O kokia prasmė, susimąstai prieš atlikdamas tai, ką darei jau šimtus kartų, per dvidešimt kelis metus prasibastęs po įvairius teatrų festivalius, patyręs nuo scenos sklindančių ir šiltų nuotaikų, ir racionalių katarsių, matęs vaidmenų, stulbinančių meistryste ir begėdiškai prastų, - kokia prasmė visa tai pasakoti žmonėms, kurie tų kūrinių nepamatys, jie nebus atvežti parodyti, o ilgainiui išnyks iš repertuaro ir liks tik juos mačiusių atmintyje? Ko tikisi pasakojantis kitiems (apie) spektaklį? Kad kas nors susigundys nauja tema, kitokiu kūrybos metodu, įsimins menininkų vardus ir pats ieškos jų? Tai primena Marko Polo pasakojimus Kublai Chanui apie nematomus miestus, kuriuos nežinia kiek keliautojas pats sugalvojo, kiek iš tiesų matė, - o ir kas patikrins bei išduos, kad tas miestas visiškai kitoks, nes buvo pamatytas kitą dieną ir kitomis akimis? Miesto ypatingumas, grožis priklauso tik nuo pasakotojo, jo retorikos priemonių, tad kiek tuomet juo galima pasitikėti? Ir ar įmanoma iš prisiminimų „tiesos“ išmesti subjektą ir jo dalyvavimą?
Bet Markas Polas nuramina: pirmiausia jis pasakoja apie miestų skirtumus, funkcijas ir nebūtinai estetines savybes. O įpusėjus Italo Calvino knygą „Nematomi miestai“, Kublai Chanas jo paprašo papasakoti apie Veneciją, ir Polas nustemba: „Tai apie ką gi kita, tavo galva, aš kalbėjau visą laiką?“ Nes lygindamas su kitais stebuklais jis pasakąs šį bei tą ir apie Veneciją - ir norėdamas išskirti kitų miestų privalumus jis turįs pradėti nuo numanomo miesto, kuris ir yra gimtasis[1].
Neišvengiamai pasakotojo žvilgsnis atsispiria į jau esamą patirtį, ir tai leidžia išvysti kitoniškumą, nes save suvokiame per kitą, o kitą - per save. Todėl net jei poezija nepateiks smulkių mizanscenų įtaigos, lieka svarbu atverti mechanizmus, principus, kurie bus dar nematyti. Juk pagaliau ko mes vykstame svetur, jei ne patirti kitoniškumo ir pasilyginti, pasimatuoti kitame kontekste?
Todėl tokių pasakojimų paskirtis - jei ne malonūs žodžiai prieš miegą, kaip Kublai Chanui, - tėra viltis. Kad kažkas iš viso to atsiras ir mano mieste, kad pasakodamas norintiems apie tai sužinoti perteiksiu susižavėjimą, bandydamas įtikinti (o tai gali suveikti geriau nei tikrovė, nes įsivaizduojami miestai kur kas gražesni), parodysiu klaidas, seniai kitų aplenktas. Liks ir temos, nes jos daugiausia pasako apie pasaulį. Nebus tik scenos kvapo, reikės patiems įsivaizduoti aktorių gestus ir jų poveikį. Tekstas pasiklos tarp patirtos realybės ir vilties būti perprastas, pamatytas, o gal susapnuotas.
