Žongliravimo, vaidybos ir šiuolaikinio šokio studijas baigusi režisierė ir atlikėja Phia Ménard (g. 1971) dirbo su Prancūzijos naujojo cirko garsenybe - žonglieriumi Jérôme´u Thomas, kuris 2006 m. Vilniuje atidarė pirmąjį „Naujojo cirko savaitgalį“. 1998 m. ji įkūrė kūrybinį kolektyvą „Non Nova“. Kūryboje nuo 2008 m. ieškojo to, ką pati vadina „papildomu elementų nesuderinamumu“, - tai paskatino tyrinėti ledą, vandenį, orą ir jų įtaką žmogaus elgesiui. Šių metų festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje rodomas spektaklis „Sausasis sezonas“ (2018) yra šio organinio ciklo tęsinys, sekantis tokius spektaklius kaip „P.P.P.“ (2008), „Sūkurys“ (2011), „Vakarykštis grožis“ (2015), „Juodi kaulai“ (2017) ir kt.
Kodėl apie moterų padėtį patriarchalinėje visuomenėje pasirinkote kalbėti per ritualą? Ar tai naujos tapatybės paieškos, ar kova prieš smurtą?
Jaučiau poreikį scenoje sukurti pasaulį, atspindintį pyktį ir smurtą visuomenėje. Vis užduodu sau klausimą: o kas, jeigu negalėsime atsikratyti šios agresijos? Esu moteris, priklausanti Vakarų pasauliui, kuriame dominuoja patriarchatas. Matau, kaip smurtaujama prieš moteris, kaip žalojami jų kūnai, griaunama jų neliečiamybė. Akivaizdus pavyzdys - Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo teismo sprendimas, parodęs, kad vyrai moters kūną laiko savo nuosavybe. Taigi, mano nuomone, ritualo poreikis kyla iš šių aspektų.
Spektaklyje „Sausasis sezonas“ šokėjų prašiau sunaikinti patriarchato „namus“, kuriant ritualą ir tuo pat metu susigrąžinant tapatybę, savo kūną, o ne atlikti veiksmą, į kurį nuolat žiūrima keistai. Kai apie tai pagalvoju, iškart prisimenu juodaodžių vergų ritualus arba Brazilijos belaisvius, šokančius kapueirą - ritualizuotą šokį. Ritualas yra būdas sutelkti energiją ir suartėti su konkrečiais objektais.
Be to, ritualo erdvėje persvarstomas santykis tampa nebe visuomeninis, o kosminis. Tai santykis, peržengiantis laiką, tai vieta, kurioje prisimename ne visuomenės kūrimosi istoriją, o savo gimimo ir gyvenimo paslaptį. Todėl ritualas taip pat yra tiesioginio, beribio susijungimo etapas. Jis yra vieta, įveikianti nežinomybę. Galiu įsivaizduoti daugybę jo galimybių. Be to, jis yra tai, ko trūksta teatrui, tai, ko šiandien iš tikrųjų trūksta. Eiti į teatrą - tai dalyvauti rituale. Jei tai tikra būtinybė, žiūrovas norės pagaliau pabėgti nuo paviršutiniškos formos. Manau, kad žmonės, kurie atlieka ritualą, tai daro iš tikro poreikio ir visiškai tiki savo atliekamu veiksmu. „Sausajame sezone“ kuriu ritualą, kuriuo teigiu tikinti, kad moterys gali sugriauti patriarchato „namus“. Tai reiškia, kad reikia ne rezignacijos, o troškimo siekti to, kas įmanoma.
Ritualas gali suformuoti naują būties formą. Šiandien matome besikeičiantį lyties suvokimą. Jis kyla iš instinkto, intelekto ar erudicijos?
Tikiu, kad nieko nėra atskiro. Žinome, kad galiausiai mūsų visuomenės modelis taip pat yra destruktyvus, jame valdžia daugiausia atiduota į vyrų rankas, neišsprendžiant moterų įtraukimo klausimo. Šiandien visi šie klausimai keliami iš naujo. Galime stebėti, kaip naujos kartos dekonstruoja moterišką ir vyrišką tapatybę. Tuo pat metu jos apmąsto poveikį visuomenei, atsižvelgia į smurtą, kurį taikėme prieš kitus žmones, ir kartu atkuria bei sukuria tam tikrą visuomenės formą. Net jei manau, kad šios kartos nėra pakankamai demonstratyvios, jos eina šiuo keliu. Yra keletas ritualų, kuriuos galima pastebėti visose Vakarų visuomenėse. Vienas iš pavyzdžių - žiaurus galia disponuojančios grupės atsakas į laisvą pasirinkimą, kuris įvyko JAV. Tikėtina, kad tai gali įvykti ir Europoje, nes šis modelis bando išlikti, nepaisant to, jog juda mirties link. Taip vyksta todėl, kad mirštantieji nori būti teisūs.
Kaip jūsų spektakliuose kito lyties suvokimo sąsajos su visuomenės galios struktūromis?
