Kovo 20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė įvyko Gabrielės Labanauskaitės pjesių rinkinio „Dramos“, kuriame spausdinamos pjesės „Kraujo broliai“, „Honey, Moon!“, „Žalgirės“ ir „NT drama“ (sudarytoja Aušra Martišiūtė-Linartienė, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022), pristatymas. Aktualius klausimus palietusiame renginyje, kurį moderavo Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė, ištraukas iš visų keturių pjesių skaitė ne tik profesionalūs aktoriai ir dainininkai, bet ir LGBT+ bendruomenės nariai.
Dramaturgijos tyrėja A. Martišiūtė-Linartienė rinkinio „Dramos“ įžangoje teigia: „Gabrielė Labanauskaitė drąsiai renkasi šiuolaikinei visuomenei aktualias, svarbias temas, teatro scenoje atskleidžia situacijas, atliepiančias įvairių mūsų visuomenės grupių patirtis, - Labanauskaitės pjesės atviros šiandienai“.
Pati dramaturgė, kurios tekstai skamba ne tik Lietuvos, bet ir įvairių užsienio šalių teatro scenose, yra įvertinti daugeliu premijų, neslepia ne tik meninių, bet ir šviečiamųjų, edukacinių savo kūrybos motyvų. Kūrėja nori keisti visuomenę ar padėti jai keistis, todėl jai artimas didžiojo teatro reformatoriaus Bertoldo Brechto siekis scenoje parodyti visuomenės bėdas ir skatinti susimąstyti. Ne tik kūrėja, bet ir mokslininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja (2017 m. pasirodė jos mokslo monografija „Dramatika“, nagrinėjanti dramos naratyvo kūrimo procesą), ji, atrodo, yra linkusi savo pačios kūrybinį naratyvą konstruoti kaip imperatyvą, performatyvų pačia savo esme - tekstą kaip realybę keičiantį veiksmą. Todėl knygos pasirodymo proga įvykusiame pokalbyje šmėkščioja autorės troškimas, kad jos kuriamų dramų aktualumas palaipsniui išblėstų...
Sveikinu pasirodžius pirmajam Tavo dramų rinkiniui „Dramos“. Iki šiol Tavo pjesė „Circus“ buvo išspausdinta įvairių šiuolaikinių autorių lietuviškų dramų rinktinėje „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija“ (LLTI, 2010). Kodėl Tavo draminių tekstų rinkinys pasirodė tik dabar, nors tekstų - ne tik dramų, bet ir operų, miuziklų libretų, kitų žanrų tekstų teatrui ir kinui - sukurta jau bene kelios dešimtys?
Ačiū už sveikinimus - džiaugiuosi proga įamžinti glaustą savo dramaturgijos retrospektyvą. Anksčiau visus kūrinius skelbiau asmeniniame puslapyje GaLdrama.lt, nes taip buvo paprasčiau - nereikėjo pjesių atskirai siuntinėti elektroniniu paštu susidomėjusiems asmenims, taip pat maniau, kad tai - paprasta ir lengva prieiga visiems, norintiems paskaityti meniniais ar edukaciniais tikslais. Ir tai pasiteisino. Tačiau kelis kartus paklausta, ar nebijau, kad kažkas tiesiog nusisavins mano dramas, ir atsakiusi, kad tikiu žmonių sąžiningumu, susidūriau su situacija, kai iš tiesų, neatsiklausus jokio leidimo, užsienio teatro scenoje buvo pastatytas vienas iš mano kūrinių. Tada nusprendžiau remtis universalia praktika ir nuo šiol virtualioje erdvėje galima rasti mano pjesių ištraukų, o susisiekus asmeniškai - paskaityti visą tekstą.
Todėl, sulaukusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pasiūlymo leisti dramaturgijos rinkinį, apsidžiaugiau. Taip galėjau teatralų bendruomenei pateikti ištisines pjesių versijas. Be to, nors virtuali erdvė iš tiesų suteikia daug galimybių, tačiau skaityti iš tikrų knygų, o ne elektroninių skaityklių, man ir pačiai maloniau. O juk aktoriai repetuodami, kol dar mintinai nemoka teksto, rankose irgi laiko popierines dramų versijas, tad bent jau fiziniu lygmeniu taip dar labiau priartėjame prie dramaturgijos specifikos.
