Kaip dažnai kultūrinėje spaudoje tenka skaityti apie lėlių teatrą? Atrodo, šiandien tvirtinti, kad minėtoji scenos meno rūšis yra ne tokia „rimta“ kaip drama, opera ar baletas, nederėtų - juk ji ne kartą įrodė savo autonomiją bei meninę svarbą. Vis dėlto, kyla klausimas, ar jai skiriama pakankamai dėmesio. Apie tai kalbėjomės su trimis žmonėmis, kuriuos sieja meno tyrėjų išsilavinimas ir lėlių teatro puoselėjimas, refleksija bei analizė: humanitarinių mokslų daktare, teatrologe, dailėtyrininke Audrone Girdzijauskaite (A. G.), Scenos meno kritikos asociacijos vadove, teatrologe Kristina Steiblyte (K. S.) ir teatrologu, Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovu Vilmantu Juškėnu (V. J.).
Audrone, kaip atrodė lėlių teatras Lietuvoje, kai pradėjote jį analizuoti?
A. G.: Po studijų grįžusi iš Maskvos (1963), įsidarbinau Kultūros švietimo technikume. Vienas iš ten dėsčiusių režisierių buvo Balys Lukošius, įkūręs profesionalų Vilniaus lėlių teatrą. Jam labai rūpėjo aktorių ugdymas, taigi, jis surinko kursą, kurį rengė darbui būtent šio žanro vaidinimuose. Menininkams tai buvo sunkus metas, nes vyravo reikalavimas kurti socrealistiniu metodu - spektakliai turėjo būti realistiniai, su teigiamu herojumi, ir Lukošius anuomet buvo tokio formato šalininkas. Pamenu, kažkada gavusi jo „Eglės žalčių karalienės“ (1958) pastatymo nuotrauką, pagalvojau - koks buitiškas bulvių skutėjų teatras. Bet Lukošius buvo kultūringas, apsišvietęs žmogus, mėgo romantinius siužetus, jo širdis linko prie lietuviškų šaknų.
Po kurio laiko pradėjo trintis realizmo ribos, teatras tapo kūrybiškesnis. Lietuvos dailės institutą baigęs Vitalijus Mazūras jau statė nebe buitinius spektaklius. Jo „Tigriukas Petriukas“ (1967) buvo apibendrintų formų, tik aktoriai dar nemokėjo vaidinti su sąlygiška lėle. Vitalijus ir toliau teatrą vedė metaforinės, poetinės meno estetikos kryptimi.
Kristina, kas jus paskatino lėlių teatrą reflektuoti žiniasklaidoje?
K. S.: Man jo recenzavimas - tarsi laimingas atsitiktinumas. Vaikystės apsilankymą spektaklyje prisimenu kaip siaubingą patirtį; po to karto į lėlių teatrą eiti nebenorėjau. Ir nėjau iki studijų pradžios, kur domėtis juo mane paskatino dėstytoja Vitalija Truskauskaitė, papasakojusi apie tarptautinį lėlių teatro festivalį, vykusį Kaune - susidomėjau, pradėjau savanoriauti ir pamačiau kelis atvežtus spektaklius, kurie patiko. Labiausiai įsiminė „Los Titiriteros“ teatro „Žmogus - gandras“, festivalyje pirmą kartą išvydau ir lėlių teatrą suaugusiesiems, pavyzdžiui, Iris Meinhardt trupės darbą „Intymumas“. Taip pat studijų metais atlikau praktiką Vilniaus „Lėlėje“, po kurio laiko kartu važiavome į festivalį Balstogėje, Lenkijoje (2011). Supratau, kad lėlių teatras gali būti labai įvairus, įdomus.
Vilmantai, o kaip jūs pradėjote domėtis šiuo scenos menu?
V. J.: Studijuodamas teatrologiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur Audronė Girdzijauskaitė dėstė Rytų teatro istoriją, supažindino mus su scenografijos, lėlių teatro istorijos pagrindais. Sužinojusi, jog domiuosi daile ir kelerius metus mokiausi Justino Vienožinskio dailės mokykloje, ji man vis skirdavo užduočių, susijusių su scenografijos ar lėlių teatro analize. Dėstytoja kiekvienam siūlė atrasti savąjį nišinį „arkliuką“. Audronę laikau pagrindine ir pirmąja Mokytoja, kuriai esu dėkingas už profesinių žinių pagrindus.