Visų pirma tai mano kūno kelionė 51-us gyvenimo metus. Trisdešimt metų gyvenau kaip vyras, kol pakeičiau savo kelią ir tapau translyte moterimi šiuolaikinėje visuomenėje. Iki tol psichologiniu lygmeniu bandžiau dekonstruoti asmeninio seksualumo klausimą. Be to, esu iš pirmosios kartos, kuri patyrė lytinius santykius, žinodama, kas yra ŽIV ir AIDS. Tuo metu meilė tos pačios lyties asmeniui buvo laikoma pavojinga, nes egzistavo kitos vertybės - homoseksualumas buvo laikomas blogiu. Vadinasi, meilė jau tada buvo suvokiama prieštaringai, nesvarbu, ar kalbama apie santykius, ar apie seksualumo ir lyties suvokimą.
Per asmeninį virsmą transseksualumo link įvykęs susidūrimas su tabu suteikė galimybę spektakliuose aptarinėti patį tabu. To pavyzdys - spektaklis „P.P.P.“, kurį sukūriau naudodama ledą kaip įrankį, atspindintį mano, kaip transseksualios moters, atsiskleidimą. Šiame spektaklyje transseksualus asmuo yra geismo ir pasibjaurėjimo objektas. Mes norime pamatyti ir pažinti jo kūną - šį monstrą, bet tuo pat metu juo bjaurimės. Analizavau monstro artumo koncepciją: jis galiausiai suvokiamas kaip objektas neatitinkantis įprasto, bendro suvokimo, pateikiamo bibliniuose pasakojimuose.
Kuriant spektaklį su moterų trupe visada kyla klausimas, kaip moterys susikūrė ir išlaikė save neturėdamos galios, kai jos yra tos, kurios laiko visuomenę.
Ar galėtumėte savo kūrybą laikyti ritualu, meditacija?
Dažnai sakau, kad nesu Molière´o ir didžiųjų autorių įpėdinė - veikiau tęsiu piešimo urvuose tradiciją. Jaučiuosi artimesnė Platono olos vaizdiniui nei Molière´o teatrui, o tai reiškia, kad esu susijusi su ritualo ašimi. Žmonės, kurie urvuose raižė ir piešė gyvūnus, atliko pirmąjį atvaizdo kūrimo veiksmą: bandė atkurti tai, ką matė, perkeldami vaizdinį į kitą erdvę. Jie leido sau panaudoti vaizduotę, ir būtent šis veiksmas tiesiogiai siejasi su meno sąvoka.
Mane inspiruoja žmonės, susiję su ritualais, todėl šiame kontekste apmąstau raganų vaidmenį. Mano spektaklių forma nėra apribota tradicinės dramaturgijos, ji veikiau apima nežinomybės plotmę ir kitas dramaturgines formas, galinčias užduoti esminius klausimus. Taip pat tai siejasi ir su meditacija, filosofija, transcendencija. Visuose mano kūriniuose kūnai, žmonės bando išsivaduoti iš savo būklės. Šokis kelia klausimą, ko mums trūksta nematerialiniu aspektu ir ko reikia, kad galėtume būti laimingi.
Jūsų spektaklyje šokėjos aprengiamos vyriškais drabužiais, sukuriant stereotipinius, vyriškus įvaizdžius. Kai kuriose scenose jas matome kaip kalines, įspraustas į vyriškas uniformas. Ar šiuo atveju lytis yra kalėjimas?
Nemanau, kad lytis yra kalėjimas. Tai vieno mąstymo modelio vyravimas ir su asmeniniais įsitikinimais susipynęs ugdymas neleidžia mums išlaisvinti savo kūnų. Todėl nesugebame gyventi taip, kaip mums ir mūsų kūnams geriausia.
Kita vertus, jei kalbame apie seksualumą, jis yra normatyvus. Rimtą klausimą kelią faktas, jog moterims nereikia vyrų, kad jas pamalonintų. Tai yra problema. Vyksta tam tikra kova. Lytiškumo sąvokos kontekste kyla sudėtingi klausimai. Norime būti teisūs ir lydimi sėkmės visur, net ir seksualumo klausimu norėdami laimėti. Vis dėlto tai pats sudėtingiausias dalykas, o tampa panašus į mokyklinę užduotį, kurią privalome gerai atlikti: sukuriamas noras būti teisiam, lydimam sėkmės, tačiau seksualumo klausimas nėra mokyklinė užduotis, turinti tinkamą atsakymą. Turime tai suprasti, kartais priimti. Seksualumas - vienas sudėtingiausių gyvenimo aspektų, todėl jo įspraudimas į normatyvinę formą yra veikiau savotiškas vaistas nuo nežinomybės ir nemokėjimo joje būti.
