Pažymėti, lyg kreida per asfaltą brūkštelti pradžios liniją ir tarti: - žiū! Štai toks šio teksto tikslas. Kad lengvai pro akis nepraslystų kino ir teatro scenografių paroda „Ready SET Go“ (Vilniaus dailės akademijos scenografijos baigiamųjų bakalauro darbų ekspozicija) su pirmaisiais profesiniais jų kūriniais, svarstymais ir gvildenimais, kaip pačios sako - eksperimentais. Paroda „Ready SET Go“, įkurdinta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, siejasi su kitomis tokio pobūdžio VDA bendruomenės parodomis, kasmet pristatančiomis magistrų ar bakalaurų baigiamuosius darbus. Šios yra ir turėtų būti ne tik reikšmingas įvykis studentams, bet ir vieta lankytojams sužinoti kuo domisi, ką mąsto ir kaip kuria jaunoji karta, ateinanti į meno sceną. Parodą sudaro šeši skirtingos estetikos darbai, įgyvendinti įvairiomis technikomis ir paremti savitais kontekstais. Tai, kaip savęs ieško ir atranda skirtingos, augančios asmenybės - labai džiugina.
Nors parodoje nėra nustatytos ir reikšmingos kūrinių žiūrėjimo sekos, pirmasis ir palikęs nemenką įspūdį buvo teatro scenografės Paulinos Turauskaitės projektas, nagrinėjantis operą „Turandot“. Jos kurtame scenovaizdyje matomas susitelkimas į kostiumus ir ypač į jų pristatymą - užburiantys karpinių koliažai koncentruojasi į pagrindines detales ir spalvas, kurios atskleidžia operos veikėjų charakterius ar scenoje kintančias būsenas. Vis dėlto kostiumų dizaino pristatymas ir patys kostiumai realybėje atrodo kiek skirtingai - žvilgsnis nuo išeksponuotų nuotraukų vis krypo atgal į tuos magiškus „pažadus“, jų skaisčią mėlyną ir žalią, į spalvų „perėjimus“... kurių netrūko greta stovinčiose, apšviestose scenos dekoracijų projekcijose! Čia elementai minimalistiniai ir monumentalūs, praturtinti ažūrinėmis kiniško dekoro ar jo stilizacijų formomis. Garsioji opera jau yra patyrusi ne vieną modernų pastatymą ir kyla jausmas, kad vizualiai eksperimentuojant galima būtų dar plėsti ribas ir ieškoti tikrai netikėtų scenografinių priemonių.
Justinos Vanagaitės sukurta mirties scena gyvenamojoje dėžėje prikaustė žvilgsnį ir leido jam ilgai klajoti tarp kruopščiai parinktų daiktų, elektros laidų ir pilkšvų atspalvių atkurtame Kauluno (Kowloon) miesto interjere. Šis, jau 1993 metais dingęs Honkongo rajonas, buvo ir yra apipintas legendomis bei įvairiomis diskusijomis, kurių vienos garbina jo nevienalytį, pavojingą ir bendruomenišką būvį, o kitos smerkia jį, kaip baisaus skurdo simbolį. Menininkės suteikta galimybė pažvelgti į hipotetinę to miesto gyvenamąją erdvę tapo sukrečiančia ir įkvepiančia patirtimi, - juk tai šis tas neįtikėtino nuo Honkongo tūkstančiais kilometrų nutolusiame Vilniuje. Pasirinkta idėjos įgyvendinimo technika siejasi su šių metų Kauno bienalėje pristatytu Janet Cardiff ir George´o Bureso Millerio kūriniu „Opera mažam kambariui“. Čia garsų ir šviesų kismas kaustė dėmesį ir įtraukė savo dinamika, o parodos instaliacijoje J. Vanagaitė sulaiko žiūrintįjį paguldydama dvi silikonines kūno dalis ir už jų slėpdama neišaiškinto nužudymo istoriją. Nors kūrinys pasižymi monumentalumu, jo atverta keliavimo laiku galimybė tikrai išsiskiria parodos kontekste ir verčia laukti kitų menininkės darbų ar to paties, tik išplėtoto į didesnę instaliaciją, gal net visą (pa)tyriminę parodą.
Tarp scenovaizdžių pristatyti ir kūriniai, kurių pagrindą sudaro lėlės. Vaiva Barzdenytė stop-motion filmuke „Dieduko sodas“ pasidalija istorija iš asmeninės patirties vaikštant Vilniaus gatvėmis. Mieste tebėra vietų, kuriose greta daugiaaukščio namo stovi medinės pilaitės (vienos jų maketas sukurtas ir pristatomas parodoje), tačiau pasakojimo konfliktu pasirinkta šiukšlinimo situacija: damutė Bronislava iš savo buto balkono vis meta šiukšles į Liudo kiemą, kol galiausiai pati gamta neišleidžia daigų, apsivejančių susidariusį šiukšlių kalną ir užkerta kelią Bronislavai išvis kyštelėti nosį laukan. Judančio vaizdo animacija ir personažai perteikia svarbų istorijai žaismingumo elementą. O lankytojai, susipažinę su Nikolajaus Gogolio apysaka „Portretas“ parodoje gali atpažinti ir Deimantės Krutulytės sukurtą scenovaizdžio - veikėjų ir dekoracijų - projektą. Menininkės siektas mistiškumas ir antžemiškas pasaulis įdomiai skleidžiasi panaudojant šešėlišką pastelę, kaukes ir ypač išraiškingas ir aštrias akių formas.
Dar dvi parodoje prisistatančios menininkės pasirinko kurti scenovaizdžius, kuriuose galima trumpam užsibūti ir gal net suvaidinti vieną ar kitą pritinkantį personažą. Marija Koržonovaitė pakvietė į atmosferišką kino sceną cirko artistei, kurios pagrindinė detalė - tai menininkės siūtas foninis audinys, įkvėptas Ibrahimo Mahamos kūrinio „Post no bill“. Vis dėlto šis, politiškai įkrautas ir viešose erdvėse eksponuojamas skiautinys, čia prijungiamas labiau forma, nei prasme. Greta eksponuojama visai kitomis spalvomis ir priemonėmis sukurta Agnės Ragelytės fotoateljė, kurią menininkė atkūrė remdamasi tarpukario laikų nuotraukomis. Įdomiausia projekto idėja atrodo noras sugrąžinti retai iš anų laikų mus pasiekiančius „nepavykusius“ kadrus. Greta besisukančiame video iš fotosesijų užfiksuota keletas tokių džiuginančių akimirkų - kai patikrinamos klostės, pozuojant vis kitaip sudedamos rankos.
Lankymasis scenografijos parodoje turi savitą žavesį ir jaudulį, lyg užklydus į retai prieinamus užkulisius. Nedidelėje „Ready SET Go“ erdvėje sugyvena ne tik skirtingi laikotarpiai, bet ir miestai, personažai, istorijos: nuo Kinijos iki Amerikos, nuo tarpukario iki šiandienos, nuo imperatoriaus iki mirusio kūno driekiasi parodos parabolės, nė kiek nesiekdamos supanašėti, prisitaikyti ar judėti viena kryptimi. Tai paroda-mugė ar kelionė per salas kruiziniu laivu, gyva ir jaunatviška, atvira pokalbiams, pastebėjimams, įkvėpimams, - tiek šių metų bakalaurėms, tiek mums, lankytojams.
Paroda veiks iki rugpjūčio 31 dienos.
