Kai pagalvoji, kiek ir kokių spektaklių turi pamatyti „Auksinių scenos kryžių“ komisija artėjant kovui, Teatro dienai, - darosi baisoka: atsiveria tikras įvairiausio lygio spektaklių šabakštynas. Daugelis jų atrodo paskubom sumesti, nerūpestingai sukomponuoti, sudurstyti iš viena kitai nederamų dalių ir atėję ne iš meilės, todėl neturi ir individualaus braižo, bemat dyla iš atminties. Tokių „padarytų“ spektaklių pastaraisiais metais vis dažniau pasitaiko. Ir neatskirsi, kas juos kūrė, - jie lyg be autorystės. Gal režisieriai privengia geros pjesės, prie kurios dera įdėmiai dirbti?
Pavyzdžiui, jau gerokai anksčiau matytas „Infinity“ (režisierė Gabrielė Tuminaitė) Mažajame teatre. Pasižiūri ir išeini kone tuščiom. Tik aktoriai, ypač vyresnieji, vis stengiasi sąžiningai vilkti neva individualizuotų masuočių jungą, vieną kitą iš jų ir prisimeni su dėkingumu, o bendras spektaklio vaizdas greitai išblunka. Kai sužinojau, kad spektaklyje apie baltarusių (o gal jis visai ne apie tai?) kovas už žmogaus laisvę, savarankiškumą, teisę tapti arba būti savimi gyvai skambės džiazas (o džiazas visais laikais išreiškė laisvės pulsą), pamaniau, bus gerai. Bet gerai nebuvo, nes džiazas čia buvo chaoso, besaikio garso, prieštaros viskam įsikūnijimas ir niekur nekvietė.
Vienintelis atmintin įstrigęs dalykas, tikrai vykęs atradimas - iš scenos gilumos per vidurį išsikišusi žydrai dažyta blokinio namo lodžija, scenografo Mariaus Nekrošiaus sugalvota. Mat Baltarusijoje jeigu jau kas dažyta - durys, verandos, langinės ar tvoros kaime - tai viskas žydrai. Ši spalva tarsi simbolizuoja iš sovietinių laikų primestą vienybę, paklusnumą, baimę keistis... Taigi ir čia žydra blokinio namo pirmo aukšto lodžija, kurioje gyvena dar nesusivokusi, dažnai į veidrodį besižiūrinti mergaitė, kuri ilgainiui ims dairytis, žiūrėti pro tos lodžijos langą, domėtis, kas gi ten gatvėj vyksta, ko tie žmonės buriasi ir muzikantai triukšmauja. Ir būtent čia tarsi prasivėrė, ko gero, vienintelis stipresnis spektaklio emocinis akcentas. Visa kita - nesklandi svetimų patirčių iliustracija, „nudavinėjimas“. Mano nuomone, negali, neturi teatras iliustruoti žiniasklaidos naujienų, „vaidinti“ karo kančių, verstis aktualijomis (apie tai jau esu rašiusi). O jeigu jau imtųsi šiom temom kalbėti, tai turi siekti aukščiausios meninės kokybės. Beje, į dažną spektaklį atėjęs, programėlės negauni, nesužinai, kas ką ten darė. O administracija teatruose išpūsta ir tarnautojų etatų sukurta daugybė, jų būrys neretai yra gausesnis už aktorių trupę. O ką gi jie veikia?! Tikriausiai siuntinėja vienas pas kitą. Ieško, kas ir kur programėles nukišo.
●
Alų midų gėriau,
Per barzdą varvėjo,
Burnoj neturėjau...
O taip iš tiesų buvo, kai, maloniai pakviesta vieno iš Operos ir baleto teatro administratorių, patekau į ilgai lauktą Felikso Bajoro „Dievo avinėlio“ antrąją premjerą. Bet iki šiol negaliu pamiršti ir prieš kelias dešimtis metų Lietuvos kompozitorių sąjungos jaukiojoje perklausų saliukėje surengtos savotiškos Bajoro operos perklausos. (Anuomet, pirmininko Vytauto Laurušo laikais, panašios naujų kūrinių perklausos, prieinamos ir platesnei visuomenei, būdavo dažnokai ten rengiamos.) Savotiška perklausa, nes operą fortepijonu „iš lapo“ grojo pats kompozitorius, o jam talkino tada jaunutė solistė Regina Maciūtė, pati ir drauge su Bajoru dainuodama įvairias operos partijas. Kad operos neleis statyti, jau buvo aišku, tvyrančią perklausos įtampą puikiai atmiešė rečitatyvu dainuojamos arijos, įterpiami kompozitoriaus komentarai ir kita. Po perklausos visi skirstėmės džiugūs ir laimingi, lyg būtume kokį griovį apėję ar blogį įveikę. Po keliolikos metų „Dievo avinėlio“ ėmėsi Jonas Vaitkus dramos scenoje (1991). Dar gyvi buvo tekstų autoriai Rimas Šavelis, Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis.