Pradėjęs dažniau lankytis lėlių teatro spektakliuose, susipažinau su įdomiais, talentingais jo kūrėjais - Julija Skuratova, Vitalijumi Mazūru, Rimu Driežiu. Vėliau darbai teatre „Lėlė“, dalyvavimas mūsų lėlininkų asociacijos UNIMA veiklose, pirmieji festivaliai, nauji susitikimai su kūrėjais bei jų darbais, tarptautinis kontekstas įtraukė ir nebepaleido. Taip ir supratau, kad atradau savąjį „arkliuką“.
Audrone, pasidalinkite įspūdžiais iš tarptautinių festivalių. Kokias teatro tendencijas pastebite kitose šalyse?
A. G.: Pamenu, kaip vieną 1966 metų rytą užėjau į kavinę „Vilnelė“ Gedimino prospekte. Ten prie baro pastebėjau Lukošių, prisėdau šalia, o tas man ir sako: „Ką tu čia, Girdzijauskaite, sėdi, kavą geri, rūkai... Geriau rimtu reikalu užsiimtum.“ Aš pašiurpau, bet paklausiau, ką jis turi galvoje. Lukošius paaiškino, jog prasideda pirmasis Pabaltijo ir Baltarusijos lėlių teatrų festivalis Taline, pasiūlė važiuoti katu. Atsakiau, kad mielai, bet trūksta finansų. Lukošius jų parūpino, lėlių teatre tam kartui man buvo sukurtas, regis, elektrikės etatas.
Pirmieji ir vėlesnieji festivaliai, kuriuose teko dalyvauti, atskleidė, koks, kur ir kaip yra kuriamas teatras. Jie man padėjo mokytis, semtis patirties, išbandyti jėgas reiškiant nuomonę. Rygoje statomi spektakliai tuo metu jau buvo atsiplėšę nuo realizmo, pavyzdžiui, režisierės Tīnos Hercbergos „Pifo nuotykiuose“ (1968) lėlės žiūrovų akivaizdoje kurtos iš butaforinių daržovių, dailininkas Pāvils Šēnhofs kūrė vadinamąjį dailininko teatrą, kuriame daug reikšmės teikta formai, o štai lenkų psichologai jau anuomet buvo susidomėję vaiko percepcijos galimybėmis. Tada šios šalies lėlių teatras klestėjo, nes galėjo būti atviresnis nei drama.
Gal galite pakomentuoti, ką Lietuvos kritikai recenzuoja dažniausiai?
K. S.: Tekstų daugiausiai rašoma apie sostinės spektaklius, darbus, rodomus svarbiausiose šalies scenose - nacionaliniuose, valstybiniuose teatruose, taip pat daugiau dėmesio sulaukia garsesnių režisierių spektakliai. Dažniausiai kritikai koncentruojasi į dramos teatrą, tačiau tekstų, analizuojančių scenos meną, skaičius ir jų turinys yra glaudžiai susiję su kultūrinio leidinio finansavimu ar redaktoriaus nuomone.
A. G.: Nuo seno susiklostė, kad visi kritikai linkę sėdėti ant vienos šakos, daugiausiai kalbėdami apie dramos teatrą ir stumdydamiesi toje pačioje terpėje. Gerai, jog pradėta dairytis į šalis.
Vilmantai, ar pastebite besikeičiančias rašymo apie lėlių teatrą tendencijas?
V. J.: Karalienę Recenziją po truputį išstumia Ponas Komentaras. Taip pat šiandien knygą, žurnalą, laikraštį keičia portalas, platforma, blog´as ar socialiniai tinklai, o juose įrašus galima per kelias sekundes pakoreguoti, ištrinti, blokuoti, susieti - manipuliuoti. Gyvename nuolatiniame informacijos triukšme, kuriame rimtesni tekstai ir subjektyvios nuomonės ima niveliuotis, praranda svorį, autoritetą, pasimeta kitų naujienų fone.