Puslapis iš teatro istorijos
Berlynas, 2022 metų balandis. Kontekstas gerokai kitoks nei Lietuvoje. Trys dienos kaip laisvesni suvaržymai, į teatrus dar reikia eiti su respiratoriais, bet jau nebūtina pateikti vakcinavimosi, persirgimo ar šiandienos testo išrašų. Jei pas mus kaukių ir pasipriešinimo joms dramos pasibaigė sulig karu Ukrainoje, tai Vokietijoje Ukrainos tema išlenda nebent su vėliavomis prie kultūros įstaigų ir paskiruose balkonuose. Schaubühne teatras tokios neiškėlė, bet fojė langus nuklijavo dideliais lapais su vokiškais ir angliškais tekstais - liudininkų pasakojimais iš karo zonų, spausdintais „Die Zeit“ ir kitoje spaudoje. Po spektaklių, kaip ir Berliner Ensemble teatre, kas vakarą renkamos aukos konkretiems Ukrainos ir Afganistano menininkams paremti - jų stipendijoms, rezidencijoms, kūrybai. Karo įkaitintoms smegenims atrodė nesuprantama, kodėl teatras dar vis oficialiai vadinasi Schaubühne am Lehniner Platz, „Teatras Lenino aikštėje“, kol pasitikslinau, kad čia turimas omenyje ne teroristas Leninas, o Lėnino (Lehnin) vietovė netoli Berlyno, kurios vardu kažkodėl ir buvo pavadintas skveras.
Šiandiena, įkaitusi kaip skardinis stogas, aktyviai ir nuolatos terpiasi į kūrinius ir koreguoja bendrą klimatą, turėjusį būti eiline švente. Schaubühne kasmet nuo pat 2000-ųjų rengiamas festivalis F.I.N.D. ieško naujos dramos raiškos, tikrina jos likimą postdraminiame sintetinio meno pasaulyje, kartu teigdamas, kad niekur ji nedingo, tik formos keičiasi, grįžta, vėl mutuoja. O šiandienos įvairiausių meno sričių junginį itin tinkamai reprezentuoja šįmet festivalio fokuse atsidūręs Kanados multidisciplininis (teatras, cirkas, opera, koncertai, kinas, videoinstaliacijos...) menininkas Robert´as Lepage´as - dviem spektakliais ir keliais filmais.
„Septynios Otos upės šakos“ (The Seven Streams of the River Ōta), legendinė aštuonių valandų saga, pastatyta 1996 m. ir atgaivinta 2019 m. (sutrumpėjusi iki septynių), šiandien atrodo kaip iš teatro istorijos vadovėlio ir, nepaisant kokybės, vis dėlto kelia klausimą, kas paskatino ją sugrąžinti į sceną. Kaip ir vėlesniuose Lepage´o darbuose (tai patvirtina anksčiau matytas 2008 m. pastatytas 10 valandų „Lipsynch“ ir kiti epai), režisierius bei dramaturgas pasakoja apie įvairių kultūrų žmones, ir jo pasaulis yra gana ankštas - visi čia pažįstami per vieną rankos paspaudimą. Septyni personažai, susiję giminystės ar pažinčių ryšiais, nechronologiškai vynioja istorijos siūlą nuo Terezino koncentracijos stovyklos iki 1999 Hirošimos. Temos, buvusios itin skaudžios 1996-aisiais (dar negydomas ŽIV, vos pradėta taikyti eutanazija, branduolinio sprogimo pasekmės kelintai kartai) šiandien atrodo kiek keistokai - turi retrospektyviai prisiminti, koks klimatas buvo anuomet. Bet šiandienos kontekstas deda kitus akcentus, ir jei ne Ukraina, branduolinis karas liktų tik tolima iliustracija, kaip ir koncentracijos stovyklos (nors epizodas sukurtas visiškai trafaretiškai). Kur kas gyviau atrodo pajuokiama kultūrinė diplomatija, kai 1970-ųjų EXPO Osakoje Kanada buvo pristatoma bulvarine prancūzų dramaturgo Georges´o Feydeau pjese, vadinasi - piktinasi aktorė - šalis pristato kolonizatorių kultūrą! Įsiplieskia ginčai, ir japonai pamini Yukio Mishimą - „gerą dramaturgą, bet ultradešinįjį“... Vėl visu aštrumu iškyla meno ir menininko pozicijos tema.
