Klaipėdos dramos teatro repertuaras šį sezoną pasipildė net dviem naujais spektakliais, skirtais vaikams ir jaunimui, tiksliau - paauglių auditorijai. Gruodį prieš pat Kalėdas parodyta „Sniego karalienė“ pagal Hansą Christianą Anderseną, o vasarį - „Robotų pasakų“ pagal lenkų rašytojo Stanisławo Lemo fantastines pasakas premjera. Abu pastatymai tikslingai orientuoti į jaunąją publiką.
Prasminga investicija
Spektakliai vaikams ir jaunimui nuo sovietmečio laikų yra gana problemiškas teatro žanras. Paaugliams žiūrovams dramos ar muzikinių teatrų dėmesio vis dar trūksta. Atsižvelgiant į tai, kad būtent šiandieniniai vaikai ir jaunuoliai ateityje papildys teatro žiūrovų gretas, pasistengti tikrai verta. Todėl sveikintina teatro pozicija, nes tai prasminga investicija į ateitį.
„Sniego karalienė“ pasirodė prieš pat Kalėdas, tikėtina, siekiant šiek tiek pasipelnyti ir užpildyti šventinių renginių bei vaidinimų vaikams spragą. O „Robotų pasakų“ atsiradimą inicijavo šio projekto koorganizatorius A. Mickevičiaus institutas Lenkijoje, partneris - Lenkijos institutas Vilniuje, minint žymaus lenkų rašytojo fantasto S. Lemo 100-ąsias gimimo metines.
Abu spektaklius režisavo kviestiniai režisieriai: „Robotų pasakas“ - pirmą kartą Klaipėdos dramos teatre kūręs lenkų režisierius Konradas Dworakowskis, „Sniego karalienę“ - Paulius Tamolė, jau pažįstamas uostamiesčio žiūrovams, prieš kelerius metus pastatęs novatorišką interaktyvų spektaklį vaikams „Pūkuotuko pasaulis“ pagal A. Milne´ą. Todėl, manyčiau, verta aptarti šiuos du labai skirtingus kviestinių režisierių sukurtus darbus uostamiesčio teatre.
H. K. Anderseno „Sniego karalienė“ - viena gražiausių kada nors parašytų pasakų, nuo pat vaikystės kiekvienam žinoma, šimtus kartų inscenizuota įvairiuose pasaulio teatruose ir ekranizuota kine. Todėl kūrėjai, imdami statyti šį veikalą, visada susiduria su tam tikra rizika ir pasipriešinimu. Kas šį kartą nugalės - nuostabi pasaka sceninį pastatymą ar atvirkščiai? Neretai žiūrovai patys turi susikūrę savąjį šios gražios pasakos vaizdinį, bando lyginti vieną matytą pastatymą su kitu arba su pačia H. K. Anderseno pasaka.
Spektaklio „Robotų pasakos“ medžiaga, atvirkščiai, daugeliui žiūrovų yra nauja ir nežinoma. Nors žydų tautybės lenkų rašytojas fantastas S. Lemas yra garsi figūra Lenkijoje ir pasaulyje, šis autorius yra įtraukas į mokyklų programas, pagal jo kūrinį sukurtas garsus A. Tarkovskio filmas „Soliaris“ su aktoriumi Donatu Banioniu pagrindiniame vaidmenyje, tačiau Lietuvoje šio rašytojo kūriniai dar nėra labai žinomi ir plačiai paplitę. Neatsitiktinai lenkų institutai inicijavo ir iš dalies finansavo šio spektaklio pastatymą Klaipėdoje, siekdami paminėti šio rašytojo 100-ąsias gimimo metines ir išpopuliarinti jo kūrybą kaimyninėje šalyje.
Režisūroje - spragos
Pasak spektaklio „Sniego karalienė“ kūrėjų, šiai inscenizacijai parašyti buvo naudota originali iš danų kalbos išversta versija, kurią sudaro septynios pasakos. Šios septynios originalios pasakos ir sudarė spektaklio struktūrinį pagrindą (scenarijaus autorė - dramaturgė Virginija Rimkaitė).
