Nemanau, kad šiandien esame pajėgūs reflektuoti karą Ukrainoje. Mes jį išgyvename, mes jį kariaujame, mes turime poziciją ir kol karo veiksmai nesibaigė, nė nemanome jos kvestionuoti, švelninti, atsižvelgti į išimtis.
Todėl skeptiškai žiūriu į dabartinius kūrėjų sprendimus integruoti šio karo kontekstą spektakliuose. Teatras (jei tik nėra propagandinis) paprastai žvelgia į reiškinius iš įvairių perspektyvų, nes remiasi meniniais tyrimais. Karas Ukrainoje, kuriame aiškūs agresorius ir auka, šiandien dar negali būti vertinamas įvairiapusiškai. Ypač kai jį vertina ukrainiečiai drauge su bene labiausiai jų šalį palaikančia tauta - lietuviais.
Taip jau sutapo, kad prieš metus eskizą pagal ukrainiečių rašytojos Nataljos Vorožbit pjesę „Saša, išnešk šiukšles“ Vilniaus mažajame teatre (VMT) parodęs žymus ukrainiečių režisierius Stasas Žyrkovas vasario 25 dieną turėjo pradėti repeticijas Vilniuje. Vos dviem valandomis pavėlavęs kirsti sieną (Ukrainoje prasidėjo visuotinė mobilizacija) jis liko savo šalyje ir bendrakūrėjams teko ieškoti alternatyvių būdų pastatyti spektaklį.
Didžioji repeticijų dalis vyko režisieriui dalyvaujant nuotoliniu būdu. Likus kiek daugiau nei savaitei iki premjeros, Ukrainoje išleistas įstatymas, leidžiantis menininkams išvykti iš šalies, siekiant nenutraukti ukrainiečių kultūros sklaidos užsienyje. Visiška sėkmė - Vilniuje įvyko „net“ aštuonios gyvos „Saša, išnešk šiukšles“ repeticijos, o režisierius galėjo dalyvauti premjeroje.
Diskusijoje po antrosios premjeros VMT meno vadovo pavaduotoja Gabrielė Tuminaitė pažymėjo, kad kvietimas Žyrkovui statyti spektaklį nėra gailesčio ženklas - tai abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo tąsa. Prisimindama gerą įspūdį palikusį eskizą, neabejoju, kad kūrėja teisi. Vis dėlto VMT nepraleido progos aktualijų išnaudoti reklamos tikslais. Galiu klysti, tačiau neįsivaizduoju, dėl kokios kitos priežasties spektaklio pavadinimas užrašytas ne lietuvių, o ukrainiečių kalba („Саша, винеси сміття“). Tokia ekspozicija sulaukė nuomonės formuotojų dėmesio, o paskui juos - klausimo, ar į spektaklį bus nemokamai įleidžiami ukrainiečiai ir kokia kalba jis vyks.
Be to, šis bendradarbiavimas padės VMT kratytis nepalankaus visuomenės vertinimo, kurį inspiravo įkūrėjo ir beveik visų kūrybinių etatininkų mokytojo Rimo Tumino ilgametė veikla Rusijoje bei neseni pasisakymai apie istorines aplinkybes. Viena vertus, norisi sveikinti teatrą, deklaruojantį tvirtą poziciją ir palaikymą Ukrainai. Kita vertus, sunku nejausti ironijos, kai Ukrainos karas savotiškai aproprijuojamas reklamos tikslais, o Ukrainos vėliava scenoje išnešama spektaklį stebint teatro įkūrėjui, gavusiam apdovanojimą iš karo nusikaltėlio Putino rankų. Tautas vienijantis teatras.
Tokių situacijų nederėtų vertinti vienareikšmiškai. Kaip ir scenoje eksploatuojamo karo konteksto, kuris, regis, nėra N. Vorožbit pjesės ašis. Joje pasakojama absurdiškai makabriška istorija apie Katią, Oksaną ir Sašą - mamą, jos nėščią dukterį ir neseniai mirusį sugyventinį. Sašos gedinčios ir šermenims besiruošiančios moterys iki pykčių aptarinėja savo prisiminimus apie velionį, kurio dvasia taip pat veikia scenoje.
Pradžioje jis tarsi įsibrovėlis iš kito pasaulio, kartais tiesiogiai komunikuojantis su buvusia partnere, o vėliau iš tiesų prisikelia, nes... reikia eiti į karą. Nepaprastai skaudi ir graži dramaturgės idėja, taip reflektuojamas dar 2014-aisiais prasidėjęs karas Donbase: gyvųjų gali neužtekti pergalei pasiekti, todėl Ukrainoje net mirusieji nori prisikelti ir stoti į kovą.
Veiksmas prasideda estetiškoje, masyvioje Artūro Šimonio sukurtoje virtuvėje, čia reprezentuojamą baldų komplektą lietuviai prisimins matę tėvų ar senelių namuose. Taip dar neprasidėjęs spektaklis prisijaukina žiūrovus. Tai ne nostalgija sovietiniams laikams - virtuvė taip skoningai stilizuota, kad ją matome kaip ženklą ar funkcionalią iliustraciją, „cituojančią“ buitinę aplinką Kyjivo priemiesčiuose, viename jų ir vyksta pjesės veiksmas. Funkcionalumas pasitvirtina antroje spektaklio dalyje, virtuvės baldus transformavus į paminklus ir perkėlus žiūrovus į kitą nuotaiką bei aplinką, bet ne į kitus laikus.
