„Vyksta karas“, - girdime kasdien. Tuo metu, kai gimė šis tekstas, baigiasi ketvirtas karo mėnuo. Pandemija privertė kultūros atstovus sustoti, permąstyti kryptis, pasirinkimus. Karas mūsų pašonėje, atrodo, kuriam laikui kultūros lauką suparalyžiavo. Bet tik trumpam. Dabar gyvename tolesnius savo kultūrinius gyvenimus, „švenčiame juos“ - taikliai įvardija pašnekovas, tačiau kažkas erdvėje ir vėl pasikeitė: dar kartą persvarstėme savo vertybes, pasirinkimus, abejojom ir svarstėm, kokiomis kategorijomis galima (?), leidžiama (?), būtina (!) svarstyti ir veikti: kultūra, kultūrą, su kultūra.
Tadas Šarūnas yra vienas iš tų mąstytojų, su kuriais susitikus nepavyksta užduoti nė vieno pasirengto klausimo: jis pats kėlė daug klausimų, abejojo maniškėmis formuluotėmis. Tiesa, abejojau ir aš: trapus dabar laikas, kuriame, matyt, adekvačiausia kuo daugiau klausimų ir kelti, nes atsakymas įpareigotų šiame lakiame būvyje įsitikinti: ar tikrai žinome tai, kuo grindžiame savo supratimą? „Šiame įkarštyje mes pamatome ne tik atsakymus, kaip mes turime tame įkarštyje elgtis, bet, žiūrėdami tam tikras kultūrinio lauko elgsenas ir santykius su politekonominiu elitu, mes pamatome status quo, kokioje situacijoje esame mes kaip valstybė ir kaip kultūrinis laukas“, - sako Tadas. Gal šiuo metu iš tiesų būtų prasmingiau kiekvieną teiginį pakeisti tikslingu klausimu? Lukštenti visas šias daugiasluoksnes problemas nuosekliai, dar ir dar kartą persvarstyti, dar ir dar kartą verti duris, už jų aptikti dar vieną dramblį kambaryje, į kurį neseniai net nebuvo laiko pažvelgti? Šiame tekste Tadas Šarūnas prabils menininko, o kartais ir sociologo balsu.
Kūrėjai, prisiimantys poziciją: kai tik prasidėjo karas, kultūrinės institucijos Lietuvoje reikalavo iš kūrėjų ir atlikėjų prisiimti poziciją karo Ukrainoje klausimu. Tie, kurie delsė, tylėjo, tarsi, savaime suprantama, tapo priskirti prie priešininkų, kaltųjų.
Į šią situaciją reikėtų pažvelgti labiau sociologiniu aspektu: status quo buvo, kad tyla nėra gerai. Reikėjo tai pergalvoti. Bet karas ne mūsų, mes neišgyvename jo visų pasekmių. Tie, kurie sako, kad mes kariaujame, man atrodo, truputį meluoja. Nes kariaujam ne mes, o ukrainiečių tauta. O mes išreiškiame tik pagrįstą solidarumą.
Tačiau juk iš tiesų pas mus yra kur kas mažiau dramos negu ten, kur ją patiria ta tauta. Matau visuomenėje daug neaiškumo, kaip šis konfliktas yra naudojamas. Meno lauke jis buvo panaudotas savo santykių aiškinimuisi. Prašymai išsakyti savo aiškią poziciją žmonėms, kurie dirbo Rusijos kultūros pasaulyje (imkime kad ir teatro lauką) buvo daugiau šio lauko vidaus santykių atspindys. Nors mes savo šalyje turime tik karo atspindžius, tai sukuria daug chaoso, sukuria situaciją, kurioje persistumdomi galios santykiai. Kiekvienas laukas (meno laukas čia ne išimtis) veikia per santykį su galios lauku: valstybę, politiką, ekonomiką. Reagavimas į šalia karo esančią būseną sukuria tam tikrą netikrumą, kur galima apsistumdyti: sudvejoti autoritetais, pareikalauti, kad jie atsitrauktų ir sudegintų savo kelių dešimtmečių įdirbį, pavyzdžiui, Rusijos auditorijoje. Matau čia konkurencinį aspektą, tačiau aš jo netyrinėju.