Spektaklis „Sniego karalienė“ sukurtas pabrėžtinai tradicine maniera, su nuosekliai besivystančia siužetine linija ir pagrindiniais įvykiais. Nuo pat pradžios iki pabaigos viskas labai aišku ir suprantama. Todėl atskirų epizodų specialus išskyrimas, kaskart didelėmis raidėmis ekrane parodant, kas vyks scenoje, atrodė kiek perteklinis, iškrentantis iš bendro konteksto. Žiūrint spektaklį susidarė įspūdis, kad nuolat šokinėjama nuo tradicinio psichofizinio aktorių persikūnijimo į personažus prie savotiškų brechtiško atsiribojimo momentų. Apskritai šio spektaklio stilistika atrodo gana pažeidžiama, išlindo nemažai eklektikos ir netolygumų. Ypač tai buvo akivaizdu vizualiniame, scenografijos ir kostiumų (dail. Kristina Voytsekhovskaya) bei videomedijų sprendimuose. Pasigedau daugiau konceptualumo, stilistinio ir žanrinio vieningumo. Vis trypčiojama vietoje, neapsisprendžiant, kuria kryptimi - tradicine ar kiek modernesne - tikslingiau eiti. Kai kurių epizodų scenografija ir videovaizdai buvo pernelyg realistiški, išdailinti, perkrauti įvairių daiktų, rekvizito ir detalių (dvarai, tikros rogės ir pan.). O tie dažni nemažų gabaritų dekoracijų stumdymai ir perstumdymai tarsi sugrąžino į teatrą kelis dešimtmečius atgalios. Kartais bandoma spektaklį sumoderninti banaliomis priemonėmis: šiuolaikiniai išmanūs telefonai, žargonas, slengas ir pan.
Vaidina įsijautę
Bendros koncepcijos nebuvimas, tam tikras chaotiškumas, režisūrinis neapsisprendimas yra silpnoji spektaklio pusė. Stiprioji, be jokios abejonės, - tai aktorių sukurti vaidmenys. Vaikams, paaugliams adresuotame spektaklyje seniai teko matyti, kad aktoriai dirbtų taip įsijautę į savo kuriamus vaidmenis, su tokiu azartu, užsidegimu ir noru vaidinti. Daugelis aktorių, žaisdami scenoje, tiesiog mėgaujasi ir savo improvizacijomis džiugina ne tik žiūrovus vaikus. Suaugusiuosius gal net labiau. Kokie įdomūs ir ryškūs charakteriniai - Vaido Jočio sukurtas Varnas, Renatos Idzelytės Plėšikė ir Višta, Karolinos Kontenytės Princesė ir kt. Visi šie charakteriniai vaidmenys - labai spalvingi, maksimaliai išgryninti, nestereotipiški. Tiesiog buvo malonu į visus aktorius žiūrėti ir gėrėtis jų improvizaciniu meistriškumu.
Ne paslaptis, kad neretai vaikams skirtuose spektakliuos aktoriai save patausoja, vaidina atsainiau, kaip sakoma liaudyje, dirba ne „pilna koja“. Tik ne šiame spektaklyje. Tiesa, visada daugiau galimybių atsiskleisti, parodyti sukauptą aktorinę patirtį turi neigiamus personažus kuriantys aktoriai. Teigiami herojai, deja, turi gerokai mažiau galimybių pasireikšti. Šilta močiutė (akt. Regina Arbačiauskaitė), savo keptais gardžiais pyragėliais ir saldžia arbata su uogiene vaišinanti mylimą anūkėlę ir jos draugą, maištauti bandantis, bręstantis jaunuolis Kajus (akt. Jonas Baranauskas), įsimylėjusi, bet savo jausmus slepianti Gerda (akt. Samanta Pinaitytė-Maiskienė) - visų vaidmenys labai mieli, teisingi ir tvarkingai sukurti, bet ne daugiau.
Užkliuvo gal tik tie tarsi pasakotojai ar spektaklio vedliai kipšiukai su keistais ragais. Nesupratau, kas jie tokie ir koks idėjinis meninis krūvis jiems tenka spektaklyje. Ką reiškia tie ragai - aliuzija į paauglystėje kylantį nepasitenkinimą ar paslėpta kokia nors kita gilesnė mintis?