Nors šis klausimas jau nuskambėjo per knygos pristatymą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kodėl vis dėlto pirmajam rinkiniui buvo pasirinktos būtent šios keturios pjesės - dramos „Kraujo broliai“ (anksčiau - „Raudoni batraiščiai“), „NT drama“, komedija „Žalgirės“ ir libretas „Honey, Moon!“? Jas visas sieja jautrūs žmogaus teisių klausimai, nors žanriniu požiūriu tai labai skirtingi kūriniai.
Kartu su knygos sudarytoja A. Martišiūte-Linartiene rėmėmės keliais esminiais principais: norėjosi, kad kūriniai jau būtų įvertinti publikos ir teatro profesionalų Lietuvoje ir užsienyje, taip pat - kad visos pjesės, net jeigu ir užgimusios iš bendros iniciatyvos, būtų parašytos ir išbaigtos mano pačios. Kitaip tariant, buvo svarbus autorystės klausimas ir nors visada kurdama mėgstu pasibandyti savo tekstus su aktoriais, išgirsti atgalinį ryšį, tačiau į rinkinį sudėtos pjesės nėra sukurtos iki galo laboratoriniu ir / ar dokumentikos principu, kai teksto audinys gali būti sudarytas iš daugybės žmonių pasisakymų.
Man patinka abu darbo metodai, tačiau pirmajam rinkiniui norėjosi atsispirti nuo labiau autorinės pozicijos, o kai jau bus leidžiami - tikėkimės - antrasis ir trečiasis dramų rinkiniai, konceptas gali būti jau ir visai kitoks.
2017 m., artėjant komedijos „Žalgirės“ premjerai (Nacionalinis Kauno dramos teatras, rež. Vidas Bareikis), interviu Birutei Sabatauskaitei esi sakiusi, kad jau pačios pirmos Tavo pjesės 2003-2004 m. kalbėjo apie LGBT santykius. Kokie tai buvo kūriniai ir ar jie išvydo sceną? Kada pati suartėjai su LGBT bendruomene?
Su LBGT+ bendruomene suartėjau jau kokiais 1999 m., studijuodama Klaipėdoje, vėliau pati tapau jos dalimi. Jau daugiau nei dvidešimt metų stebiu daug neteisybės, žmogiško orumo pažeminimo ir patyčių LGBT+ žmonių atžvilgiu. Ne kartą mačiau, kaip posovietinės visuomenės stigmos, neapykanta ir netolerancija kitokiems (net jeigu tie „kitokie“ yra tos pačios šeimos vaikai ar anūkai) visoms pusėms palieka psichologinių traumų, sunkiai gydomų visą gyvenimą. Todėl turbūt nenuostabu, kad 2005 m. pirmoji mano pjesė „Skaudžiausia 2“ kalbėjo apie biseksualios merginos savo netradicinės tapatybės suvokimą ir pasidalijimą tuo suvokimu su tėvais. Šią paprastą, kaip kartais vadinu, edukacinę išlindimo iš spintos istoriją baigiau rašyti tuo metu Valstybiniame jaunimo teatre organizuotose dramaturgijos dirbtuvėse ir tai lėmė, kad pjesė 2008 m. buvo pastatyta Londone, o vėliau per atskirą konkursą pastebėta ir pastatyta Stokholme.
Lietuvoje minėtų dirbtuvių metu „Menų spaustuvėje“ įvyko pjesės „Skaudžiausia 2“ skaitymai, kuriuos režisavo Benas Šarka. Nors į vienkartinius skaitymus susirinkusi publika pjesę įvertino gana palankiai, tačiau apskritai Lietuvos teatrui tokios temos nebuvo priimtinos. Paraleliai kūriau absurdo žanrui artimas pjeses, kuriose nagrinėjau teatro problematikos, būties esmės ir kitokias tuo metu man aktualias temas, tad, sakyčiau, teatro dramaturgijos meno mokiausi tiesiog išbandydama įvairius žanrus, skirtingas temas, žaisdama ir eksperimentuodama. Man pasisekė, kad dar pačioje starto pradžioje teko paragauti skirtingų darbo su dramaturgija pavyzdžių Anglijoje, Švedijoje, Amerikoje. Tad turėjau nuo ko atsispirti ir greitai suvokiau, kad negali būti draudžiamų temų, visos yra svarbios, reikalingos ir gali atrasti savo vietą teatro scenoje.