Visi tie išsižadėjimo ritualai atrodė truputėlį gąsdinančiai: karo pradžioje visiems buvo labai paprasta ir lengva žiūrėti, kaip Lietuvos kūrėjai, kūrę Rusijoje, turėjo išsižadėti savo premjerų. Tačiau galbūt tam, kad būtų pastatyta viena ar kita premjera, kūrėjui reikėjo turėti dešimties ar dvidešimties metų įdirbį? Buvo stebimasi, kaip vienas ar kitas kūrėjas per vieną dieną nepasako: „išsižadu“. Tačiau man atrodo, kad tai kur kas daugiau pasako apie galios santykių persiskirstymą arba kodėl šie kūrėjai to paties nekūrė Lietuvoje? Kokios sąlygos čia įmanomos arba ne, kad kūrėjas dažnai tampa tarptautiniu produktu? Viena vertus, sakome smagu, kad kūrėjai garsina Lietuvą, tačiau dažnu atveju tas Lietuvos garsinimas vyksta ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad vietinėje rinkoje yra tam tikrų trukdžių... Emocijų įkarštyje mes galime pražiūrėti šiuos svarbius klausimus.
Ne paslaptis, rytinėje Lietuvos dalyje turime nemažai kaimyninių šalių gyventojų. Kaip šiuo įtemptu laikotarpiu, kai vyksta karas Ukrainoje, reikėtų kalbėtis? Kaip susikalbėti, kai galimos kelios pozicijos?
Reikėtų pradėti nuo savęs ir prisiminti žmogaus teises. Visus savo piliečius laikyti lygiais. Jei to nesuteikiame - mes kišame sau pagalius į ratus. Siūlau į šią situaciją pažvelgti per Rusų dramos teatro metaforą. Tai yra puiki proga permąstyti, ką darė valstybė, kurdama Rusų dramos teatrą? Koks tai reiškinys? Labai tinkamas, istoriškai susiklostęs pavyzdys: buvo kažkada didesnė mažuma, kuri lietuviškai nekalbėjo. Tiems žmonėms reikėjo unikaliai savos scenos, kad teatrinis veiksmas vyktų rusų kalba. Taigi, sprendinys - įkurtas teatras, kuriame vaidinama rusų kalba. Tokių įkurtų vietų buvo ir daugiau.
Taigi: mes turime likutį, kuris niekada nebuvo pergalvotas, į tai net nebuvo pasižiūrėta. Kodėl mes segreguojame savo bendrapiliečius? Aš tai matau kaip kažkokį getą. Turiu omenyje, kad ten yra svarbių socialinių veiklų, kurios turi vykti, tačiau klausimas, kodėl mes neturėjome tos kokybės, kuri kviestų visus vilniečius eiti į šį teatrą? Tam ir yra valstybės suteiktos institucijos: tai niekad nebuvo prioritetinis politikos objektas ar vykdomas labai unikaliai ir novatoriškai. Niekada nebuvo pergalvota, ko tai bendruomenei reikia? Ir ko man, kaip piliečiui, reikia, kad galėčiau pažinti mano bendrapiliečius, kurie priklauso tautinėms mažumoms? Tai iki šiol neišspręsta.
Manau, kad mes turėtume užtikrinti kokybišką santykį ir turinį susikalbėjimui su savo bendrapiliečiais. Labai aišku, kokia šio teatro funkcija buvo sovietiniu laikotarpiu, tačiau nesuprantu, kas buvo daroma per trisdešimtmetį atgimusioje Lietuvoje, kai mažumos yra puikiai integravusios, dauguma moka lietuvių kalbą? Žinoma, dalis mažumos iki šiol tebekalba tik savo kalba, jiems reikia kultūrinio turinio sava kalba, tačiau tai juk yra kultūros namų klausimas. Valstybiniu mastu tai turėtų būti pavyzdinis teatras, pavyzdinė institucija, kurianti ryšius tarp skirtingų tautų bendrapiliečių. Ar šis teatras turėjo sau tokį suvoktą vaidmenį? Ar turėjo tokią valstybės paramą ir matymą? Manau, kad ne. Galima įdomių klausimų iškelti, bet atsakymų nėra.
Taigi, dabar yra erdvė ir laikas tokias problemas permąstyti ir situaciją keisti.