Pačios Sniego karalienės traktuotė taip pat nebuvo iki galo aiški ir išbaigta. Galbūt šiuo personažu režisierius ir dailininkė siekė pakeisti tradicinę, nuo seno nusistovėjusią versiją. Pasakoje Sniego karalienė - tiesiog akinamai graži, tačiau šalta, pikta ir bejausmė burtininkė, savo kerais sukausčiusi meilės sklidiną Kajaus širdį į ledo gabalą. Spektaklyje Sniego karalienė (akt. Eglė Jackaitė) atrodė visai miela dama. Tą pirmą įspūdį dar labiau sustiprino švelnus, minkštas ir šiltas šiam personažui sukurtas kostiumas, kuris ne atstūmė, o, atvirkščiai, sukūrė jausmą, kai norisi prisiglausti ir sunkią gyvenimo akimirką rasti užuovėją toje švelnių megztų klosčių gausoje. Gal tai ir turėjo būti novatoriškas režisieriaus spektaklio sprendimo raktas? Tačiau Sniego karalienės erdvė, jos ledo rūmai sukurti labai jau stereotipiškai, laikantis tradicinės pasakos traktuotės. Taigi vėl išlindo režisūrinės, o ne aktorinės spragos. Kaip viena originaliausių, režisūriškai iki galo išbaigta įsiminė Suomių senės, kiek panašios į šamanę (akt. Jolanta Puodėnaitė), scena. Šnabždėdama keistus užkeikimus, ji dideliame ekrane dėlioja raides-runas, žodžius-ženklus ar pranašystes.
Tobula vienovė
Spektaklis „Robotų pasakos“, taip pat kaip ir „Sniego karalienė“, sukurtas ne pjesės, o pasakų pagrindu. Nesenai lietuvių kalba išleistoje knygoje „Robotų pasakos“ mokslinė fantastika susipina su folkloro elementais ir socialine satyra. Joje S. Lemas nagrinėjo totalitarinius režimus, socialinius stereotipus ir toliaregiškai nuspėjo ateities technologijas. Teigiama, kad ši knyga ne vieną kartą jaunuolių išmokė drąsiai svajoti ir savarankiškai mąstyti. Pasiteisino prieš premjerą antrojo aukšto fojė surengtos edukacinės dirbtuvės ir įdomi interaktyvi paroda, inspiruota rašytojo S. Lemo pasakų apie keistą robotų pasaulį.
Spektaklyje „Robotų pasakos“ gal ir neišskirčiau kokio nors vieno ypatingo vaidmens ar epizodo, tačiau sužavėjo darnus aktorių ansamblis, bendra visuma ir atmosfera. Tik įžengus į Mažąją teatro salę, atmosferą pradeda kurti virš žiūrovų galvų grėsmingai kabantys pilki akmenys, o gal kokie kosminiai objektai, asteroidai ar po atominio sprogimo katastrofos atskilusios civilizacijos liekanų skeveldros. Skirtingai nei jau aptartoje „Sniego karalienėje“, šiame spektaklyje sužavėjo ypatinga estetinė švara, stilistinis vieningumas, iki smulkmenų apgalvotas ir išgrynintas žanras. Fantastiška literatūros, scenografijos (scenogr. Marika Wojciechowska), kostiumų (dail. Polina Nimreja) ir vaidybos dermė. Tiesą sakant, „Robotų pasakose“, net ir labai pasistengus, nėra prie ko prikibti vizualumo ir minties sąryšio požiūriu. Scenoje nuo pradžios iki pabaigos karaliavo tiesiog tobula stilistinė ir žanrinė vienovė, tarsi paimta iš kokio teatro vadovėlio.
Tiesa, šiame spektaklyje irgi būta gal kiek per ilgų dialogų, ištęstumo, pauzių, neišbaigtų siužetinių linijų, bet visus šiuos nesklandumus su kaupu atperka griežta ir labai gerai apgalvota režisūrinė koncepcija. S. Lemo fantastinė literatūra sudėtinga, daugiasluoksnė ir daugiaprasmė, todėl kyla abejonių, ar šiuolaikiniai paaugliai pajėgūs suprasti kūrinyje keliamas idėjas. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip spektaklį vertina jaunimas, nes premjeros dieną susirinko solidesnė publika, o jaunų veidų tarp žiūrovų buvo matyti ne tiek daug. Tačiau bet kokiu atveju kūrėjai savo tikslą pasiekė. Po spektaklio daugelis paims knygą į rankas ir paskaitys neįtikėtinai įdomias S. Lemo fantastines istorijas. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad teatras, supažindindamas šiuolaikinį jaunimą su sudėtinga ir brandžia literatūra, drąsiai žengia priekyje, o ne aklai pataikaudamas žiūrovams, siekia jų dėmesio ir pripažinimo.