O kaip iš viso atradai dramą kaip Tau priimtiną meninės raiškos formą?
Sąmoningai teatras domino nuo ankstyvos paauglystės, kai lankiau net kelis dramos būrelius vienu metu ir man vis atrodė, kad dar per mažai - taip norėjosi toje terpėje būti, vaidinti, režisuoti, rašyti. Tačiau nesąmoningas susidomėjimas atsirado turbūt daug anksčiau - mano močiutė, tėčio mama, dirbo bilietų kontroliere Šiaulių kultūros rūmuose ir Filharmonijoje. Tad galite įsivaizduoti, kiek valandų buvo praleista mylimos senolės darbo vietoje, stebint koncertus, pasirodymus, spektaklius ir kitokius renginius.
Ir tada, ir dabar teatras mane domina kaip visuma - ne tik tai, kas vyksta scenoje, bet ir kas kirba užkulisiuose. Intriguoja ne tik scenoje matomi žmonės, bet ir visi, atėję stebėti spektaklio - teatralai, kritikai, žiūrovai. Nors mėgstu daug skaityti apie teatrą, tačiau pačios „karščiausios“ spektaklių recenzijos įvyksta tualete per pertrauką - ko tik laukiant eilėje nenugirsti - paprastai, nuoširdžiai ir be įmantrių filosofijų.
Tavo, kaip kūrėjos, kelyje susipina dramaturgija, poezija, performansas, teatras, opera,
kinas... Esi nepaprastai veikli ir produktyvi. Teatro sceną Lietuvoje ir užsienyje išvydo daugybė Tavo sukurtų pjesių, scenarijų ir kitokių tekstų. Matyt, Tavo kūrybai pasirenkamos visuomenei aktualios temos neleidžia Tau tiesiog „rašyti į stalčių“ ar rašyti „knyginių dramų“, skirtų tik individualiam skaitymui - aktualijas būtina išsakyti čia ir dabar, jos turi būti „ištransliuotos“ realiuoju laiku. Ar daug esi parašiusi draminių tekstų, kurie iki šiol dar nebuvo vienaip ar kitaip perskaityti viešumoje?
Jau kuris laikas siaurinu savo veiklas, pasilieku tik literatūros lauką ir visa tai, kas su juo susiję - dėstymą apie grožinius tekstus, jų rašymą bei savo pačios kūrybą.
Iki galo baigtų tekstų, kurie nebūtų perskaityti viešumoje, neturiu. Tačiau turiu užgimusių idėjų, pradėtų rašyti ir padėtų „į stalčių“ geresniems laikams. Viena iš tokių pjesių buvo „L. YRA S.“, kuri yra savaip interpretuota, punktyriška Williamo Shakespeareʼo tragedijos „Karalius Lyras“ priešistorė, vykstanti šiais laikais. Pasirašiau eskizą ir palikau daugybei metų, kol netikėtai šių metų pradžioje ši medžiaga išvydo dienos šviesą Vilniaus mažojo teatro konkurse „DramaTest“ jauno žmogaus - režisierės Gretos Štiormer - akimis.
Ir ankstesniuose interviu, ir per knygos pristatymą minėjai, kad Tavo dramų tekstai vis kinta - štai kad ir tragikomedija „Kraujo broliai“ pradėjo savo gyvavimą kaip pjesė „Raudoni batraiščiai“ (premjera 2012 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, rež. Yana Ross) ir tokiu pavadinimu pagal ją sukurti bene keturi spektakliai - du Lietuvoje (Vilniuje ir Klaipėdoje), Latvijoje ir Ispanijoje. Knygoje randame ne vieną žvaigždute pažymėtą realiją, kurios išnašoje nurodoma, kad vienas ar kitas konkretus faktas gali būti pakeistas kitu, aktualiu spektaklio rodymo metu. Esi visiškai atviro, „takaus“ teksto šalininkė? Visgi ar tuos tekstus, kurie publikuoti knygoje, jau galima laikyti galutiniais Tavo pjesių variantais, nepaisant režisieriams leidžiamų pakeisti detalių? Ar šiandienėje tiesioginio ryšio epochoje apskritai dar galime kalbėti apie „galutinį tekstą“?
