Teatro ir kino aktoriai Valentinas Masalskis ir Donatas Želvys pasakoja apie buvimą jausminiais ir vaizdiniais donorais priešais „kraują siurbiančius“ žiūrovus vampyrus, prieš kiekvieną vaidmenį atsirandančią energiją, nuolatinį vaidinimą, pasitikėjimą, ėjimą, kad būtume žmonės...
Tai pokalbis iš ciklo „Kartos. Mokytojas-Mokinys“.
-----
Valentinas Masalskis: „Menininkas turi užmušti savo egoizmą“
Ką reiškia būti susijus su žiūrovu?
Scenoje aš kaip ant padėklo padėtas. Turi juos ta tema, apie kurią kalbi, užkrėsti, nes daugiau neateis. Jie ateina išlindę iš visokių rūpesčių, o aktorius turi iškratyti ir pasakyti: „Ateikit, dabar kalbėsim apie tai ir tai.“ Žiūrovus turi prisivilioti, įtraukti, o išeiti jie turi apvaisinti. Reikia rasti formą, kaip jų rūpesčius išsklaidyti. Eini per šviesą, per dekoraciją, per savo energiją. Pirmiausia tema, kurią pasirenki, turi jaudinti patį tave. Paskui ieškai priemonių, įrankių, kaip juos suvaldyti. Iš principo vyksta nuolatinė kova. Kodėl prieš spektaklį aktoriai nervinasi? Todėl, kad nežino, koks ateis priešininkas: ar jis ateis persiėdęs, kokia jo technika... Ir turi jį suvaldyti, kad jis priimtų tai, kas siūloma. Kito kelio nėra. Žiūrovas - tarsi vampyras, o aktorius - donoras. Jis sėdi ir siurbia kraują. Tai labai aiškus pavyzdys. Ir šis vampyravimas yra labai malonus, nes gali perduoti jam energiją vaizdu, judesiu, mintimi. Taip vyksta pasidalinimas. Tokia donorystė. Jeigu pramovei su forma - tada viskas... Tu žiūrovo nesuvaldysi.
Kaip jūs suvaldote?
Man arti 70-ies. Aš tik šiemet supratau tokį vieną dalyką. Esmė tokia, kad salę suvaldai ne savimi, ne Masalskiu. Aš, pavyzdžiui, pradedu vaidinti režisierių. Dabar turiu 25 žmonių kursą. Ateinu pas juos ir turiu energijos. Iš kur ta energija? Pasigaminu iš personažo, kurį prieš juos vaidinu. Vaidinu idealų režisierių.
Koks yra idealus pedagogas?
Studentas turi mane dominti, aš turiu domėtis kiekvienu jo judesiu, kiekvienu klausimu. Turiu gebėti pasakyti kažką prasminga, turiu padėti, turiu rūpintis. Mano visas regėjimas turi būti periferinis. Jeigu matau, kad studentas atsipalaidavo, turiu iškart vėl prijungti, kad veltui laiko neleistume. Įsivaizduoju, kad toks turėtų būti pedagogas. Ir tada pradedu jį vaidinti, atsiranda energija, kurios Masalskis neturi.
Ar gali egzistuoti susitikimas be vaidybos?
Visą laiką vyksta vaidinimas, nors tai net ne vaidyba... Tai, ką sakau, yra psichologinė žmogaus analizė. Ne aktoriaus, o žmogaus. Mes vaidinam kiekvieną sekundę. Žmogus save nulipdo iš kultūros, iš vietovės, kur gyveno, su kuo bendravo, kokie tikslai, tėvai... Visa tai lipdo žmogų... Mes elgiamės taip, kad siekdami tikslų iš karto metamorfizuojamės. Jei norime, kad energija atsirastų - jos reikia pasigaminti: aš tuoj skaitysiu, tuoj melsiuos, tuoj susikaupsiu. Kaupsiu energiją, kad vėliau vakare galėčiau atiduoti žiūrovams. Kelių dienų, valandų bendravimas gali duoti postūmį. Postūmį gali duoti ir autoriai, su kuriais vaidinu, pavyzdžiui, susitikimas su Loganu, su Rothko. Tai yra susitikimai. Mus tokius padaro gyvenimas. Man patinka Rytų patarlė: kelias padaro einantįjį. Jei einu iš Kauno į Vilnių, mano panorama ne Himalajų kalnai, o Rumšiškės, Žiežmariai, Elektrėnai, Vievis. Bus toks kelias. Aš tokiu keliu einu. Jei einu keliu iš Himalajų į Indiją, tada bus Himalajų kelias. Mes formuojamės per ilgą laiką. Atrasti save neįmanoma.
