Pokalbis apie Mariaus Ivaškevičiaus dramaturgiją spektakliui „Dievų aušra“ (rež. Vladimiras Gurfinkelis, Lietuvos rusų dramos teatras), kurio premjera įvyko Avinjono teatro festivalio „Off“ programoje.
Kaip prasidėjo spektaklio „Dievų aušra“ kūrybinis procesas? Jo impulsas akivaizdus - Rusijos vykdomas genocidas Ukrainoje, tačiau kaip buvo kuriama spektaklio forma?
Pirmiausia rinkome, analizavome visą įmanomą informaciją; aktorių buvo šiek tiek daugiau nei galutiniame spektaklio variante. Kilo klausimas - kodėl statydami spektaklį Lietuvoje renkamės tam tikrą naratyvą? Šiuo atveju Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos istorija atrodė logiškiausias pasirinkimas. Suvokėme tai dar net neįsigilinę į detales. Vėliau, kai sutikau Hanną ir ji sutiko kalbėtis, pradėjome keliauti į istorijos gelmę. Pokalbiuose neįmanoma sutalpinti to, ką ji ir Mantas patyrė. Spėju, kad tuo metu, kai darėme interviu, Hanna buvo ištikta šoko. Vėliau po Kanų kino festivalio ji man rašė, kad pradėjo suvokti, kas įvyko. Tik grįžusi, ji turėjo tikslą kuo greičiau baigti filmą ir išvežti jį į Kanus. Taip atrodė, kad kelionė dar nepasibaigusi. Jos pasakojimuose Mantas vis dar gyvas, nėra būtojo laiko.
Vėliau prie šio pasakojimo viena iš aktorių pasiūlė pridėti Janos istoriją, kuri yra priešinga Hannos istorijai. Abi moterys praranda vyrus, bet Jana gyveno Mariupolyje, ten slėpėsi, o jos vyras buvo užmuštas skeveldrų ir po to ji bėgo iš miesto. Hanna su Mantu elgėsi priešingai - jie važiavo į Mariupolį.
Kodėl spektaklis pavadintas „Dievų aušra“?
Spektaklyje, skirtame Avinjono teatro festivaliui, matome tik pjesės nuoplaišas, nes pagal festivalio reglamentą pasirodymas negali būti ilgesnis nei valandos ir dvidešimties minučių. Be to, repeticijų procesas vėlavo, jų buvo nedaug. Viena esminių spektaklio scenų buvo sutalpinta į keletą frazių - tai veiksmas, kai pasirodo Vaidoto Martinaičio personažas ir prasideda Manto paėmimo į nelaisvę ir nužudymo tyrimas. Per šią sceną vėl grįžtama prie Hannos pasakojimo ir prie anksčiau praleistų detalių. Per įvykių analizę suvokiama, kad Hanna buvo tarsi lėlė, su kuria žaidė štabo viršininkas. Jis įsijautė į Dievo vaidmenį. Paaiškėja, kad jis laikė Mantą suėmęs, nors istorijos pradžioje teigė nieko apie tai nežinantis. Vėliau viršininkas praneša Hannai, kad Mantas nužudytas, nors tai dar nėra patvirtinta. Ši situacija man priminė Coppolos filmą „Šių dienų apokalipsė“: tai istorija, kai žmogus, pasitelkdamas ginklą ir karą, įgyja begalinę valdžią ir pasidaro sau pramogą žaisdamas Dievo žaidimą - kurdamas blogą teatrą karo veiksmų metu.
Kodėl pasirinkta dokumentinio tyrimo forma?
Šis spektaklis nėra visiškai dokumentinis. Vis dėlto dokumentinė medžiaga paversta grožine. Mąsčiau, kaip pateikti Hannos pasakojimą. Kilo mintis padalinti jį penkioms aktorėms. Abejojau, ar tai suveiks, bet per repeticijas pamačiau, kad tai pasakojimui suteikia naujų spalvų. Nors mes negirdime tikrosios Hannos, galime susidaryti keletą įvairių paveikslų pagal asmeninę asociatyvinę patirtį. Dokumentinėje medžiagoje stengiausi nepakeisti ir nepridėti nė vieno žodžio. Bijojau pasakojimą „suliteratūrinti“: iš aktorių reikalavau tiksliai laikytis teksto, nes, vos pradėjus perpasakoti frazę, ji nebetenka savo dokumentiškumo, tikrumo.
Kokį poveikį įgyja Manto ir Hannos, kaip kūrėjų ir liudininkų, simbolis Vakarų pasaulio kontekste, bandant gilinti vakariečių suvokimą apie Rusijos vykdomą agresiją Ukrainos atžvilgiu?
