Lėlės Kaune. Sveikinant sugrįžusias

Kristina Steiblytė 2022-05-27 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Peregrinus“ (rež. Jerzy Zoń, teatras KTO, Lenkija) Kauno Laisvės alėjoje. Viktorijos Kajokaitės nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Peregrinus“ (rež. Jerzy Zoń, teatras KTO, Lenkija) Kauno Laisvės alėjoje. Viktorijos Kajokaitės nuotrauka

aA

Scenos menų festivaliai beveik neišvengiamai yra šventės. Kartais švenčiamas scenos menas ar menininkai, kartais - scenos meno rūšis, o kartais - jį kurianti ar žiūrinti bendruomenė. Gegužės 21-24 dienomis į Kauną sugrįžęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Kaunas Puppet ´22“ (seniau vadintas „Šypsos lėlės ir vaikai“, o kartą - „Skrajojančiu festivaliu“) taip pat buvo šventė. Visų pirma, jau vien todėl, kad iš viso įvyko. Tarptautinių profesionalių lėlių teatro renginių Lietuvoje itin reta. O tokių, kurie pritrauktų ir galėtų parodyti įvairiausias lėlių ir objektų teatro formas, naujausius eksperimentus ir kintantį santykį su tradicija, pastaruoju metu buvo galima suskaičiuoti vos vieną.

Šventę gavo ir kauniečiai. Juo labiau, kad festivalis vyko savaitgalį, kai buvo minimas miesto gimtadienis. Tad pakili nuotaika lydėjo visur ir visus: net ir tuos, kurie lietui pliaupiant traukė į gatvės renginius. O vienas tokių - lenkų teatro KTO spektaklis „Peregrinus“ (rež. Jerzy Zoń) - buvo dar vienas šio festivalio šventinis akcentas. Festivalyje taip pat buvo parodyta ir nemažai kitų spektaklių suaugusiesiems. Nors dauguma suaugusiųjų programos buvo Lietuvos teatrų darbai, bet vis dėlto džiugu, kad brandos sulaukę žmonės šiame festivalyje buvo laukiami ne tik kaip vaikų palydovai.

Dar viena šventė buvo matyti stipriai atjaunėjusį Kauno valstybinio lėlių teatro kolektyvą, įsitraukusį į kūrybinį ir organizacinį teatro gyvenimą. Smagu ir dėl to, kad patiems organizatoriams festivalis buvo svarbus, o spektakliai bei organizuotos dirbtuvės - įdomios. Viso festivalio metu buvo justi, kas yra jo šeimininkai, ir kad jiems tikrai rūpi, kad ši teatro šventė įvyktų sėkmingai.

Pradžiugino tęsiama tradicija festivalio metu skirti laiko ir erdvės kuriantiems moksleiviams: Kauno valstybinio lėlių teatro salė visą dieną buvo atiduota jų teatriniams eksperimentams. Taip pat surengta dirbtuvių tiek vaikams, tiek profesionalams. O buvo dar ir kitų renginių: teatro fojė atidaryta Kristinos Norvilaitės darbų paroda „Mano vaikystės kodai“, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengta Stasio Ušinsko marionečių ekspozicija, prie Kauno valstybinio lėlių teatro įėjimo buvo galima apžiūrėti bei pamėginti valdyti išdidintą Ušinsko marionetės „Dainininkė“ kopiją. Be to, nepamiršta atkreipti dėmesį į vis dar vykstantį karą bei palaikyti Ukrainos gyventojus: pirmą festivalio vakarą prieš spektaklį „Aš - žvėris“ (rež. Rokas Lažaunykas, Kauno valstybinis lėlių teatras) nuskambėjo Veronikos Povilionienės ir jos anūkų, Petro Vyšniausko, Arkadijaus Gotesmano bei ukrainietės dainininkės Marinos Pilipenko atliekamas „Tylos maršas“, skirtas žuvusiems ir kenčiantiems Ukrainos vaikams, o antrą festivalio dieną buvo parodytas Ukrainos teatro „Papasony“ spektaklis „Pasąmonės šnabždesys... Sapnai“, kuris subūrė žiūrovus palaikyti kariaujančią šalį.