Vadinasi, negali būti atėjusiojo, jis visada einantis?..
Jis visada einantis. Arba sustoja ir susigipsuoja. Matau daugybę žmonių, kurie po mokyklos daugiau niekada nepaims knygos į rankas. Niekas jų nebedomins. Jie tiesiog susigipsavo tas dalis, kurios turėtų jiems padėti. Pavyzdžiui, matau darbininkus, jie labai faini žmonės, klausosi radijo, juokauja, grįžę namo žiūri televizorių, kitą dieną kaip papūgos atkartoja tai, ką vakar sakė televizorius, ir taip jie gyvena metų metais. Kokiais įrankiais jie mato pasaulį? Per radiją, per žinias televizoriuje, internetą ir tą draugų būrelį, kuris sako „paduok varžtelį“. Ir jie nekalti. Jie iš tokios kultūros atėjo...
Kas skatina neviltį?
Vilties nėra, kai niekas niekuo nesirūpina. Na ir kas, kad plauna, šluoja šaligatvius, bet tai tik mechaniškai atliekamas darbas. Rūpintis reiškia galvoti, kaip gyvens kitas žmogus - ne kaip aš eisiu tuo šaligatviu, bet kaip eis kitas žmogus, senutė, mama su vežimėliu. Rūpintis - tai ne gauti sau sklypelį, pasistatyti prie jūros namą ir galvoti, kad čia yra „mes“. Geriausias antirūpinimosi pavyzdys yra Giruliai. Kai buvo miestelis, parduotuvė, judėjimas, vaikų stovyklos... Dabar Giruliai išdalinti turtingiems žmonėms ir jie ten išsikloję trinkeles kepa šašlyką. Eini ir, atrodo, net paukščiai ten neatskrenda. Ten tokia nuosavybės tyla ir ta nuosavybė mus žudo. Yra toks pasakymas, kad inteligentu tampama po trečios kartos. Buvau labai nustebintas, kad tik penktoje kartoje tampama miestiečiu. Vadinasi, tik tada rūpės miestas, gatvė, medis, kuris auga. Pavyzdžiui, aš gyvenu gatvėj, bet man rūpi ir kita gatvė, rūpi parkas. Dabar daugiau ginčijamasi dėl parko: ar parkas, ar sūpynės vaikams; ar sūpynės, ar geriau čia pliažą darom. Sakyčiau, tai daugiau šou, o ne rūpestis.
Tai tarsi formali gyvybės cirkuliacija...
Visiškai sutinku. Tai pompa. Tai yra putos. Žinot, kai pavasarį upė labai srauni, labai putoja ir neša visokį brudą. Vizualiai gali atrodyti labai fainai, audringai, bet tai putos...
Ką jums svarbu perduoti studentams?
Man svarbu, kad jie būtų žmonės, o ne aktoriai. Aktoriais jie patys pasidarys, užtat turiu rodyti žmogaus sampratą. Be visų techninių dalykų - kaip vaidinti, kaip sukelti sau emocijas, - turiu diegti gyvenimo filosofiją. Tapęs pedagogu, labai ilgai galvojau, ko turiu juos išmokyti. Supratau, kad galiu pasakyti, kas žmogui trukdo būti žmogumi, bet viską reikės padaryti pačiam. Pedagogas gali pasakyti, kas tau trukdo, kad taptum aktoriumi, kad tu taptum žmogumi, žurnalistu. Pavyzdžiui, neturi disciplinos, nesusikoncentruoji. Kaip sako Erichas Frommas - susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė yra trys patys svarbiausi faktoriai. Antras dalykas, man atrodo, kad kuriantis, ieškantis žmogus tampa kokių 6-7 metų. Manau, tada susiformuoja jo noras protestuoti prieš šį neteisingą pasaulį. Tada jis taps Jobu, kuris protestuos prieš Dievo sutvertą pasaulį. Kas tai yra? Pavyzdžiui, vaikas pamato, kad pykstasi tėvelis su mamyte. Pirmą kartą jam išnyra klausimas: kodėl mes pykstamės, kodėl vyksta karas, kodėl tiek daug emigrantų. Jis žino, kad Rusija puola Ukrainą, bet kodėl?.. Atsiranda klausimas - kodėl? Ir jeigu tas kodėl jo neapleidžia iki gyvenimo pabaigos, jis taps mokslininku, žmonėms sukurs kažką geresnio, pagrąžins... Tas protestas prieš kūrėją ir yra didžioji, mus persekiojanti Jobo drama.