Lepage´as verpia, regis, nesibaigiančią pasaką apie žmonijos ir atskirų asmenų ryšius ir vingius, atskleisdamas jų nuodėmes, slėptus santykius, bet juos traktuoja be smerkimo, kaip natūralias šios gyvūnų rūšies silpnybes. Amerikiečių fotografas Japonijoje fiksuoja bombos fizinį poveikį kūnams. Vadinasi, ir man, - sako apakusi nuo sprogimo moteris; amerikietis susižavi ir jos kūnu, tad pasigirsta tylus „Madam Baterflai“ aidas, o po 20 metų japonas Džefris susitiks su savo amerikietišku „broliu“ Džefriu Niujorke. Lepage´as įprastai gražiai naudoja veidrodinį principą - Feydeau persirengimų ir klaidų komediją mes stebime „iš kulisų“, bet po kelių minučių kulisuose ji idealiai atkartojama Kanados diplomato flirtu su aktore. Lepage´o dramaturgija epiška, lengva, sąmojinga, komiška, bet labiausiai žavi režisūros išradingumas. Menininką galima būtų pavadinti teatro inžinieriumi, kai momentiniai potėpiai perkuria visą sceną, - širmos, apsukamos kita puse, tampa bibliotekos siena ar vonios kambariu, slenkstis su dviem porom batų per sekundę pakeičiamas slenksčiu su dešimtimis batų - ir voilà, veikėjai jau ūžia vakarėlyje. Trys staliukai sukuria Amsterdamo gatvę, veidrodžių eilės padaugina kalinių ir nacių minias iki begalybės - išradingumas eina pagrečiui su minimalizmu, taupiai atskleidžiama nauja vieta ir situacija, o aktoriai toli gražu nesikankina pervaidindami, bet santūriai ir tiksliai perteikia istoriją. Gal todėl įtaigiausia tampa jautriai ir ilgai perteikiama eutanazijos scena, kai beveik susijungia jų ir mūsų laikas ir drauge su Džefrio mylimais žmonėmis mes stebime jo lėtą mirtį.
Vis dėlto šiandien juntamas 90-ųjų prieskonis - filmavimo stilistika, videoprojekcijomis (kurių raiškos dabar Lepage´as akivaizdžiai ir nenorėjo tobulinti), iliustracijomis tarsi iš to meto vaidybinių filmų. Net sceninės apgavystės atrodo kiek naiviai, šiandien jos kur kas labiau ištobulintos. Jei ne šios dienos grėsmės, spektaklis pakibtų nesvarumo būklėje su mažais žmonėmis, atspindinčiais didžiulio pasaulio problemas. Bet jei reikia teatro istorijos - ji atgaivinta, ir beliktų visa tai dar kokybiškai nufilmuoti.
Konteksto drama
O štai spektaklis „BROLYSTĖ, fantastinė pasaka“ (FRATERNITÉ, Conte fantastique), sukurtas prieš metus, deja, tapo pernelyg aktualus (žinoma, kontekstą kuria ir žiūrovas). Režisierę Caroline Guiela Nguyen galime prisiminti iš 2018 m. „Sirenose“ rodyto „Saigono“, visai „lepažiško“ epo apie išeivius iš Vietnamo, atrandančius savo gyvenimo salas Prancūzijoje. Tik raiška visiškai kitokia - stulbinamai realistiška vaidyba ir švelnus, tolygus pasakojimas be didesnių katarsiškų užkilimų. Priešingai - niuansai, apšvietimas, dekoracijos - viskas regisi tapoma pustoniais ant šilko.
„Saigonui“ aktorių režisierė ieškojo metus. „BROLYSTEI“ - dvejus. Spektaklio idėja gimė lankantis „Raudonojo kryžiaus“ centruose, padedančiuose ieškantiems dingusių giminių (ir net nežinoma, ar jie dingo, ar apskritai gyvi), todėl ir aktoriai buvo rinkti iš ten, iš barų, ir pusę vaidinančių sudaro ne aktoriai. Kai trupė išeina lenktis, matai visuomenės paveikslą, kurio joks teatro ansamblis nesudėlios: čia 70-metė kinė, o čia - dvi merginos, kurias dėl kūno kompleksijos vaidybos studijos neprileistų per kilometrą. O kaip vaidina! Taip, kad pamirštum, jog jos vaidina.
