Žvelgti į karą iš šalies, patirti jį kaip informaciją - būkime tiesūs - yra privilegija. Mąstyti apie karą, organizuoti paramą, rinkti higienos priemones, kurti performansus, rašyti palaikymo žinutes iš šiltų lovų - yra prabanga. Ryždamiesi numerį paskirti temai „Menas, kai Karas“, rizikavome. Rizikavome ne tiek emociškai perkrauto turinio grėsme, kiek erdve naivumui ir infantilumui. Mes nemokame būti vienoje teritorijoje su karu, todėl daugumai pasileidžia instinktyvios veikimo ir mąstymo schemos. Žvėriškos, arba vaikiškos. Suvokdami tai ir prisiimdami atsakomybę, vis tiek ėmėmės karo temos: nes nesiimti būtų reiškę likti už tikrovės ribų.
Gilinantis į archyvinius dokumentus, susidaro įspūdis, kad teatrą kaip meną sustabdo tik tiesioginis bombardavimas. Karo pavojus ir šešėlis - ne. Vieni mokslininkai apibrėžia šį fenomeną kaip žmonijos poreikį turėti galimybę ištrūkti iš realybės (teatras kaip pabėgimas), kiti - kaip erdvę sustiprinti kolektyviškumui, sutelkti ir vienyti, kelti moralę, armuoti nacionalinį identitetą (teatras kaip armatūra). Kiti - kaip paprasčiausią nuolatinį žaidybiškumo ilgesį: „the love of fun is eternal“ (liet. potraukis pramogai yra amžinas). Kitas svarbus teatro aspektas - gyvi kūnai: būti tarp gyvų kūnų, vis dar būti tarp vis dar gyvų kūnų, kurie tebeužsiima menu, t. y. pripažįsta pasaulį esant dar ir vieta estetikai, - štai koks anatominis pojūtis sustiprėja teatre, kai susvyruoja dvasinis - meno prasmės - klausimas. Ne tiek kurti kažką nauja ir tyrinėti pasaulį per kūrybą, kiek burti kraują vis dar varinėjančius organizmus į bendrą būtį.
Teatro vaidmenį karo fone toliau kvestionuoja šis leidinio numeris. Jame - trys pokalbiai, apmąstantys šiandieną sociologiniu, meniniu ir tiesiai-iš-karo-zonos rakursais. Ukrainiečių režisierius Andriyʼus Mayʼis pasakoja apie savąjį teatro pjūvį karo laiku: „Tai - mano būdas kovoti.“ Apie alternatyvą kovai fronte, teatrą kaip viešą erdvę dialogui, būtinybę turėti aiškią poziciją ir visos rusų tautos (o ypač - jaunosios kartos) atsakomybę kūrėjas kalbasi su teatrologe Goda Dapšyte.
Norvegų choreografas ir režisierius Jo Strømgrenas teatrologei Aistei Šivytei teigia: „Būti nustebintam dabartinių įvykių yra neišprusimo požymis.“ Anot jo, menas aplenkia laiką ir apie karo eigą papasakoja dar prieš jam prasidedant. O tai, kas teatro scenose vyksta dabar, dažnu atveju geriau apibrėžtų ne meno, o žurnalistikos sąvoka.
Teatrologės Ugnės Kačkauskaitės kalbintas sociologas Tadas Šarūnas daugumą klausimų kelia iš kitos pusės: kas svarbiau - laisva menininko valia ar socialinė meno funkcija? Ar dabartinis angažavimasis su karu Ukrainoje vyksta iš tiesų savo noru? Jei karas truks 10 metų, ar ir mes tiek pat laiko reflektuosime jį savo kūryboje? Ir ką darė mūsų valstybė, kurdama Rusų dramos teatrą, bei ką šis kultūrinis likutis rodo apie mus šiandien?
Net trys straipsniai į karą žvelgia per šokio prizmę. Teatrologė Kristina Steiblytė apie tai, kodėl svarbu meninėmis akcijomis reaguoti į agresiją ir per šokį nešti taiką, kalbasi su šokėjais ir choreografais Agniete Lisičkinaite, Lora Juodkaite bei Šeiko šokio teatro atstovais - Oksana Griaznova, Inga Kuznecova ir Mantu Ūsu. „Teatro žurnalo“ redaktorė Dovilė Zavedskaitė kelia klausimą, ar šiuolaikinis šokis nėra vienas iš informatyviausių šaltinių skaityti sociopolitinę Vakarų pasaulio istoriją, ir su choreografu Vyčiu Jankausku laiškais
keliauja per karų geografiją bei jų poveikį šokio menui. Teatrologė Silvija Čižaitė-Rudokienė savo esė grįžta į Antrojo pasaulinio karo metus - laiką, kai Lietuvoje choreografės Danutės Nasvytytės dėka gimė išraiškos šokis. Šis faktas - vidinę laisvę akcentuojančio šokio susiformavimas šalia judant fronto linijoms - šiandien rodosi kaip siurrealus sapnas.
Taip pat, naujame numeryje, teatrologei Aušrai Kaminskaitei apžvelgus, kokie reiškiniai prasidėjus karui ėmė vykti teatro scenose, skaitytojų laukia kiek asmeniškesnė prieiga prie tikrovės: teatrologė Rimgailė Renevytė, iš pradžių kviesta rašyti straipsnį kita tema, pasiūlė esė, kurioje atvirai deklaruoja - „nežinau, ką turėtų veikti kritika šiuo konkrečiu metu“: „Turbūt pirmą kartą stebiu, kaip staiga teatrui pasidarė sunku meluoti. O gal man tapo sunku juo patikėti.“ Panašiai plėtojosi ir kvietimas prie numerio kūrybos prisijungti dramaturgei Gabrielei Labanauskaitei: užuot ruošusi esė apie dramaturgų šio laiko jausenas, ji pasiūlė sukurti keletą scenų kaip šiandienos refleksiją. Taip greitai užgimė „Cukraus dulkės“ - kūrinys, kuriame kalbama ne tik žodinėmis reikšmėmis, bet ir pačia teksto forma - pasimetusiomis raidėmis, taškų platybėmis, išbrauktomis frazėmis ir tuščiomis scenomis.
Apie numerio vizualinę idėją dizaineris Vilmantas Žumbys nedaugžodžiauja: „Sutrikusi šiandiena neturi taisyklių, jautrumas susiduria su pavojumi, kažkas išgyvena skausmą ir ieškodamas vilties leidžiasi į tarpgalaktinę kelionę.“
Numerio priedas - dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesė „Miškelis“, kurioje žvelgiama į istorinę Rainių tragediją. Pasirinkdami šį kūrinį, norėjome ne tiesiogiai pratęsti numerio temą, bet pakviesti kelti klausimus: kodėl šio konkretaus istorinio įvykio gaivinimas vyksta šiandien, kodėl tai daro būtent šis autorius, kaip ši medžiaga gali skambėti teatrinėje ir visose kitose tikrovėse - nuo gatvinės iki feisbukinės? Raginame žvelgti į šį draminį tekstą kaip į daugiamatį dialogą su praeitimi, dabartimi ir mūsų (ne)gebėjimais tą praeitį kalbinti. „Miškelis“ - tarsi tylus skeletų spintose krebždesys ir kikenimas, kuriame lygiai tiek pat svarbu ir tai, kas pasakoma, ir tai, kas ne.
„Teatro žurnalo“ dvidešimt penktojo numerio redaktorė Dovilė Zavedskaitė.
Žurnalo leidėjų informacija