Jūsų atveju buvo pasiekta egoizmo riba?
Narcisizmas yra iki paskutinės minutės. Tai ne gripas, kad galėtum pasiskiepyti. O kova su savimi. Dar yra kitas dalykas - man šlykščiausia, kai buvau jaunas ir atėjęs į mokyklą kalbėdavau apie Dievą, klausdavau, ar gali tauta mus valdyti, kuri užpuolė kitą tautą?.. Kalbėdavau, kad nenoriu tokio teatro, kad noriu emocionalaus teatro, noriu nuoširdumo. Tada mano protestą priėmė, kad jis jaunas, jis kitoks, kad Masalskis su mumis kartu neplauks. Dabar, kai aš senas, man šlykščiausia, kai matau, kad jie žiūri į mane ir galvoja, jog tai kalba bambantis senis, nes amžius žmones pradeda graduoti į kartas. Tada galvoju: toks buvau visą laiką. Visą laiką buvau marginalas, visą laiką su manimi nesusikalbėsi. Tada kartais nutylu, nes matau, kad mane mato per kažkokią fiziologinę, biologinę padėtį.
Vis dėlto geriau nutylėti ar išsakyti?
Nuo labai daug ko priklauso. Dabar su studentais dirbu prie prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesės „Skerdynių dievas“. Tai kūrinys apie sumeluotą toleranciją - kaip meluojam, kaip toleruojam. Labai gražiai Hermannas Hesse pasakė: žmogus, kuris pradeda kalbėti tiesą, visą laiką kitiems atrodo labai žiaurus. Savo studentus pirmiausia spiečiu į būrį. Menininkas turi užmušti savo egoizmą, tai yra pirmas dalykas, ką jis turi padaryti. Kam tada darai meną? Teatre, mene garbėtroška yra paskutinis daiktas.
Jūsų režisuotame spektaklyje „Raudona“ (pagal Johno Logano pjesę) susiduria menininkas Markas Rothko ir jaunas tapytojas Kenas. Ar kuriamas Rothko personažas panašus į jus?
Gaudavau laiškų: ar jūs toks cinikas, kaip tas personažas, nes visą laiką laikiau jus geru, o dabar... Esmė, kad ne aš sukuriu personažus, jie mane sukuria ir galbūt tampu į juos panašus. Mano personažas Rothko pasako daug tiesos, tai, kuo tikiu pats. Personažai mane įtikino, kad gyventi reikia drąsiai. Jei pradėsi tikėti tuo, kuo jie tiki, kodėl esu toks, o negaliu būti kitoks, gal aš grafas, gal koks bajoras, gal pats nežinau, kas esu... Mes, žmonės, tikim labai mažyčiais dalykėliais, todėl aktorystė yra tokia žavi. Studentams sakau, kad bet koks personažas už jus yra tūkstantį kartų stipresnis ir įdomesnis, nei esate patys, nes jis yra sirupas. Rothko tiki, kad reikia skaityti, jis tai koduoja. Šį spektaklį kūriau ne apie Rothko, dariau apie tą jaunuolį Keną, apie jo pirmą kelionę. Pirmas paveikslas yra intelektas, antras paveikslas - pažinti medžiagą, su kuria dirbi, kada jis pradeda rėkti apie raudoną, trečias paveikslas perteikia jo emociją. Mes turime parodyti, kad menininkas yra emocionalus. Ketvirta, pozicija prieš mane - protestas - ir keliauti toliau. Tai yra Keno tapsmo menininku kelionė.
Spektaklyje „Raudona“ labai ryškus jūsų ir Keną vaidinančio Donato Želvio lygiavertis santykis...