Kristina, kokį vaidmenį kritikos lauke atlieka lėlių teatro refleksija?
K. S.: Jo spektakliai dažniausiai yra kameriniai, skirti nedideliam žmonių skaičiui. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad lėlių teatras paprastai orientuojamas į mažųjų publiką, taigi, kritikui iškyla papildomų žinių poreikis, tenka studijuoti vaikų psichologiją, raidą. Rašančiam derėtų išmanyti vizualinę, plastinę kalbą, suvokti lėlių judėjimo technologijas bei daug kitų dalykų. Kritikui reikia ne tik nusimanyti apie specifiką, bet ir įtikinti redaktorius, jog verta kalbėti apie lėlių teatrą, o šie paprastai renkasi tekstus, garantuojančius didesnį skaitomumą, kurio kūrinių vaikams analizės neužtikrina. Juk mažiesiems jos nerūpi, nebent kokie penki tėvai gal ir susidomės.
Taigi, recenzijų apie lėlių teatrą yra per mažai, net ne visi spektakliai aptariami. Svarstydama apie susiklosčiusią situaciją, atsidariau „Menų faktūros“ puslapį; pirmasis tekstas, kurį pastebėjau šia tema - apie 2021 metų pradžioje „Lėlėje“ rodytus Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės „Debesis“. Aišku, „Menų faktūra“ ne viską perpublikuoja iš kitų leidinių.
Kaip manote, kokios priežastys lemia negausų tokių tekstų skaičių? Ar matote pakankamai spektaklių, apie kuriuos būtų galima įdomiai kalbėti?
K. S. Recenzijų trūksta, nes kritika yra hobis, ne darbas. Ar tai problema? Keblus klausimas. Nežinau, ar šiais laikais profesionali refleksija labai reikalinga, o jei kyla atgalinio ryšio poreikis, jį gauti lengva. Anksčiau kritika buvo svarbus istorijos formavimo dokumentas - dabar viskas filmuojama, fotografuojama, fiksuojama. Kritikai nebėra ir nuomonės formuotojai. Ši profesija tampa tarsi savarankiška sala, kurioje žmonės, mėgstantys teatrą, rašo kitiems, mėgstantiems teatrą. Scenos menų kritikas Vaidas Jauniškis socialinėse medijose pasidalijo įžvalga, kad šiuo metu dauguma linkę prognozuoti ateitį, tampa būrėjais iš kavos tirščių. Sutinku, gal aplinkiniams tikrai nebereikia ekspertų. Pandemija tai labai gerai iliustravo, žmonės net medikais nenori pasitikėti.
O vertų dėmesio lėlių teatro spektaklių yra. Paprastai trys pagrindiniai Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus lėlių teatrai per metus pristato apie keturias premjeras, tačiau turime ir kitų, kaip Alytaus „Aitvaras“, Panevėžio „Lėlių vežimo teatras“, „Stalo teatras“...
Vilmantai, o jus ar tenkina tekstų, aptariančių lėlių teatrą, kiekis?
V. J.: Manau, kad taip. Kai palyginu jų skaičių su refleksijomis apie operą, šokį, šiuolaikinį cirką, nusiraminu - panašūs kritikos dėsningumai turbūt būdingi visoms nemeistryminėms scenos meno rūšims. Kitas klausimas - ar mums pakanka tik kiekybės? Turbūt ne. Svarbiau tekstų kokybė.
Menotyrinius tyrimus atlieka, knygas rašo, įdomių straipsnių, recenzijų yra skelbę ir dabar publikuoja nemažai teatrologų, kritikų: Audronė Girdzijauskaitė, Dalia Gudavičiūtė, Rūta Oginskaitė, Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, Daiva Šabasevičienė, Rimantas Driežis, Julijus Lozoraitis, Ramunė Balevičiūtė, Kristina Steiblytė, Ingrida Ragelskienė, Andrius Jevsejevas... Ir čia tik Vilniaus kontekstas, o kur dar Kaunas, Klaipėda.