Taip, esu takaus teksto šalininkė. Pjesė retai kada būna galutinė, net kai ji ir išspausdinta knygoje - jos prasmę toliau formuoja kūrybinė komanda, interpretuoja atėję žiūrovai, galbūt aprašo kritikai - pirminė medžiaga aplimpa naujomis prasmėmis, kinta tam tikri semantiniai atspalviai.
Gyvename tokioje epochoje, kurioje viskas gana greitai keičiasi. O kai rašai dramas, atliepiančias to meto aktualijas, natūralu, kad ir jos keičiasi, reaguojant į realybėje vykstančius procesus. Pavyzdžiui, „NT dramoje“ palikta galimybė keisti nekilnojamojo turto kainas ir visas sumas, susijusias su paskolomis bei procentais. Liūdna pastebėti, kaip tie skaičiai jau dabar yra sparčiai padidėję, nors praėjo ne tiek daug laiko nuo tada, kai buvo parašyta drama.
O kartais, priešingai, tam tikros problemos realiuoju laiku užsitęsia kelis dešimtmečius, pavyzdžiui, tos pačios lyties santuokos įteisinimas - Lietuvoje jo vis dar neturime, tad temos apie lygias teises ir galimybes, deja, dėl esamų aplinkybių vis dar neišsenka ir taip greitai nedingsta iš akiračio. Tada kaip dramaturgė susiduriu su keista situacija - viena vertus, man labai svarbu kalbėti apie opias visuomenės problemas, antra vertus - norėtųsi, kad dauguma dalykų jau būtų išsisprendę ir fokusą galėtume nukreipti kitur.
Ar pjesės „Raudoni batraiščiai“ pervadinimo į „Kraujo brolius“ priežastis - vengimas pavadinime akcentuoti neapykantos ir keršto simbolį? Minėjai, kad Tau yra tekę aiškintis dėl „skinheadų“ subkultūros detalių atskleidimo pjesėje ir savo pozicijos šios subkultūros atžvilgiu... Galbūt rašant dramą kai kuriais jautriais visuomenės klausimais vis dar būtina įvesti naratorių, chorą ar kitus veikėjus (tokie veikėjai dalyvauja kitose Tavo pjesėse), kurie dvejojantiems paaiškintų autoriaus poziciją? Tiesa, šioje pjesėje panašią funkciją atlieka Žurnalistė...
Pavadinimas „Raudoni batraiščiai“, nors ir tikslus, tačiau daug kam siedavosi su vaikišku turiniu, todėl pakeičiau į kitą - „Kraujo broliai“, kuris irgi atspindi esmę. Choras šioje tragikomedijoje yra, bet ne tam, kad įtvirtintų mano poziciją, o kad perduotų įvairialypę visuomenės nuomonę, taip pat įvestų į poetišką prologą bei epilogą. Savo nuomonę politinės manipuliacijos atžvilgiu parašiau glaustame įvadiniame žodyje prieš pačią tragikomediją.
Pjesę knygos versijai nemažai koregavau, nes dabar daug kas atrodo kitaip nei prieš dešimt metų, kai ši tragikomedija buvo parašyta. Džiaugiuosi, kad socialinis žmonių sąmoningumas lavėja ir daug kas kvestionuoja, kodėl kritikuodami smurtą ar rasinę neapykantą mes to smurto atvaizdavimui scenoje suteikiame tiek daug erdvės? Tad prirašiau scenų ir monologų, kurie galėtų atsverti šią negatyvią poziciją ir sukurtų opoziciją homofobijos, antisemitizmo ir rasizmo pasisakymams. Tačiau ar to užteks - laikas parodys.
„Kraujo brolių“ sėkmę - pastatymai įvairiose šalyse, įtraukimas į geriausių 2012 m. parašytų Europos pjesių šimtuką - lemia tikriausiai ne vien aktuali šiųdienė problematika, bet ir taiklus bei gilus psichologinis pjūvis, nusikaltimo anatomija, universali brolžudystės tema, dėl kurios ši pjesė turi neabejotiną išliekamąją vertę ir tikiu, kad gali būti statoma net ir visuomenei išsprendus homofobijos problemas. Tuo pačiu, kintant aktualijoms, išryškėja kiti teksto prasminiai akcentai - taikos metu gal jautriau skambėjo homoseksualaus veikėjo Jono tema, bet dabar, karo Ukrainoje metu, šiurpiai išauga nacionalsocialisto Ado ir jo gaujos keliama grėsmė. Dramos rašymas - Tavo kovos su agresija ir brutalumu būdas?