Stengiuosi, kad jauni žmonės atsiskleistų. Su Donatu dirbau ir spektaklyje „Kontrabosas“. Jis ten taip pat atskleidžia menininko vidutinybės ir meilės problemą. Įdomus dalykas, jei aktorius galvoja, kad nėra vidutinybė, jis negali suvaidinti vidutinybės. Prostitutė ant scenos nesuvaidintų prostitutės, bet jei ji nėra prostitutė, tada gali puikiai suvaidinti, ji elgsis labai drąsiai. Ji nebijos to suvaidinti. Jei pradėsi save laikyti išminčium - niekada nesuvaidinsi išminčiaus. Visada turi būti laisvas nuo visų klišių. Donatas tą vidutinybę suvaidina labai puikiai.
Kas jums yra laimė?
Didžiausia laimė, kai esi kažkam reikalingas. Karolis Dineika man yra pasakęs, kad draugas pas tave ateina, kai tu pribręsti draugui, knyga ateina, kai tu pribręsti tai knygai. Todėl nėra jokių atsitiktinumų. Viskas įvyksta tada, kada turi įvykti. Jei pradėtume galvoti, kad kiekviena akimirka yra svarbi, visai kitaip gyventume. Nes kiekviena akimirka turi tęstinumą. Mes visi esame hologramiškai supinti.
-----
Donatas Želvys: „Geriausias balansas, kai melo mažai tiek mene, tiek gyvenime“
Esate minėjęs, kad prieš vieną ar kitą tiesą nusiginkluojame. Kaip atpažįstate žmogaus nuoširdumą?
Nuoširdumą atpažįstu per sąžiningumo prizmę. Man vienas svarbiausių aspektų: kai žmogaus mintys dera su veiksmais.
Sakėte, kad jums artimi personažai bepročiai. Kiek jumyse bepročio?
Sunku pasakyti, kiek savyje turiu bepročio. Gal ir neturiu. Daug kas sako, jog iš šalies atrodau tiesiog liūdnas. Nors taip nėra, galbūt atrodau niūrus, kai pasineriu į mintis, apmąstymus. Mėgstu kurti scenarijus galvoje, fantazuoti. Tokios būsenos atrodau liūdnas, nors taip nesijaučiu. Tad užklijuota „liūdno žmogaus“ etiketė yra ne tik kitų žmonių primestas požiūris į mane, bet atsakingas ir aš pats, kokį knygos viršelį jie mato.
Ar spektaklį „Raudona“ būtų galima pavadinti „Geltona“, „Žalia“ ar kita spalva?
Raudona spektaklyje simbolizuoja viltį. Pjesėje Markas Rothko sako: „Žmonėms reikia tos mažytės raudonos, tos mažytės vilties ir tada jiems gyvenimas tampa pakenčiamas.“ Jei kistų spalva - kistų ir kūrinio tema. Dažnai raudona nėra viena ar izoliuota. Prasmę ji įgyja tik kartu su kita ar kitomis spalvomis arba joms oponuodama. „Raudona kartu su pilka yra dydžių vilčių ženklas“, - apie savo darbą aiškino „Pilkos ir raudonos kompozicija“ tapytojas Serge´as Poliakoffas. Galbūt ir spektaklyje esame dviese, nes raudonai reikia oponento, atsvaros. Turbūt šiandien raudonos vis mažiau kasdienybėje, daug daugiau žalios, mėlynos. Bet simboliškai man ji atrodo stipriausia.
Ar sutinkate su M. Rothko, kad menininko tiesa yra aukščiau už visuomenės interesus? Kokia jūsų, kaip menininko, tiesa?
Sutinku, kai menininkas gali įžvelgti tai, ką ne visuomet gali pamatyti visuomenė, ir raiškiomis priemonėmis tą mintį perteikti. Dažnai kolektyvinis mąstymas nesugeba samprotauti, todėl vieno žmogaus įžvalgos kartais visuomenei daug reikšmingesnės ir naudingesnės. Mano, kaip menininko, tiesa labiau remiasi į vertybes, dorumą, sąžiningumą, atsakomybę personažui.
Koks jūsų tikslas teatre?