Nors festivalis „Kaunas Puppet ´22“ iš tiesų buvo šventė, tačiau neišvengs kritiško kritiko „bet“. Kad ir kaip džiugu buvo apsilankyti Kaune, kad ir kaip smagu, kad festivalis įvyko, bet jo metu buvo sunku nepastabėti ir trūkumų. Pavyzdžiui, festivalio programa, sudaryta iš spektaklių įvairaus amžiaus žiūrovams, reprezentuojanti skirtingas lėlių, kaukių ir objektų teatro technikas, atrodė stokojanti konceptualios viską jungiančios gijos ar ryškių, netikėtų akcentų. Jų tarsi ir buvo - pavyzdžiui, jau minėta darbo biure satyra „Peregrinus“, sutraukusi nemažą kauniečių būrį du vakarus iš eilės, ar nepaprastai techniškas japonų rankų šešėlių teatro KAKASHI-ZA spektaklis „Animare“ (režisierius ir prodiuseris Goto Kei) - tačiau nei vienas vis dėlto neapjungė technikos, formos tobulumo ir išbaigto, konceptualaus turinio. Tad festivalio programa tarsi praslydo nepalikdama gilesnių įspaudų.

Sunku būtų nusakyti ir estetinę festivalio kryptį. Esu beveik įsitikinusi, kad estetinė eklektika buvo sąmoningas organizatorių pasirinkimas siekiant pritraukti kuo daugiau ir kuo įvairesnės publikos. Ir jis, regis, pasiteisino. Bet kaip didžiąją dalį festivalio spektaklių mačiusi žiūrovė negaliu nenustebti, kad greta subtilaus, jautraus, estetiškai švaraus, lėtą sapną primenančio italų teatro „Maze“ šešėlių spektaklio „Labirintas“ (kūrėjos ir atlikėjos Valeria Bianchi, Aurora Buzzetti, Giulia de Canio) atsirado Mariboro ir Rijekos lėlių teatrų spektaklis „Nauji karaliaus drabužiai“ (rež. Zoranas Petrovič). Nes jame scena užversta uždarytą rūbų fabriką reprezentuojančių skudurų kalnais, vietoj subtilių vielinių objektų naudojamos negrabiai pagamintos Karaliaus ir jo pavaldinių lėlytės, o aktorių atsitraukimas ir jautrus darbas su materija keičiamas aktorių dominavimu, objektus naudojant tik istorijos iliustravimui. Arba kaip festivalio programoje greta lietuvių kūrėjų komandos Balstogės lėlių teatre pastatyto jautraus, vizualiai efektingo „Roboto ir peteliškės“ (rež. Agnė Sunklodaitė) gali atsidurti pasiutęs kosminių klounų pasirodymas teatro „Campi Qui Pugui“ iš Ispanijos spektaklyje „Asteroidas“ (rež. Toti Toronell).