Tačiau didesnė problema juk ne kita kalba kalbantys bendrapiliečiai: problema visada yra toje pusėje, kuri turi daugiausia galios. Puikus pavyzdys - Cvirkos paminklas: jį galime nukelti, tačiau ar tai ką nors pakeitė? Cvirkos atvejis parodė, kad politiniam ir ekonominiam elitui nelabai įdomios alternatyvos, kurias formuluoja kultūros elitas. Gali būti keliamas klausimas, kiek siūlomos alternatyvos buvo kokybiškai suformuluotos, tačiau esmė nesikeičia: kultūros elitas siūlė savo sprendinį. Svarbiausia net ne tai, kad jo buvo atsisakyta; svarbiausia, kad jis net nebuvo svarstytas. Tad klausimas šitoje situacijoje - ar mes surasime drąsos ir intelektualinių jėgų padaryti kažką daugiau negu simbolinius veiksmus? Ar tikrai ministras arba Seimas turi nuspręsti, koks turėtų būti paminklas? Man atrodo, kad šiuo metu mums nelabai pavyksta diskutuoti.
Apie meno propagandą dažniausiai kalbama kaip apie autoritarinių šalių reiškinį, tačiau propaganda vyksta ir demokratijoje. Pats pažymėjote: „tiesiog mes propaguojame demokratiškas vertybes“. Kada, jūsų manymu, baigiasi kūryba ir prasideda propaganda?
Man atrodo, kad propagandai reikia kūrybos, tačiau ji yra kitokia nei laisva, meninė kūryba. Propagandos mene yra labai aiškios schemos, kaip tas užsakymas yra išpildomas. Dažniausiai tai nėra labai aukšto lygio menas. Apie tai negaliu kalbėti kaip sociologas, nes šio reiškinio nesu tyrinėjęs, tačiau galiu kalbėti kaip menininkas: kūnu jaučiu, kad vyksta kažkokia netiesa, ieškau būdų, kaip tai atskleisti. Tačiau kaip laisvas menininkas turiu galėti nesiangažuoti, pavyzdžiui, karo Ukrainoje tema. Ir neturėčiau būti dėl to kvestionuojamas.
Kitas klausimas, ar tai yra meno socialinė funkcija, kad mes turėtume informuoti? Manau, kad laisvas menininko pasirinkimas yra kur kas svarbiau nei socialinė funkcija. Kūrėjai turi galėti laisvai apsispręsti, ar jie nori paskirti tam savo meninę praktiką. Tik tuo atveju, jeigu bus galimybė laisvai apsispręsti, mes turėsime tokius atvejus, kur menas turės tą socialinę funkciją, apie kurią kalbame. Tačiau reikėtų į tai žiūrėti atsargiai: tikiu tik savarankišku angažavimusi. Gražu, kad meno pasaulio žmonės patys rodo solidarumą. Tai yra geriausia žinutė, kokia tik gali būti: nueini į koncertą, o tavo sumokėti pinigai skiriami socialiniam tikslui - paremti Ukrainai.
Meninės akcijos: solidarumo išraiška ar galbūt ir atsparios visuomenės kūrimas?
Gali būti, kad esame mūsų kūrybinės laisvės pike. Visi iš to kylantys rezultatai mums, kaip nedidelei valstybei, gali padėti išlipti ne tik iš lokalaus, bet ir tarptautinėje aplinkoje vis dar gajaus požiūrio, jog esame posovietinė valstybė, neturinti pasiūlyti ko nors naujo.
Pavyzdžiui, sunkiai galima įtikinti į Švediją atvežti lietuvišką teatrą. Nes vis dar yra įsitvirtinęs požiūris, kad tai - ekonomiškai kolonizuota šalis ir ką gi būtų galima iš jų pasimokyti? Ir tai yra uždavinys visai Rytų Europai: kaip išlipti iš to? Nes tai įgauna labai negražias politines formas: turiu omenyje Lenkiją, Vengriją. Labai džiaugiuosi, kad tokių formų neįgavo Lietuva, bet tai nėra savaime suprantamas dalykas. Ar mums, kaip visuomenei, pavyks išlaikyti tai, ką mes įgavom ir tebeturim po Sąjūdžio? Tai yra krištolinio rutulio klausimas: mes nežinome, kokia bus ateitis.