O dabar išmušė ir Operos valanda. Jau buvo išspausdinta ne viena spektaklį teigiamai vertinanti recenzija. Tik aš nieko parašyti negalėčiau, nes buvau pasodinta į pirmą eilę (!) ir pagaliau supratau, ką reiškia garso duobė salėje ir plokščias scenos vaizdas be perspektyvos. Būtų galima gražiai pakalbėti apie Marijaus Jacovskio vykusį scenovaizdį, kuriame dominuoja išplėštų namų simbolis - erdvėje pakibęs, lyg vėjo vartomas nuogas buvusio stogo karkasas, ir apie neaiškios koncepcijos Elvitos Brazdylytės kostiumus (miško dvasios baltais angliškais kostiumais?), ir apie Martyno Rimeikio gan sėkmingas pastangas jungti operos ir baleto žanrus, ir apie kita, bet operos aš tą vakarą ne-gir-dė-jau.
●
Labai seniai, dar studijų metais, iš Tėvo bibliotekos lentynos išsitraukiau vieną iš dviejų Oscaro Wilde´o tomų (1912, Sankt Peterburgas) elegantiškais secesiniais viršeliais ir pradėjau skaityti nuo pasakų - tobulai parašytų, neįprastų, šviesių ir kartu labai graudžių, paliečiančių kiekvieną ir įsimenamų ilgiems laikams. „Lakštingala ir rožė“, „Laimingasis princas“... Ir paskui tik peršokau prie dviejų išmintingų vyrų dialogo, vykusio andai Londone, viename Pikadilio aikštės bute, autoriaus pavadinto „Kritikas kaip menininkas“. Jau pats pavadinimas man tada žadėjo kažkokią paslaptį. Dialoge buvo daug įdomių minčių apie meną ir menininkus bei apie kritinės minties reikšmę kūrybos procese. Tik po to pradėjau skaityti kitus Wilde´o kūrinius - ironija ir paradoksais trykštančias pjeses, dramatiškąjį „Doriano Grėjaus portretą“, Redingo kalėjime parašytą poemą, laiškus ir kita. Wilde´o idėjos ir rafinuotas estetizmas man tais laikais (pirmaisiais postalininės epochos, tolydžio spraudžiamos į sovietinės ideologizuotos estetikos rėmus, metais) paliko stiprų įspūdį, kai kurios rašytojo mintys tapo lyg kelrodės. (Beje, po daugel metų, kai su kolegomis atsidūriau komunistų partijos Centro komitete jiems svarstant teatro kritikos „problemas“, išgirdau ir man asmeniškai taikytą kaltinimą „hermetiniu estetizmu“. Ne iš karto suvokiau, kur čia būsiu nusidėjusi, tik supratau, kad nieko gero man tas priekaištas nežada.) Prisipažinsiu, mėgau knygoje vieną kitą eilutę pasižymėti ir šiandien skaitydama tas vietas pripažįstu Wilde´o įžvalgumą, iš pažiūros kartais arogantiškų, paradoksalių minčių aktualumą, jo vertinimų aistrą. Štai, pavyzdžiui, mintis apie tai, kad jeigu nėra stiliaus - nėra ir meno, o kur nėra vienovės, nėra ir stiliaus, nes stilių gali suteikti tik individualybė. Arba mintis apie kaukę, kuri, rašytojo požiūriu, visuomet mums pasakys daugiau nei pats veidas; ir teatrą jis mylėjo, nes teatras „daug realesnis už gyvenimą“. Jam mėnuo buvo panašus į brangakmenį, o vėjas - į šilką...
Kai sužinojau, kad vienas žymiausių mūsų pasaulio menininkų, režisierius ir teatro magas Robertas Wilsonas Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuoja, tikriau, kuria „Dorianą“, apsidžiaugiau galėsianti pamatyti dar vieną šio talentingo menininko kūrinį. Prisiminiau bene prieš du dešimtmečius Vroclave matytą Georgo Büchnerio „Voiceką“, kuriame šiurkščiai pjesės faktūrai Wilsonas kaip kontrastą drauge su įžymiuoju muzikantu ir aktoriumi Tomu Waitsu įvedė gyvą džiazo ansamblį; pamenu ir raudonu vilnoniu siūlu apvyniotą Marijos sūnelio rankos pirštą, berniukas dėl tos menkutės detalės (beje, tikslus šviesos spindulys tolydžio lydėjo tą pirštelį) tapo tarsi likimo paženklintas ir kėlė asociacijų su auka bei brandino spektaklio dramatizmą. Prisiminiau ir mūsų Operoje pakartotą Wilsono „Princesę Turandot“ - taip pat puikų spektaklį, kuriame buvo talentingai panaudoti commedia dell´arte elementai, o Kalafą pamilusi Princesė buvo pakelta į dangaus aukštybes. Juk būtent svajonė apie tikrą Meilę - operos tema.