Normatyvinis lyties suvokimas slepia tikrąją vienos iš dviejų lyčių viršenybės kitos atžvilgiu problemą. Vyrauja dominavimas. Taigi turime žinoti, kas jis yra ir kaip transformuojamas. Turime pripažinti, kad tai nėra neatsiejama visuomenės, lyties, sekso, dviejų žmonių tarpusavio santykių modelio dalis. Būtent su šio suvokimo priėmimu sudėtingiausia susidoroti. Visuomenė tam priešinasi, aštriai reaguoja. Tai akivaizdu ir JAV. Privalome suvokti, kad tai svarbus mūsų istorijos taškas, ant kortos pastatyta kažkas itin svarbaus - vyksta kova. Kaip moteris, rašydama pjeses apie lyties suvokimą, jos idėją, apie tai, kaip ją konstruojame, galiu lengvai parodyti, kad mes įsitraukiame į tam tikrą modelį. Žinome, kad turime priimti nežinomybę, bet vis dėlto tai kelia baimę. Nežinomybė priklauso vaizduotei, būtent ji man atrodo fantastiškiausia, nes per ją sukuriama erdvė, kurios mums trūksta. Tai taip pat susiję su gebėjimu svajoti, o mes, deja, esame žmonės, kurie nemoka to daryti.
Per sausrą visi paprastai laukia lietaus. Koks aspektas jūsų spektaklyje atspindi tai, kas nutraukia sausrą?
Spektaklyje naudojame avatarus. Moterų kūnai transformuojasi į charakteringų manierų personažus, išryškinančius vyriško kūno bruožus, kad galiausiai žmogus galėtų atsidurti prieš juos lyg prieš veidrodį. Puikiai žinome žaidimą, kai be sustojimo kartojame vienas kito judesius. Žaisdami galiausiai suprantame, kad matome save, o ne žmogų, kurį atkartojame. Būtent tai - žiūrėjimas į veidrodį, o žmogus negali to pakęsti, nes veidrodžio efektas veikia iš vidaus.
Per sausrą žmogus laukia lietaus. Rituale pasiekiama būsena, kai sienos, kurios buvo kietos, transformuojasi tarsi verkdamos. Ašaros jas tirpdo. Galbūt dar ir audra, lietus priverčia jas minkštėti, aižėti. Ši scena - tai simbolis galios, ilgą laiką buvusios patriarchato pagrindu, kuri iš tiesų yra trapi.
„Sausasis sezonas“ - laikotarpis, kai nesimylime, taupome vandenį, savo prakaitą. Moterims - tai sezonas be troškimų.
Militarizmas dažnai asocijuojasi su riksmu. Ar jūsų spektaklyje jis išreiškia vyriškumą ir jo toksišką, smurtinę galią, ar tai moterų kančios forma? Galbūt jis yra ir ritualinė giesmė?
Spektaklyje vyrauja dviejų tipų riksmas. Pirmasis kyla iš moters, kuri kenčia nuo išprievartavimų ir smurto. Vyriškoje spektaklio dalyje ryškėja dar vis egzistuojantis vyro riksmas, susijęs su jo galia kitam: „Aš esu stipresnis už tave! Nagi! Pirmyn! Nesustok! Laikykis, nebūk silpnas!“ Šis šauksmas slepia didžiulę silpnybę, milžinišką trapumą. Žmogus, kuris rėkia, norėdamas parodyti savo galią, yra labai silpnas.
Kančios šauksmas - tikras, o galios, noro įtvirtinti valdžią - ne. Negalima abejoti smurtą patyrusios moters šauksmu, žyminčiu prievartą.
Jei kalbame apie smurtą scenoje, ar yra riba tarp atlikėjų ir žiūrovų? O gal leidžiate publikai pačiai atrasti atstumą?
Visiškai pasitikiu žiūrovu. Laikau jį žmogumi, kuris rizikuoja ir tai darydamas trokšta ką nors patirti. Šiandien žiūrovai, ateinantys į mano spektaklius, dažnai žino, kad visko nesupras, jie tai priima, bet suvokia, kad įžengę į pasakojimo erdvę ką nors pajus fiziškai. Šis atstumas tarp scenos ir publikos yra fizinis, leidžiantis sukurti nedidaktines formas, neliepiančias publikai žiūrėti į konkretų objektą, bet paliekančias žvilgsnio laisvę, ir būtent tuo metu gimsta laisvė, peržengianti scenos ribas ir leidžianti žiūrovui perkelti save į sceną. Žiūrovai įsiterpia į trupę, randa savo vietą dėl jiems suteiktos laisvės. Todėl man nepaprastai svarbi teatro idėja, teigianti, kad žiūrovą visada reikia laikyti esminiu veikėju, nes būtent jis savo galvoje nuolat kuria pasakojimą apie tai, ką patiria. Man svarbu, kaip jis išeis iš situacijos, ar spektaklio erdvė gali jį sutrikdyti ir kaip tai siejasi su ritualu. Bendravimas su žiūrovais įrodo, kad mes sudarome grupę, kuri nuolat jaučia norą peržengti rėmus ir ateiti į šį pasaulį. Man kyla klausimas, ne kaip pasauliui papasakoti istoriją, bet kaip teatrui tapti vieta, kurioje galime tikėtis vėl gyventi.
Dėkoju už pokalbį.