Audrone, minėjote, kad šiuo metu Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nuosekliai reflektuotų lėlių teatrą. Kaip manote, kodėl?
A. G.: Tiesa, aš nepastebiu tokio, kuris tai darytų nuosekliai, o tas, kuris ėjo pro šalį, kažką pamatė ir parašė, man visai neįdomus.
Esu įsitikinusi, jog rengiant teatrologus egzistuoja labai didelės spragos. Teatrą dėstyti reikia apimant visas meno sritis ir pradėti ne nuo graikų teatro, o nuo kaukių, skulptūros atsiradimo bei mitologijos. Šiuo metu madinga remtis teorijomis, tačiau kaip jas suprasti, neįsigilinus į teatro esmę?
Vilmantai, kokia informacija apie lėlių teatrą prieinama lietuvių kalba?
V. J.: Esama pakankamai literatūros, naudingos norint sužinoti terminus, kūrėjų vardus, reiškinius, filosofines idėjas, specifikos bruožus. Jei įdėmiai ieškosi, o dar įdėmiau skaitysi - rasi.
Pirmiausia, siekiant suvokti meninius lėlių teatro vertinimo kriterijus, specifikos dėsningumus, pažinti chrestomatinius istorijos tekstus bei reiškinius, rekomenduoju perskaityti Audronės Girdzijauskaitės sudarytas ir parašytas knygas „Lėlė ir kaukė“ bei „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, Stasio Ušinsko vadovėlį „Lėlių ir kaukių teatras“. Taip pat svarbūs Dalios Gudavičiūtės lėlių teatro, scenografijos istorijos straipsniai Lietuvos kultūros tyrimų instituto leidžiamuose „Lietuvos teatro istorijos“ tomuose. Dramaturgijos tyrėjams rekomenduočiau Nijolės Indriūnaitės pjesių lėlių teatrui rinkinį „Baltos pasakos“ bei Kęstučio Urbos vaikų literatūros tyrimams skirtą knygą „Auginančioji literatūra“. Verta pasidomėti ir Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjo Balio Lukošiaus bei Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjo Stasio Ratkevičiaus atsiminimų knygomis. Labai nustebtumėte, kiek įdomios literatūros lėlių teatro temomis turi ir mūsų lėlininkai profesionalai!
Audrone, ką kritikui svarbu žinoti, norint rašyti apie lėlių teatrą?
A. G.: Lėlių teatro kritikos esmė - meilė tyrimo objektui, subjektui bei aplinkai, kurioje šis gyvuoja. Svarbu išmanyti ir mylėti dailę, jos stilius, kryptis, vaikščioti į parodas, suprasti teatro formavimosi aplinkybes. Pažvelgti į pačią lėlių teatro pradžią, o ji - tai dar puslaukinio noras kurti, vaizduoti. Juk pirmykštis žmogus sukūrė dievo pavidalą - skulptūrą, kurią pradėjus judinti ilgainiui atsirado teatras. Visas lėlių teatras - žmogaus rankų darbas. Lėlėje susijungia aibė skirtingų elementų, egzistuoja daug jos valdymo technikų; šia tema viską papasakoti galėtų Rimas Driežis - man visada įdomios jo įžvalgos. Natūralu, kad minėtieji elementai turi savus pavadinimus, kuriuos reikia žinoti, tačiau mūsų terminologijos situacija bloga, niekas šia tema knygų nerašė ir terminų nekūrė.
Kristina, gal galite remdamasi asmenine patirtimi pakomentuoti, kuo skiriasi rašymas apie dramos ir apie lėlių teatrą?
K. S.: Nedaug kuo, tačiau analizuoti vizualiam teatrui daugelis kritikų neturi įrankių. Aišku, man bepigu kalbėti, kadangi Vytauto Didžiojo universitete menotyros studijose mokiausi ne tik teatrologijos, bet ir dailėtyros, architektūrologijos, taigi, susipažinau su terminais, skirtais nusakyti formas, tūrius. Natūralu, kai kritikas nedirba vizualiųjų menų kontekste, tai ir apie lėlių teatrą rašo kaip apie dramos, t. y. analizuoja dramaturgiją, santykį su žiūrovu. Teksto turiniu bei forma koncentruojasi į tai, kas universalu tiek lėlių, tiek dramos teatre, o vizualaus meno specifika recenzijoje dažnai prapuola.