Taip, tai vienas iš būdų, kuris skatina apmąstyti, aptarti, diskutuoti. Apskritai karas Ukrainoje ne tik atskleidė prieš tai nemenkai susiskaldžiusių lietuvių vienybę, bet ir parodė daugybę Lietuvoje iki šiol neišspręstų socialinių, politinių, etninių ir etinių problemų. Atrodo, kad tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme kai kurie dalykai griūna arba yra nugriaunami ir daug ką turėsime susikurti iš naujo.
Komediją „Žalgirės“ Kauno dramos teatre 2017 m. pastatė Vidas Bareikis, 2018 m. drama buvo nominuota „Auksinių scenos kryžių“ dramaturgijos kategorijoje. Nors pjesėje miestas, kuriame vyksta moterų mėgėjų krepšinio treniruotės, nekonkretizuojamas, tačiau simboliška, kad ši progresyvų mąstymą žadinančios komedijos premjera įvyko Lietuvos nacionalinio pasididžiavimo - legendinės vyrų krepšinio komandos „Žalgiris“ - mieste Kaune. Beje, garsėjančiame didesniu konservatyvumu nei Vilnius. Kaip manai, ar spektakliui pavyko išvengti pernelyg apibendrinančių stereotipų, gruboko veikėjų tipizavimo, stengiantis įtikti galbūt skeptiškai nusiteikusiems žiūrovams ir labiau juos juokinti, nei skatinti susimąstyti? Kaip į spektaklį reagavo LGBT+ bendruomenės nariai?
Nenoriu komentuoti meninių spektaklio režisieriaus pasirinkimų. Esu dėkinga Vidui Bareikiui, kad jis ėmėsi šios medžiagos ir pastatė šią komediją Kaune, kur net spektaklio plakatas, rodantis dvi besibučiuojančias moteris, sulaukė skandalo. Vadinasi, buvo tinkamas metas ir tinkama vieta apie tai kalbėti. Mes gavome puikią progą perduoti žinutę ir skatinti susimąstyti apie nelygiateisišką moterų padėtį Lietuvos sporte ir kasdieniame gyvenime, svarstyti tokius klausimus, kodėl moterys, net daug ko pasiekusios sportininkės, nesulaukia tiek pat finansavimo kiek vyrai, o krabų reklamai ant žurnalų viršelių vis dar rengiamos seksualizuotos fotosesijos.
Tad manau, kad žinutė pasiekė maksimalią tuo metu įmanomą auditoriją - susirinkdavo pilnos salės žiūrovų, kurie, jeigu nebūtų sudominti krepšinio temos, vargu ar iš viso būtų pirkę bilietą ir ėję į teatrą žiūrėti spektaklio apie žmogaus teisių problemas, akcentuojančio moterų sportą, meilę ir gyvenimą. Tad esminis tikslas, manau, buvo pasiektas.
Tačiau tai buvo pirmas „Žalgirių“ pastatymas ir toliau norisi sau kelti didesnius uždavinius. Kartu su minėtu augančiu visuomenės sąmoningumu kyla vis daugiau klausimų, kas ir kaip gali reprezentuoti šias temas. Norėtųsi perskirstyti galios pozicijas ir suteikti balsą tiems, kas lieka paribiuose, bei tiems, kurių balsai nebūna išgirsti. Kitaip tariant, verta paskatinti kalbėti iš savo autentiškos pozicijos ir jai atstovauti - apie romų kasdienybę kalbėti romams, apie galimybę daryti abortą ar jį uždrausti - leisti spręsti moterims, o ne gimdyti kol kas negalintiems vyrams.
Tad ar idealiu atveju šią komediją turėtų režisuoti moteris ir dar geriau - ne heteroseksualios orientacijos moteris? Galbūt. Kuo toliau, tuo labiau tokia tendencija radikalės, nes jeigu komedijoje kalbama apie moterų stiprybę patriarchalinėje visuomenėje, o ją ir toliau per savo pasaulėžiūros prizmę pateiks režisierius vyras, neišlipsime iš visuomenės standartų rėmų.