Jei kalbame apie publikos reakciją į karo vaizdus, konkrečiai į Kvedaravičiaus filmą, girdėjau, kad per Kanų festivalyje vykusią premjerą daug prancūzų išėjo, nepasibaigus rodymui. Tai atskleidė, kiek jie nutolę nuo karo, kaip nėra pasiruošę ir nenori priimti jo vaizdų. Stebėdamas pirmąjį spektaklio rodymą Avinjone pamačiau, kad iš pradžių publika bandė reaguoti į frazes, kuriose įžvelgė humorą, kikenti, o vėliau suprato, kad šis kūrinys nėra tam skirtas. Vis dėlto per spektaklį žiūrovai, sekdami pasakojimą, išlaikė koncentraciją. Po antrojo rodymo išėję žmonės atrodė stipriai paveikti. Todėl manau, kad spektaklis pasiekia savo tikslą - primena apie vykstantį karą, neleidžia jo užmiršti, bet abejoju, ar vienas spektaklis gali pažadinti Vakarus.
Kaip aktorės reaguoja į kūrybinį procesą? Koks jų požiūris į karo vaizdinių ir išgyvenimų atkūrimą?
Į pjesę įsilieja ir trečioji aktorės Katerynos Vyšnios Višnevos istorija, susipinanti su dviem kitomis, - tai jos pabėgimas iš Kyjivo, pirmosios karos valandos. Deja, dėl laiko reglamento šią istoriją teko išimti, paliekant Katiai vaidinti Janos dalį. Kai kurios aktorės teigia, kad tokiuose projektuose niekada nebedalyvaus, nes tai per sunku, kitoms tai būdas išgyventi. Asmeniškai man kilo klausimas, kiek galiu save tuo kankinti, kita vertus, pasibaigus procesui mąstau, kaip galiu šią spragą užpildyti.
Spektaklyje matome moters herojės požiūrį - kaip šis įvaizdis perkeliamas į platesnius kontekstus?
Spektaklyje kalbame apie stiprias moteris. Norėjau parodyti visuomenę, kurioje šios moterys užaugo ir gyvena. Tai posovietinė, mačistinė, moteriškumo nepriimanti aplinka. Pjesėje aprašyti baisūs, fabrikiniai miestai, kuriuose skraido nuo metalo rūdos raudoni žvirbliai, kuriuose užaugo šios moterys. Susidaro plieninės, galinčios viską ištverti moters įvaizdis. Tik po to jos pradeda pasakoti anksčiau minėtas istorijas. Tikiuosi, kad bus sukurta pilna šio spektaklio versija, kurioje atsiskleis visi šio pasakojimo sluoksniai, taip pat valdžios problemos, kurias matome ir teatre, ypač posovietinėse valstybėse - Ukrainoje, Rusijoje, kai režisieriai išnaudoja aktores mums neįsivaizduojamais būdais. Mūsų girdėti panašūs įvykiai Lietuvoje gali atrodyti vaikiški, palyginti su tuo, kaip elgiamasi šių valstybių teatruose. Tokioje visuomenėje neįmanoma kam nors pasiskųsti. Tai nutylėjimo visuomenė. Valdžios klausimas vyrauja visoje pjesėje, kol pasiekia situaciją, į kurią buvo patekusi Hanna. Pavadinimas „Dievų aušra“, rusiškai voschod bogov, turi dvejopą prasmę. Voschod - tai ne tik aušra, bet ir iškilimas, o spektaklyje kalbame apie žmones, save pačius paskelbusius dievais.
Ar šiuo metu tikslus dokumentinis pasakojimas yra vienintelis būdas pakviesti ir paskatinti žmones suartėti su karo situacija?
Šiame kontekste užduotis yra parašyti apie vis dar tebevykstantį karą, kuris nežinia kada baigsis. Kūrėjo fantazija bejėgė sugalvoti ką nors stipresnio, žiauresnio už tai, kas vyksta. Rungtyniauti su realybe šiuo atveju neįmanoma. Telieka ją struktūrizuoti ir iš jos nuoplaišų mūryti statinį.
Kiek teatras pajėgus nešti karo vaizdinius? Ar jo siūlomas pasakojimo būdas paveikesnis už videomedžiagą, nuo kurios nuolatinis interneto vartotojas ir socialinių tinklų dalyvis yra pavargęs. Galbūt teatras suteikia naujos energijos?
Žiūrovai, išėję iš antrojo spektaklio rodymo, kalbėjo, kad nors ir atrodo, jog apie karą žinome viską iš socialinių tinklų ir žinių, spektaklis yra visiškai kitokia karo patirtis, nes esi nugramzdinamas į jo detales ir nuolatinį buvimą jame. Taip pat asmeninės istorijos žmogų veikia kitaip. Teatro ir apskritai meno stiprybė yra gebėjimas sukrėsti stipriau nei žiaurios ir atviros žinios. Vis dėlto, kol karas egzistuoja tik informaciniame kontekste, jis atrodo labai tolimas, bet teatre viską tarsi pro lupą galima priartinti ir įeiti į žiūrovo sielą, jeigu jis tam pasiruošęs.
Dėkoju už pokalbį.