Tačiau pamenu ypač gerus pradžioje vykusius performansus: Rūta Meilutytė plaukė kraujo tvenkiniu, gulėjimas negyvėlių pozomis prie Vokietijos ambasados - tai buvo meno lauko solidarumas. Vyko simbolinio kapitalo perkūrimas. Tai yra maksimaliai geri pavyzdžiai, ką galima padaryti iš meno. Padaryti tokį performansą, kuris sklistų per medijas, yra didelis darbas. Tai labai vertinga. Čia ir yra grynojo solidarumo su ukrainiečiais pavyzdžiai. Tai, ką galima padaryti šioje situacijoje, būtent padaryti tokius dalykus matomus. Tai buvo labai paveikūs vaizdiniai. Manau, kad šie performansai iš tiesų yra noras solidarizuotis, o ne pasiinfluencinti socialiniuose tinkluose. Jie nuoširdūs, paveikūs, tik dėl to jie gali turėti įtaką. Mums visiems tai yra mobilizavimosi pamoka. Karas baigsis, bet pamokos išliks.
Ar karo fone saviraiškai paliekama pakankama laisvė?
Turiu savo formuluotę: kare yra didžiausias pralaimėjimas, kai supanašėji su savo priešininku. Demokratijos vertybės - žodžio laisvė. Jei jos nėra, tai jau yra rizika. Ir mes tokią situaciją turime net be karo Ukrainoje. Štai žmonės pasinaudoja garsaus, įdirbį turinčio menininko kūryba (turiu omenyje Dainių Liškevičių), rodo marše, tada pasinaudoja teisinėmis procedūromis daryti spaudimą ir mes turime pato situaciją. Tyrimas nutraukiamas, valstybė atsiprašo suteikdama šiam menininkui nacionalinę premiją. Asmeniškai manau, kad Liškevičius yra visiškai jos vertas, bet klausimas, kodėl ji suteikiama dabar, o ne prieš metus ar kelis?
Taigi, nebyliai sakoma: „Atsiprašome, situacija kurį laiką buvo agresoriaus pusėje, institucijos veikė taip, kaip turėjo veikti, bet viskas jau išspręsta, prašome jums premiją.“ Bet juk daugiau nieko ir nebuvo daroma: saviraiškos klausimas teisiškai ir procedūriškai nėra niekaip įtvirtintas. Turime pavyzdžių, kur menininkai buvo persekiojami dėl savo pasirinkto saviraiškos būdo, ir jie nelaimėjo bylų. Klausimas proporcionalumo: ar valstybės simbolis, ar raiška buvo svarbiau, yra labai miglotas. Mes turime kelti klausimus, kiek mes tos saviraiškos laisvės norime ir galime atsisakyti? Tada galime sakyti, kad dabar galime užsiimti socialiniu menu, nes šiuo metu tai yra svarbi socialinė funkcija. Sakykime, kad mes laikinai šios kūrėjo laisvės atsisakome. Tačiau kiek ilgai tai galima daryti? Jeigu karas truks dešimt metų, ką mes darysime? Štai tokio pobūdžio refleksijos meno lauke aš nematau.
Kiek, jūsų manymu, mūsų visuomenė yra atspari? Ar menas gali būti priemonė atsparumui ugdyti?
Manau, kad karo akivaizdoje užduoti šitą klausimą yra per vėlu. Pagalvokime apie meno lauko ribotumus. Sakykime, kad tai yra kažkokia praktika. Jeigu kalbame apie praktikas, kurios ugdo kritinį mąstymą, reflektyvumą, savęs pažinimą šiuolaikiniame pasaulyje - Lietuvoje menas šiuos dalykus buvo pasiekęs iki viršaus pagal tai, kiek meno laukas finansuojamas ir kiek jis iš tikrųjų yra socialiai angažuojamas valstybės. Vizualiajame mene mes turime aukščiausius rezultatus, mes vis dar turime labai aukšto lygio teatrą. Man atrodo, kad kokybės, kūrybinės laisvės, saviraiškos inovatyvumo prasme turime nerealią Lietuvą. Tad jeigu šis turinys yra, jis veikia visuomenę tiek, kiek gali veikti.
-----
„Teatro žurnalas“, Nr. 25