Norisi išskirti visų aktorių plastinę raišką. Ypač išraiškingos ir plastiškos atrodė trys aktorės, sukūrusios Mašinų 01, 02, 03 personažus (akt. Toma Gailiutė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė / Kamilė Andriuškaitė). Jos juda scenoje sinchroniškai, tarsi kokios Siamo trynės, asistuodamos ir papildydamos viena kitą. Judesys šiame spektaklyje labai svarbus komponentas, perteikiantis daug informacijos.
Kaip pranašystė
Ditirambai šiam spektakliui neapsiriboja vien puikia režisūra ir scenografiniu sprendimu. Fantasto S. Lemo kūrinių keliamos idėjos šiandien tampa ypač aktualios ir savalaikės. Technokratinis robotų pasaulis prieš beveik šešis dešimtmečius, kai pasakas sukūrė žymus lenkų rašytojas, atrodė visiška fantasmagorija, o dabar daugelis dalykų jau tampa mūsų gyvenimo realybe. Ar neskamba kaip baisi pranašystė tariami žodžiai, jog „Nebūties Kūrimo Mašina pašalino žmogiškumą, empatiją, artumą, aistrą, poeziją ir daugelį kitų nereikalingų sąvokų. Dviprasmybės buvo pašalintos, kad pasaulis taptų paprastesnis“? Ir robotų pasaulis tapo toks „paprastas“ ir sterilus, kad visi seniai užmiršo, iš kur atsiranda sūri ašara ar kraujas, kas yra skausmas, meilė, jausmai, atjauta ir kitos žmogiškos emocijos. Jaunasis Fericis (akt. Karolis Maiskis), nepaisant Karaliaus (akt. J.Baranauskas) atvirai išsakomo priešiškumo, bando pelnyti mylimosios širdį klastos ir apgaulės būdu. Žmogiškų jausmų paslaptį robotui atskleidžia Polifazas (akt. Donatas Švirėnas) ir tai tampa išsigelbėjimu, nes Fericis išdrįsta pasielgti ne pagal iš anksto pateiktus nurodymus iš aukščiau ar griežtas instrukcijas, o vedamas savo širdies balso. Kaip atsvara robotų pasauliui iškyla ir Blyškiaus arba, kitaip tariant, žmogaus figūra. Žmogus niekinamas ir persekiojamas, nes yra pavojingas elementas, kuris tarsi virusas užkrečia robotų valdomas „tobulas“ programas-sistemas. Bejėgis, apsinuoginęs Homosas Antropas (akt. Mykolas Urbonas) savo gležnu buvimu scenoje atrodo labai pažeidžiamas ir artikuliuoja mintį apie liūdną visos žmonijos - kaip nykstančios rūšies - situaciją beribio kosmoso platybėse. Ir tas sudužęs kosminis laivas, visą spektaklį kaip koks gyvas priekaištas žmonijai riogsantis scenos viduryje, pasako žiūrovams labai daug. O iš to laivo spektaklio pabaigoje išsiropštęs leisgyvis, purvinas žmogus suteikia mažą spindulėlį vilties, kad viskas bus gerai. Kai spektaklio pabaigoje iš palubių netikėtai nusileidžia fortepijonas ir žmogus nedrąsiai pradeda groti juodais ir baltais klavišais, tai skamba kaip triumfo odė Žmogui ir Žmogiškumui apskritai. Tai labai jautru ir iki ašarų jaudina.
Spektaklis „Robotų pasakos“ tampa ypač aktualus šiandien grėsmingo karo akivaizdoje, kai visas pasaulis yra atsidūręs ant branduolinės katastrofos slenksčio. Duok Dieve, kad praėjusio amžiaus viduryje kūrusio garsaus lenkų mokslinės fantastikos rašytojo S. Lemo pranašystės neišsipildytų ir Žemėje išliktų bent vienas išmintingas, sąžinės nepraradęs žmogus, galintis nuostabiais muzikos garsais išgelbėti susinaikinimo link judantį pasaulį. Taip ir norisi naiviai tikėti, kad grožis ir gėris išgelbės pasaulį.