Jau pats Roberto Wilsono atvykimas į Kauną, Europos kultūros sostinę, yra savotiškas stebuklas. Beje, jam patiko vaikščioti Laisvės alėja, būti mūsų teatre, patiko aktoriai ir savo sumanymui įgyvendinti jis pakviečia du iš jų - Dainių Svoboną ir Mantą Zemlecką, tarsi išskleisdamas mintį, kad menininkas ir jo kūrinys yra vienis. „Dorianas“ nėra Oscaro Wilde´o žinomo romano inscenizacija. „Dorianą“ autoriaus gyvenimo ir kūrybos motyvais parašė amerikietis rašytojas, dramaturgas Darrylas Pinckney, plėtodamas visiškai laisvą poetinį (ne poezijos) tekstą apie menininką, jo prieštaringą santykį su kūriniu, su aplinka, vienatvę. Tekstas šiame spektaklyje reikšmingas ir sykiu lyg nieko nereiškiantis. Jis tvyro ore, erdvėje, garse, tyloje.
Kaip pagauti tokias išpuoselėtas reikšmes tirštame įvaizdžių audinyje? Kaip pajusti tą vis primenamą an alley cat - vienišo benamio katino - motyvą, spindesio ir smelkiančios užslėptos bjaurasties drauge buvimą?
Taigi pats Robertas Wilsonas su didžiuliu būriu matomų ir nematomų pagalbininkų kuria visą spektaklį: aktoriai, scenografija, šviesos, garsai (muzikiniai ir ne), atmosfera - viskas Jo valdžioje. Atrodo, užsidaro savo kabinete ir dėlioja įkvėptą būsimo spektaklio, performanso, reginio dėlionę, kurią pamatys ir žiūrovai, tik jau kitos apimties, kitu rakursu. Dėlionė veikia kaip tikslus šveicariškas laikrodis: judesys - garsas - šviesos spindulys kaip kirtis. Šviesa pakelia, parodo, nudažo, „nukanda“, išryškina vis naujus estetizuotų, griežto silueto aktorių pavidalus, jų preciziškos plastikos rakursus. Girdim juos dainuojant, balsas (kokiu būdu?!) apima plačią amplitudę nuo soprano, regis, iki baritono. Mes žinom abiejų aktorių vardus, bet režisierius nenori, kad atpažintume gyvenimiškus jų pavidalus, - jis dengia personažus grimo kaukėmis, daro juos panašius į juodą ir baltą marionetes. Nes ir Wilde´o yra pasakyta, kad marionetė - tikresnė, tobulesnė už aktorių.
Scenografo įgeidžiu keičiasi scenos erdvė iš didelės, spindinčios ar skendinčios migloje virsdama kamerine, kurioje herojus veikia tarsi supresuotos gyvenimiškos aplinkos fone; čia, toje sienoje, tarp tankiai suspaustų, sugulusių, laiko suguldytų dalykų, regis, galėtum atrasti viską, kas supo Oscarą Wilde´ą, jo sukurtą Dorianą, o gal ir patį Robertą Wilsoną. Laikraščiai, laiškai, rankraščiai, paveikslai, teptukai... Kažkuo šis scenovaizdis susieja ir su moderniomis skulptūromis iš presuotų šiukšlių ar buvusių metalinių konstrukcijų atliekų. O žmogus-aktorius šios dėlionės aplinkoje tampa to ornamento, įnoringos gyvenimo arabeskos, kurioje sukondensuota visa herojaus ir autoriaus biografija, dalimi. Bet ne realia, o poeto (šiuokart poetas - ir režisierius) sukurta. Robertas Wilsonas visokiais būdais skatina jautrumą grožiui, kviečia pamatyti, pastebėti, pajausti. Kas visa tai vienija? Individualybės, kuriančio, išgyvenančio žmogaus aistra. Šaltom rankom šito nepadarysi. Tą dieną, kai aš žiūrėjau, lapkričio 19-ąją, publika buvo labai jautri. Ji patyrė ne tik malonumą, bet ir pamoką.
Pagalvojau: ar, jeigu ne Wilsono spektaklis, ne jo įkvėptas darbas su aktoriais, su Kauno dramos teatru, su savo ištikimais bendradarbiais, kas nors galėtų įsivaizduoti, kokie puikūs yra mūsų aktoriai, kiek ir kaip jie gali atrodyti scenoje! O kiek tokių puikių aktorių Lietuvoje, kurių dar niekas taip talentingai, jautriai nepamatė, neišskleidė, neatvėrė?!
Užtat maža „Dorianą“ matyti vieną kartą. Jau dabar, vartydama turiningą ir elegantišką spektaklio programą, suprantu, kad didelės dalies reginio įdomybių ir niuansų nepamačiau. Nespėjau. O jis vertas būti apžiūrėtas iš visų pusių. Tad linkiu jam ilgo laimingo gyvenimo.