Laiko vientisumą lemia aktorių vaidyba - groteskiška, sąmoningai perspausta, perdėm išraiškinga ir rėksminga. Būdinga ir tinkanti absurdo teatrui, artimesniam Eugene´ui Ionesco nei Samueliui Beckettui. Žiūrovams neįprasta, tačiau sėkmingai tęsiama, po keliolikos minčių ji nustoja erzinti ir įtraukia į juokingą, liūdną, patrauklią ir atstumiančią šeimos istoriją.
Neringa Būtytė, Miglė Polikevičiūtė ir Tomas Stirna kuriam laikui aklai neria į režisieriaus reikalaujamą manierą, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad aktoriai ja (savimi?) dar ne visai pasitiki. Tai liudija ne tik „trūkinėjanti“ stilistika, ji bėgant laikui greičiausiai susitvarkys. Nepasitikėjimą rodo pačių aktorių sugalvoti (t. y. ne Vorožbit pjesėje užrašyti) komentarai, kuriais personažai vieni kitų elgesį priskiria atitinkamoms vaidybos mokykloms. Teatralai tai perskaitys kaip profesinius juokus, tačiau komentarai skamba ir kaip pasiteisinimai: mes patys ironizuojame išraišką, kurią jums neįprasta matyti. Tai silpnina pasitikėjimą atlikimo profesionalumu.
Aptarti spektaklio turinio nematau prasmės, nes jį lėmė spektaklio dalis, kurioje šeima susėda žiūrėti televizoriaus. Čia skamba kadaise žiniasklaidoje girdėti pranešimai: informuojama apie Maidaną, Krymą, Donbasą ir kitas ukrainiečių kovas prieš sovietinio mentaliteto palikimą. Kitose žiniose klausome ištraukų iš žymiosios Putino fantazijos apie Ukrainą kaip neegzistuojančią valstybę.
Tokios medžiagos integracija aktuali ir politiškai reikšminga, tačiau spektakliui nepagelbėjo - visa, kas vyko iki tol, staiga tapo absoliučiai nebesvarbu. Režisierius nuredukavo teatro priemones, greta jų pastatydamas tai, su kuo jos niekada negalės kovoti - realybę. Ir ne tą, kurią galėtume reflektuoti, bet tą, kurią vis dar skauda, kurios kol kas negalime vertinti atsiriboję.
Taip pat abejoju tokio sprendimo tikslingumu Lietuvoje. Galbūt jis būtų prasmingas Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje - ten, kur eilinius žmones dar reikia įtikinti, kokius veiksmus jie remia bet kokia forma palaikydami Rusijos ekonomiką ir kultūrą. Vilniuje „Саша, винеси сміття“ palikau galvodama apie tai, ką pastaruoju metu teko matyti ir skaityti žiniasklaidoje, o ne spektaklyje.
Taip paveikti galėjo ne tik jautrios informacijos ekspozicija, bet ir žanrų nesuderinamumas. Absurdas - vienas sudėtingiausių žanrų, nes scenoje atvirai pateikia tai, kas neturi pavidalo. Žmonija natūraliai išgyvena absurdo pojūtį, jį suvokia priklausomai nuo individualių patirčių ir kritinio mąstymo gebėjimų. Įkūnyti pojūtį, kuris yra tavo paties esmė, nepaprastai sunku. Spektaklyje tokio kelio kryptis nubrėžta sėkmingai, tačiau staiga į ją įmetama dokumentinė medžiaga veikia atvirkščiai - ji kalba apie absoliučiai nenatūralius ir emociškai nesuvokiamus dalykus, tačiau turi aiškią fizinę išraišką. Toks susidūrimas išmuša smegenų saugiklius ir nubraukia viską, kas matyta iki tol.
Todėl manau, kad po spektaklio vykusioje diskusijoje nuskambėjęs teatrologės Audronės Girdzijauskaitės klausimas, koks šios pjesės žanras, buvo labai taiklus. Nežinau, dėl kokių priežasčių kolegė jį uždavė, tačiau tvirtinu, kad žanrų logikos čia nebuvo supaisyta.
Į pirmąjį klausimą dramaturgė atsakė, kad pati neapibrėžia pjesės vienu žanru - tai gali daryti kiti. Sureaguota jautriai, tačiau jautriausia buvo prieš akis, nes antrasis teatrologės klausimas skambėjo taip: „kurioje pusėje kovoti šiandien pasirinktų Saša?“. Dar vienas pasiteiravimas apie dramaturgijos interpretaciją, nes spektaklyje tai nedeklaruojama - mes automatiškai nutariame, kad Saša kovos už Ukrainą, nes esame Lietuvoje, ukrainiečio Žyrkovo pastatytame spektaklyje. Į klausimą atsakinėję kūrybinės komandos nariai sureagavo jautriai - kaip gali būti neaišku?
Deja, gali, nes čia yra teatras. O teatras - tai pirmiausia interpretacija ir daugiareikšmiškumas. „Саша, винеси сміття“ išraiška patvirtino, kad kol kas karą Ukrainoje integruojančius kūrinius gebame matyti tik kaip teisingosios pusės ekspoziciją, o ne kaip atvirą, kvestionuoti kviečiantį meną. Reikės šiek tiek palaukti, kol tokie spektakliai įgis savo unikalias prasmes.