Žanras įvardytas fantastine pasaka, nes siužetas kiek primena fantastikos filmus. Didžiojo Saulės užtemimo metu per keturias minutes pasaulyje dingo pusė žmonijos. Likusieji dabar bando siųsti į kosmosą videožinutes, tikėdamiesi, kad jos bus išgirstos (ir iš tiesų, išaiškėja, kad jie atsako mediumams), laukiama kito užtemimo, tikintis, kad jie sugrįš. Steigiami „Rūpybos ir užuojautos centrai“, kur veikia savitarpio pagalbos grupės, sukurtos socialinių darbuotojų programos, be paliovos pildomi klausimynai, o jei tik širdis ne taip smarkiai plaka, tuoj prišoka keli savanoriai su klausimais „Are you ok?“, „Ca va?“. (Ir tai ne parodija, sako režisierė, tai realybė iš tų „Raudonojo kryžiaus“ centrų). Širdis - labai svarbu, nes kosmosas reiškia mūsų širdžių atspindį, ir jei pulsas retas, visata ima suktis lėčiau, vadinasi, kito užtemimo galime nesulaukti. Bet pasaka - ne apie išsprendžiamas problemas, o apie likusiųjų sambūvio mechanizmus, apie tirpstančią atmintį, apie neviltį, kai niekas negrįžta, ir ką tuomet kaltinti? Bandoma rūpintis tik dingusiais, tai tampa tikslu ir obsesija, bet pamirštami šalia esantys dukra ar vyras. (Ir pamažu kontekstas fantastiką susieja su kraupia realybe, pabėgėliais, dingusiais, rūpesčiu kitais.)
Caroline Nguyen viską kuria itin realistiškai; technologines naujoves, reikalingas tik siužetui, nukeldama į antrą-trečią planą. Saulės užtemimą patirsime per subtiliai besikeičiantį apšvietimą, šviesos apskritai blankokos, kuriančios realybės, centro kažkur mokyklos patalpose, o ne teatro scenos vaizdą. Ekranai yra ne priekyje, o gale, šonuose, jie nėra ryškiausi akcentai, nes spektaklis kalba ne apie technologijas, o apie žmones. Todėl vaidybos realizmas, tiksliau, stulbinantis nepabrėžtumas, tiesiog buvimas scenoje yra visa ko pamatas, su visais kitais komponentais kuriantis ramią laukimo, nevilties ir tarpais - kardiodramų atmosferą.
Štai čia išnyra ir kitas, mūsiškis kontekstas ir neakivaizdžiai nurodytos mūsų režisūrinės fantastikos klaidos. Pernai pasirodę keli utopinio-fantastinio žanro spektakliai būtent ir demonstravo ne aktorystę, o teatro technologijas, bandydami įtikinti žiūrovus vaizdo pikseliais ir garso decibelais. Nguyen net fantastinėje pasakoje sako, kad svarbiausias scenoje yra gyvas žmogus, bet ne teatralizuotas personažas. Ir tai fundamentalus priminimas apie teatro esmę: akcentuodami vaidybą išskirtine poza, riksmu - teatrališkumu, aktoriai būtent ir sukuria pasakos, niekada realybėje neįvyksiančio dalyko paveikslą. Nguyen darbas su aktoriais nurodo, kad teatras ir sukurtas tam, kad bent kiek patikėtume, jog tai gali būti, gali vykti ir gal net vyksta. Taip scena įgyvendina savo misiją - perspėti, parodyti mechanizmus, sukurti iliuziją to, kas gali atsitikti su žiūrovais. Suleisti antiviruso, paskiepyti. O ne rodyti spektaklį apie atsidarančias pneumatines duris, nenutrūkstamą TV reklamą ar dūmų apgaubtą scenos žvaigždę.