Dėl šios priežasties LGBT+ bendruomenės nariai į spektaklį reagavo įvairiai - vieni kritikavo supaprastintą veikėjų tipizavimą, kitiems spektaklis patiko ir jie didžiavosi, kad šios temos pasiekė Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną.
Apskritai komedijoje rodyti ne „blogiukus“, nevykėlius, ydų pertekusius tipus, kaip kad darė Moljeras, bet pažeidžiamas visuomenės grupes - drąsus ir originalus sumanymas. Jeigu neklystu, „Žalgirės“ - pirmoji Tavo pjesė, įvardijama kaip „komedija“ (nors komiški dialogai ar tragikomiškumas Tavo teatro tekstams labai būdingi). Kodėl į pjesėje gvildenamas temas norėjosi pažvelgti komiškuoju aspektu?
Humoras - tai gynybinė reakcija į tam tikrų gyvenimo situacijų absurdą. Todėl naudoju jį ne tam tikroms veikėjų silpnybėms atskleisti, pažeminti ar išjuokti, o suteikiu veikėjams kaip įrankį, įgalinantį paprastai kalbėti apie svarbias problemas ir būti išgirstiems. Humoru galima išsakyti dalykus priimtinesne forma, nemoralizuojant, nebadant pirštais, juokaujant, bet iš tiesų atskleidžiant visą reikiamą esmę.
„Žalgirėse“ atpažįstamas brechtiškas sceninio veiksmo konstravimas: siekiant panaikinti tikroviškumo iliuziją, įtraukiamas Autorės personažas, kuris paaiškina įvykių raidą, panašiu tikslu naudojami poetiniai intarpai, kuriais reflektuojamos spektaklio temos. B. Brechto dramaturgija Tau artima? Ar galėtum pasakyti, kad šis teatro reformatorius Tavo draminei kūrybai padarė didelę įtaką? Ką dar iš klasikinių ar šiuolaikinių dramaturgų laikai savo mokytojais ar autoritetais?
B. Brechto dramaturgija, nagrinėjanti visuomenei svarbius klausimus, man labai artima. Jis atvėrė galimybę kalbėti faktais, ne nuomonėmis, todėl kurdama pjeses ir pati dažnai pasitelkiu dokumentinę statistiką. Taip pat patinka daugelis B. Brechto naratyvo konstravimo priemonių, panašiai pasitelkiu naratorių ir choro funkciją. Apskritai mėgstu žaisti su išraiškos būdais, eksperimentuoti. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje daugiau nei dešimt metų dėstydama dramaturgiją kasmet kartu su studentais studijuoju tuos pačius autorius ir juos vis naujai atrandu. Mokausi iš kiekvieno iš jų - Williamo Shakespeareʼo, Eugeneʼo Ionesco, Augusto Strindbergo, Europoje taip ir neįvertintos amerikietės Gertrude Stein, teatro reformacijas pradėjusios paraleliai su Samueliu Beckettu. Daug galėčiau vardyti, tas sąrašas - begalinis.
Iš šiuolaikinių dramaturgių įvardyčiau Deą Loher, Sarah Kane, Sarah Ruhl, Suzaną Lori-Parks.
Kodėl „Žalgirių“ versijoje, kuri spausdinama rinkinyje, visgi buvo atsisakyta V. Bareikio spektaklio finalo Skaistykloje, savotiško epilogo, kuriame Sporto ministras reziumuoja visa, kas buvo parodyta: „Žinote, dzenbudistai aiškina, kad žmogaus prigimtis - tai dangus, kurį uždengia vienokie ar kitokie debesys. Tačiau net ir patys niūriausi debesys ar padriki balti debesėliai, plazdantys žydrame danguje, žmogaus prigimties nepakeičia, ji išlieka tokia pati, kokia ir buvusi“?
