Teatrinis grožio mechanizmas

Vaidas Jauniškis 2022-10-04 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka

aA

Antra naktis neleidžia galvoje nurimti tam tikros scenos, baltų pirštinių blyksniai juodų raidžių fone, netikėta, graži dailininko dirbtuvė, pilna estetiškų šiukšlių. Delnas, sutraukiantis sceną į kumštį, per tą pačią milisekundę užgęstanti scena ir nutrūkstanti muzika. Sinchrono viršūnė. Intonacijos tarp romantiško lyrizmo ir Berlyno dekadanso kniaukimo - „like an alley cat!“ (pasiieškokite - Peggy Lee, The Alley Cat Song)

Kaunas tą vakarą virto Berlynu. Čia - ne apie miestų kokybę, o apie estetiką. Tokį spektaklį įprasčiau matyčiau „Berliner Ensemble“. Bet pamačiau čia. Ir vyksiu dar, nes tokia estetika ir tikslumo pojūtis atstato regą.

Leidžia džiūgauti dėl aktorių. Kuriems pasitaikė reta proga pabūti žvaigždžių karuose, laimėti juos ir kartu palaiminti visus. Džiugu dėl Dainiaus Svobono, kuris finale būtent dėl šitiek reikalaujamo tikslumo ir taupių judesių atrodė lyg įveikęs triatloną - bet jis ir nėrė į garbės troškimo vandenis. Ir šalia atsvara - Manto Zemlecko paviršėlis, žavus, galantiškas, narciziškas, dainuojantis (net intelektualai suprato užuominą ir suošė - „Eurovizija!“), finale dar suskeliantis stepą (Mantai, atpalaiduok pečius, jau susidorojai!). Bet galintis ir penkis metrus įveikti per minutę (pabandykite!).

O iš tiesų - kam plojome ir šaukėme „bravo“ (aš taip pat)?

Tam, kad visi teatro mechanizmai dirbo gerai.

Tam, kad buvo išleista itin graži, informatyvi ir net dalijama programėlė su pjesės tekstu (nes kažko pirmoje dalyje garantuotai nepagavote). Ir su pagarba kiekvienam talkinusiam.

Aktoriams, kurie tiesiog gerai vaidino.

Režisieriui, kuris puikiai pastatė.

Apšvietėjams, scenos technikams, garso operatoriams, kurie gerai dirbo.

T. y. visiems, kurie gerai dirbo. Tai yra - darė tai, kas daryti privalu.

Tik gal - ne gerai, o labai gerai. Su daug bonusų žiūrovui ir jam netikėtai įteikta kartele, - dabar jis galės atskirti šiaip apšvietimą nuo šviesų meno. Vaidybą nuo aktorinės meistrystės. Spektaklio scenelę nuo energijos pliūpsnio.

Viso to priežastis - vis dar tikslus, reiklus, ant kiekvienos scenos detalės dedantis autografą Robertas Wilsonas. Parodęs, kaip puikiai jis žino savo teatrinius mechanizmus, prikaustančius žiūrovą prie scenos net tada, kai jis nesupranta, apie ką kalbama. O savo žvaigždės aureolės dėka privertęs teatrą ir publiką sutepti savo mechanizmus. Nes spektaklis - ir apie tai.

Komentarai
  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

  • Lietuvių šokis matomas Italijoje

    Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.