Revoliucija salėje
Šalia realiais faktais grįstų dramos (Lepage´as), fantastikos (Nguyen) festivalis pasiūlė ir dokumentinį miestelio paveikslą pagal visus verbatim kanonus. JAV aktorė ir atlikėja Dael Orlandersmith spektakliui „Iki tvano“ (Until the Flood) užrašė Fergiusono miestelio dramą - žmonių prisiminimus, kaip juodaodį paauglį Michaelą Browną 2014 m. nušovė policininkas Darrenas Wilsonas. Žmonės kalba apie miestelio situaciją, prisimena ramius laikus vyninėje ar pas pažįstamus, tai, kas buvo, regėjosi jauku gražu - ir išsprogo gatvių riaušėmis. Nes nebuvo ramu gražu.
Dael Orlandersmith perteikia įvairių gyventojų intonacijas ir gestus - mokytojos, 17-mečio, buvusio policininko, kirpėjo, elektriko, pastorės... Gestikuliuoja, spyruokliuoja, regis, visi, tik skirtingai (gal tai lemia ir atlikėjos kilmė ir temperamentas?). Kartais aktorės veidas atjaunėja, po minutės ji pasensta. Įtaigiausias - 17-metis, beveik repo atlikėjas, vaikinas, norintis pakliūti į Berklį... Minimalios priemonės neblogam monospektakliui, kurio pagrindinė jėga - dokumentika (net ekraninės užsklandos su liudininkų vardais kaip iš kokios CNN laidos) ir scenos pakraščius nukloję gėlės ir žaislai, #blacklivesmatter simboliai.
Visi keliai kryžiuojasi ties rase ir išsilavinimu (nes dėl rasės negauni išsilavinimo). Juodaodis paauglys nešasi knygas, bet policijos sustabdomas, nes gal jas vogė. Jo atsakymas: ar aš rizikuočiau pakliūti į kalėjimą dėl kelių knygų? Policininkas susimąsto, gal ir apie save pagalvoja, ir vaikiną paleidžia.
Kita priežastis - praeitis: prievarta, tėvas mušė mamą, vaiką irgi. Dar šalia - alkoholis. Arba baltojo nuostata: laimei, vis daugiau į miestelį keliasi baltųjų, ir tuoj „tų anų“ visai neliks.
Bet įdomesnė už gana tradicinį dokumentikos spektaklį rodosi festivalinė žiūrovų recepcija. Aktorė taria „Nigger“, o vokiškai titruose skaitome „N#####“. Politinis korektiškumas neleidžia perteikti nekorektiškumo. Pavyzduko kompleksas. Ir su juo susijęs kitas: tai buvo vienintelis spektaklis, kuriame žmonės stojosi ploti. Nors buvo kur kas geresnių kūrinių, kuriuos vainikavo šeši (!) nusilenkimai, gaudė ovacijos - bet jų nelydėjo tos parodomosios žiūrovinės erekcijos. Ir tai siūlo mintį apie dar vieną šio fenomeno aspektą: veidmainystę. Šiuo atveju - stojimaisi ne pagerbti spektaklį kaip meną. Dar gerai, jei tema kai ką iš tiesų užkabino. Bet atsistodami galime trumpam pasisolidarizuoti. Pabūti trijų minučių demonstracijoje toli nuo raitosios policijos. Nes labai smagu ir madinga būti saugiai politiškais. Palaikyti Fergiusoną, kuris už marių. Apkabinti kitą rasę, nes ji taip pat tolima ir egzotiškesnė už kokį ukrainietį. Taip mylėti ar atjausti kur kas saugiau. Dar viena drama, apie kurią kol kas spektaklis nesukurtas.
B. d.
-----
Kelionę parėmė LMTA Erasmus+ programa.
[1] Italo Calvino. Nematomi miestai (vertė Violeta Tauragienė). Vilnius: Rara, 2021, p. 84.