Jei labai labai reikėtų, šiame festivalyje išskirčiau vieną labiausiai reprezentuotą ir apmąstytiną lėlių ir objektų teatro aspektą - aktorių. Žinoma, aktoriaus buvimo scenoje bei gyvo plano panaudojimas ir problematika buvo aktuali ne visų festivalyje matytų spektaklių kūrėjams, tačiau aktoriaus santykis su lėle, vaidinimas su kaukėmis ar kūno transformacijos už širmos tampant objekto ar gyvūno siluetu kartojosi dažniausiai. Šis santykis, viena vertus, priminė lėlių teatre beveik visada egzistuojančią įtampą tarp gyvo ir negyvo, kai scenoje dominuoti turi tas, kuris pats vienas negali nieko padaryti. Šiame festivalyje aktoriai buvo labai gerai matomi, dažnai net nesislėpė už širmų ar po juodomis veidus dengiančiomis kepurėmis - jie labai intensyviai buvo scenoje ir net pasakojo istorijas patys, lėles, kostiumus, kaukes ar kitus objektus naudodami kaip priemones savo pasakojimui sustiprinti ar iliustruoti, bet nebūtinai siekdami animuoti, atgaivinti. Net ir japonų šešėlių teatras neslėpė aktorių už širmos, o išdidžiai juos pristatė, kaip žaidžiančius šešėlių valdovus, kurie savo rankomis (kartais pasitelkdami ir savo plaukus) gali sukurti įvairiausius objektus ir gyvūnus. Ir ne tik pristatė aktorius, bet ir spektaklio metu atskleidė, kaip kai kurie šešėliai kuriami.

Įdomiai lėlė, kaukė ir gyvas planas derėjo aktoriaus ir pradedančiojo režisieriaus Roko Lažaunyko spektaklyje „Aš - žvėris“. Čia aktoriaus kūnas, veikiantis ir kaip savarankiškas personažas, ir vaidinantis su kauke bei valdantis lėlę, tapo skirtingas spektaklio personažų gyvenimo ir esybės plotmes jungiančia grandimi, priemone atskleisti personažų jausmus ir transformacijas. O bene įdomiausi (ir mažiausiai išnaudoti) spektaklio momentai buvo personažų susidūrimai su skirtingo mastelio savimi, su savo veidu, kūną pasiskolinusiu iš žmogaus. Kita vertus, pasakojimą į savo rankas, kūnus ir balsus taip akivaizdžiai perimantys aktoriai gal ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl šiame festivalyje pasigedau atgimstančių objektų stebuklo. Nes kai dėmesys koncentruojamas į žmogų, visada pralaimi daiktas. Net jei ir magiškas.

Dar vienas festivalio organizatoriams skirtas, šventę gadinantis „bet“ taip pat yra susijęs su „Kaunas Puppet ´22“ programa. Kad ir kokia šventė bebūtų festivalis, bet užsienio kūrėjų spektakliai, kuriuose daug kalbama, neturėtų būti rodomi tos kalbos nesuprantantiems mažiesiems žiūrovams. „Kaunas Puppet ´22“ rengėjai „plepiuose“ spektakliuose ėmėsi kiek netikėto sprendimo: įgarsinti veiksmą lietuvių kalba. Tad aktoriai vaidino sava kalba scenoje, o salėje girdėjosi lietuvių aktorių skaitomi spektaklių tekstų vertimai. Viena vertus, toks pasirinkimas lyg ir suprantamas: vaikų publika juk neskaitys subtitrų. Kita vertus, garsinis chaosas girdint iš karto dvi kalbas taip pat nepadeda suprasti spektaklių. Tad sprendimas atvežti užsienio kūrėjų darbus vaikams gausius tekstais buvo gana netikėtas. Ir, kaip atrodė stebint publikas spektaklių metu, nepasiteisino.

O dabar jau visai priartėjus prie teksto pabaigos turiu dar vieną „bet“. Tik šį kartą, skirtą sau. Žinoma, šiame festivalyje, kaip ir daugelyje kitų, tikrai yra ką tobulinti. O net ir dėl lengvai suprantamų priežasčių darant tokią ilgą pertrauką tarp festivalių, kokia buvo padaryta Kaune (paskutinį kartą festivalis rengtas 2015 m.), nebelengva susigrąžinti publikos susidomėjimą ar prisiminti gerąsias praktikas bei nekartoti klaidų. Bet jei entuziazmas neblėstų ir liktų norinčių festivalį kartoti, galimybių ir erdvės reikštis bei kurti šventę lėlių teatrą žiūrinčiai bei kuriančiai bendruomenėms tikrai yra.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?

  • Lietuvių šokis matomas Italijoje

    Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.