Siekiu sužadinti žmogaus jautrumą, empatiją. Dažnai pjesė atsiduria aktualiu laikotarpiu. Ištinka tarsi magiškas momentas, kai pjesė ar personažas aktualus ne tik esamam laikui, bet ir man, kaip Donatui. Tuomet nebelieka vietos mechaniniam darbui ir visuomet jaučiuosi tarsi vykdyčiau kilnią misiją.
Kaip atrandate balansą tarp melo ir tiesos?
Geriausias balansas, kai melo mažai tiek mene, tiek gyvenime.
Pauzės reikšmė ir poveikis teatre...
Pauzė lygi tylai. Tyloje žmogus lengviau išgirsta ir supranta savo mintis. Tiek gyvenime, tiek teatre dirbtinės pauzės yra neorganiškos, o jų tikrumas priklauso nuo dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus. Tad bet kuri pauzė svarbi, jei menininkas geba ją panaudoti. Panašiai kaip muzikoje, Giedriaus Kuprevičiaus antioperoje „Pamoka“ netgi pertrauka tarp dviejų veiksmų yra sužymėta pauzės ženklais.
Jei reikėtų suvaidinti Valentiną Masalskį, koks būtų siužetas, kaip jį išryškintumėt?
Reikėtų pradėti nuo to, kad suvaidinti Masalskį būti be galo sunku. Jis turi tiek energijos, jog nemanau, kad užtektų parako į jį įsikūnyti. Siužetą turbūt kurčiau iš kažkokio trumpo gyvenimo epizodo. Man būtų įdomu analizuoti jo būseną po didelių vaidmenų, suderinamumą su buitimi.
Kokią kaukę jums perdavė V. Masalskis? Ir kokią kaukę siūlytumėt užsidėti jam?
V. Masalskis perdavė scenos ir vaidmens pagarbos, empatijos, kritiškumo, orumo jausmą. O jam siūlyti nesiryžčiau, žmogus per gyvenimą tiek visko matęs, kad mano pamąstymai daugiau sureikšmintų mane patį.
Dažnai sakoma, kad norint ko nors pasiekti reikia kažko atsisakyti. Ko jaunas žmogus turėtų atsisakyti? Ko atsisakėte jūs? Ko galbūt nevertėjo atsisakyti?
Kalbėjausi su kunigu ir klausiau jo: kas yra tikra auka? Jis atsakė, jog tikra auka yra tuomet, kai tau sunku duoti. Pavyzdžiui, turint milijoną paaukoti penkis nesunku, o paaukoti milijoną su puse, kai dar pusę milijono turi pasiskolinti, tampa sunku. Bet tik tuomet supranti, kas iš tikrųjų yra auka. Tas pats yra su darbu, su šeima ar artimaisiais - turi paaukoti jiems norėdamas kažko pasiekti. Geriausias variantas, kai aukoji neskaičiuodamas sąnaudų.
Kokius ryškiausius aspektus išskirtumėte Mokytojo ir Mokinio santykiuose?
Ryškiausias aspektas - pasitikėjimas. Mokinys turi pasitikėti savo Mokytoju, o Mokytojas turi tą pasitikėjimą užsitarnauti darbais ir netgi gyvenimu. Taip pat ir Mokinys. Jei vienas iš jų netenka pasitikėjimo ir tikėjimo - tobulėjimas tampa neįmanomas.
Esate jaukiai kalbėjęs apie savo ir mamos ryšį vaikystėje, apie jos rašytą dienoraštį, tikrų draugų neturėjimą... Kaip išmokti susikoncentruoti į tą žmogų, kuris prieš tave? Kaip jį išgirsti?
Vis atsimenu mamos dienoraštyje užrašytą mintį: ji labiausiai norėtų pamatyti, kad mes su broliu suaugę tiesiog tapome žmonėmis. Ilgai galvojau, ką reiškia ši mamos mintis. Ne visada pagalvojame ar paklausiame, kaip jaučiasi kitas. Slepiamės, užsidarome. Visgi žmogus skiriasi nuo gyvūno ir jis sugeba samprotauti. Manau, apie tai mama rašė dienoraštyje. Visų pirma žmogus turėtų pradėti nuo savęs, stebėti savo veiksmus, jų pasekmes. Visuomet užduodu sau klausimą: ar aš esu žmogus? Noriu būti atviras - ne visuomet atsakymas teigiamas. Susikoncentruoti į kitą žmogų nėra paprasta, tačiau būtina.