Studijų, praktikos metu bei savarankiškai besidomėdama lėlių teatru susidūriau su opia problema. Skirtingose kultūrose ir kalbose nesutampa žodžių reikšmės. Pavyzdžiui, prancūzų kalboje marionetė yra bet kokia lėlė, o lietuvių - valdoma siūlais. Egzistuoja labai daug kalbinių neatitikimų, ir jeigu skaitai knygą angliškai, nebūtinai bus aišku, kaip tam tikras terminas skamba lietuviškai. Taip pat daugelis kritikų Lietuvoje atsiriboja nuo detalių aprašymų, kurie, pavyzdžiui, dailės analizėje - itin svarbūs. Tam tikros scenos ar vaizdinio apibūdinimas gali žmogų patraukti prie spektaklio ar recenzijos. Man asmeniškai lėlių teatras - stebuklų vieta, kurioje tai, kas negyva, tampa gyva, todėl norisi skaitytojui padėti išvysti, kas dėjosi scenoje.
Vilmantai, jau nuo 2020-ųjų jauni autoriai kviečiami recenzuoti spektaklius projekte „Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma“ („EU Contemporary Puppetry Critical Platform“, arba ECPCP). Papasakokite, prašau, apie jo idėją bei tikslus. Koks galėtų būti šios iniciatyvos indėlis į lėlių teatro kritikos lauką?
V. J.: Minėtojo projekto idėja gimė dar 2019 metais, per Vilniaus teatro „Lėlė“ viešnagę (su spektakliu „Smėlio žmogus“) tarptautiniame vizualinio teatro festivalyje „NuQ Treff“ Taline, Estijoje. Ten susipažinome su slovėnų Liublianos valstybinio lėlių teatro ir škotų lėlininkų asociacijos „Puppet Animation Scotland“ bei tarptautinio festivalio „Manipulate“ vadovais (Urošu Korenčanu, Ajda Rooss ir Simonu Hartu), kiek vėliau prie projekto rengimo prisijungė ir kroatų lėlininkai (Osijeko kultūros ir menų akademija). Festivalio metu su kolegomis aptarėme bendradarbiavimo galimybes, atradome mus siejančią bendrą problematiką bei norą - aktyvinti jaunosios kartos teatro kritikų įtraukimą, jų edukaciją lėlių teatro vertinimo srityje, o kartu ir profesionalų šiuolaikinio lėlių teatro teorijos tyrimų, vertinimų, refleksijos lauką, sukurti kontaktinę bazę naujam tarptautiniam jaunosios kartos kritikų ir lėlininkų institucijų tinklui. Intrigavo nestandartinės (kalbant apie šalių geografinę padėtį) bendradarbiavimo su užsienio partneriais galimybės, norėjosi įgyti naujų patirčių.
Esame įgyvendinę didžiąją dalį pagrindinių projekto veiklų: sukurta internetinė platforma, rašomos recenzijos, vyko kūrybiniai mainai. Šį rudenį išleisti ir pristatyti du solidūs leidiniai - šiuolaikinei lėlių teatro teorijai skirtas žurnalas „Lutka“ ir knyga „Šiuolaikinio lėlių teatro kritika“ (Contemporary Puppetry and Criticism). Ateityje ECPCP, priklausomai nuo finansinių bei partnerių galimybių, galėtų ir toliau plėstis, telkti naujus lėlių teatro kritikos lauko specialistus, atrasti ir įgyvendinti naujas tarptautinio mobilumo galimybes, kurti ir palaikyti profesinio tobulėjimo lėlių teatro srityje bazę.
Audrone, ar buvo laikas, kai lėlių teatro kritika išgyveno aukso amžių?
A. G.: Ne, iš kur? Tokio laiko nebuvo.
Kalbino Dovilė Jadzevičiūtė
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