Kas buvo parašyta spektakliui, liko spektaklyje, o pjesę ruošdama spaudai prisiminiau draugės, amerikiečių poetės Natalie Diaz man perduotą svarbią pamoką: „Svarbiausia - kas tekste kalba paskutinis“. Tad, prisiminusi šį patarimą, išsikėliau sau klausimą: ar noriu, kad šią feministinę, už savo teises kovojančių ir neteisybę kritikuojančių moterų dramą įrėmintų privilegijuotai galios pozicijai atstovaujančio sporto ministro žodžiai? Ne. Todėl kol kas, bent jau knygoje, paskutiniai žodžiai liko toms, apie kurias ir sukasi visas siužetas - krepšinio komandos merginoms.
Esi sakiusi, kad daugelis Tavo dramų randasi iš arba yra susijusios su Tavo pačios asmenine patirtimi. Knygoje publikuojamas libretas „Honey, Moon!“ atsirado kaip 2015 m. Tavo ir latvių režisierės Margo Zālīte atlikto performanso - kelionės autostopu po Italiją, vilkint baltomis nuotakų suknelėmis - parafrazė ar tąsa. Taigi tos patirtys dramoms ne visada ateina savaime, Tu ir pati jų ieškai arba jas sukuri? Kaip pasirenki savo kūrinių formą? Juk iš kelionės autostopu galėjo gimti ir tinklaraštis, vaizdaraštis ar vaizdo filmas...
Žinojau, kad noriu kurti šiuolaikinę operą, todėl kreipiausi į „Operomanijos“ įkūrėją ir prodiuserę Aną Ablamonovą, tad šia prasme formos ieškoti jau nebereikėjo. Tačiau kūrybinio proceso, kaip kelionės, idėja buvo išsigryninta trise, mums kartu parriedant iš rezidencijos Nidoje į Vilnių. Besikeičiantys vaizdai pro mašinos langus inspiravo barokinės operos ištakų ieškoti Italijoje, įkūnijant povestuvinės kelionės idėją. Iki šiol galiu pasakyti, kad tai buvo beprotiškiausias kūrybinis procesas, kurį teko patirti, kai prakaituoji autostradoje suknelėje „torte“ keturiasdešimties laipsnių karštyje ir tau sustoja... gatvės teatro festivalio direktorius.
Librete „Honey, Moon!“ (operos-meno instaliacijos premjera 2018 m. Vilniaus šiuolaikinio meno centre, rež. Julijonas Urbonas) poetiškai nagrinėjamos vedybų ir lytinės tapatybės temos, santykis su kitu ir su savimi. Tai tarsi jungtuvių su savimi pačia liturgija, asmenybės tapsmo muzikinis teatras. Poezija ir muzika Tavo kūryboje gal net ankstyvesnės už dramaturgiją?
Taip, rimavau, kai dar nemokėjau rašyti. Įgarsindavau kiekvieną patinkantį ir nepatinkantį procesą - pavyzdžiui, vaikystėje kurdavau ketureilius, kaip tingiu klotis lovą. Augant keitėsi ir poezija, mėgstu ją įterpti į dramaturgijos tekstus.
Libreto „Honey, Moon!“ įžangoje rašoma: „(...) labai svarbu, kaip įvardijama (-s) pagrindinė (-is) veikėja (-as), nes ji (-s) netelpa į binarines opozicijas, iki šiol steigtas kalbos konstrukcijų“, o libreto epigrafas skelbia: „Kalbos išsilaisvinimui iš lyties ir hierarchijos rėmų. Ir tiems, kurie kada nors keliavo autostopu Italijoje.“ Ši dekonstrukcinė nuostata veikia ir pačią teksto struktūrą: nesant griežtų opozicijų, dingsta konfliktas, kuris nuo seno laikomas dramos veiksmo pagrindu. Noriu Tavęs paklausti, ar ir kaip siekis atsisakyti binarinių opozicijų dera su Tavo, kaip dramaturgės, pasaulio matymu? Ir - kokios tradicinės opozicijos arba hierarchijos Tavo kūryboje vis dėlto išlieka?
Kalba tiesiogiai susijusi su mūsų mąstymu, jie vienas kitą konstruoja. Mes neturime anglų kalboje egzistuojančio neutralaus įvardžio „They“, todėl asmenys, nenorintys būti priskirti vienai ar kitai lyčiai, Lietuvoje priverstinai identifikuojami pagal vieną arba kitą binarinę opoziciją. Vadinasi, kol nekoreguojame kalbos, negalime keisti ir socialinės situacijos. Užsienyje tiek neoficialioje, tiek oficialioje aplinkoje, bet kuriame seminare, dirbtuvėse ar konferencijoje susipažįstant žmonės visada paklausiami, kokiu įvardžiu norėtų būti apibūdinami, o Lietuvoje naujai sutikti žmonės savaime priskiriami vienai ar kitai giminei pagal stereotipinį vyro arba moters atitikmenį, net jeigu tie asmenys save ne taip identifikuoja.
