia atsisakyti klišių ir nuspėjamų sprendimų.
Tačiau savaime vyresnis amžius nėra kliūtis generuojant kūrybiškas idėjas. 2003 m. „Springer“ leidykla išleido Martino S. Lindauerio knygą „Senėjimas, kūrybiškumas ir menas“ (Aging, Creativity and Art. A Positive Perspective on Late-Life Development), kurioje pristatomi tyrimų apie vyresnio amžiaus menininkų veiklą rezultatai. Paaiškėja, kad menininkui bręstant jo kūrybiškumas išauga ir kiekybės, ir kokybės požiūriais. Produktyvumas piką pasiekia, kai menininkui sukanka šešiasdešimt, ir išlieka tame pačiame lygyje dar dešimt metų. Atskleidžiant priežastis, minima, kad vyresni aktoriai turi daugiau žinių ir mažiau rūpinasi karjera, jie geba labiau susikaupti ir nėra sau tokie kritiški kaip jauni menininkai. Amerikoje atliktas tyrimas atskleidė, kad nors ir turi mažiau energijos, kūrybiškumo ir eksperimentavimo srityje vyresni menininkai nesusileidžia jauniems.
-----
„Teatro žurnalas“, Nr. 26