Su ta pačia kalbos problema susidūriau rašydama libretą ir diskutuodama su knygos kalbos redaktore, ar galėtume rasti neutralų įvardį. Tačiau kol dar jo lietuvių kalboje neturime, tol nei vienai binarinei pozicijai neatstovaujanti pagrindinė (-is) veikėja (-as) turėjo būti įvardyta (-as) kaip „ji“, artimiausia tiesiog „būtybei“. Libreto vertime į anglų kalbą pagrindinė veikėja vadinama „They“, taip, kaip ir turėtų būti.
Nemanau, kad dėl to dingsta konfliktas. Būtent dėl įvairios socialinės, teisinės ir lingvistinės neteisybės jis tik didėja.
Pjesę „NT drama“ tikriausiai galėtume pavadinti satyrine drama su siaubo elementais. Joje sugretinamos idiliškoji namų, kaip saugios bei jaukios erdvės, ir praktiškoji tokios erdvės įsigijimo pusės. Ši pjesė kol kas nepastatyta, tačiau 2021 m. buvo įvertinta premija Vokietijoje, Heidelbergo teatro festivalyje „Stückemarkt“, kur įvyko jos skaitymas. Ar aktyviai bendradarbiauji, kai skaitomos ar statomos Tavo pjesės užsienyje? Kokių teksto korekcijų prireikė skaitant „NT dramą“ Vokietijoje, kuriant spektaklį pagal pjesę „Raudoni batraiščiai“ Ispanijoje?
Bendradarbiavimo aktyvumas priklauso nuo galimybių ir komandos poreikio. Didelį įspūdį padarė ispanų režisierius Romeo Urbano, kuris, naudodamasis „Google“ vertėju, palygino anglišką ir lietuvišką versijas bei pats išsivertė tragikomediją į ispanų kalbą, kartais manęs paklausdamas dėl neaiškių vietų. Ne visi režisieriai skiria tokį dėmesį lingvistinėms subtilybėms. Bet, kaip ir kalbėjome prieš tai, kalba irgi konstruoja mūsų realybę, ypač - pjesėje rodomą realybę, ir kartais nuo tam tikrų subtilių niuansų priklauso, koks tonas užduodamas ir kaip formuojama bendra prasmė.
Ar ta siaubinga „NT dramos“ pabaiga Tau pačiai atrodo psichologiškai motyvuota, ar visgi turėtume ją suprasti kaip groteskišką parabolę, atskleidžiančią nepamatuotą pastangų, kurių iš žmogaus pareikalauja realybė, bergždumą?
„NT drama“ turi dvi galimas pabaigos interpretacijas, vieną - labiau realistinę, kitą - labiau kaip vaizduotės pasekmę, tad galime pasirinkti. Įdomu, kurią versiją atskleis ją statysiantys kūrėjai ir kūrėjos.
Tapatybė - lytinė, tautinė, socialinė - išlieka svarbiausiu Tavo dramų klausimu ir kūrybos varikliu. Esi minėjusi, kad pati jautiesi esanti nuolatiniame „tarp“ - taip vadinosi ir 2006-2015 m. Tavo organizuotas audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis. Kuri iš Tavo veiklos sričių - mokslinė, edukacinė, meninė (o meninėje - dramaturgės, poetės, performerės ir aktorės, režisierės) - Tave labiausiai įkvepia ir kurioje iš jų jautiesi „gyviausia“, labiausiai susitapatinusi pati su savimi?
Nevadinčiau savęs režisiere ar aktore, labiau gal tiesiog kuriančiu žmogumi, turinčiu mokslinį smalsumą. Tuo galbūt iš esmės ir jaučiuosi artima B. Brechtui, savo pjesėmis siekusiam žadinti žmonių protą, ne širdis.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingų teatrinių naratyvų bei įkvepiančių poetinių intarpų!
„Teatro žurnalas“, Nr. 24
