Ieva. 2022 m. kovo 8 d., 12:18
Ar pastebėjai, kad vasarį beveik nebuvo premjerų? Tuščias teatro mėnuo. Scenos meno įvykių, regis, tik daugėja, bet vis dar atsiranda premjerų spiečių ir tuščių mėnesių. Įdomu, ar tokį neproporcingą pasiskirstymą lemia finansavimo ir spektaklių gamybos struktūros, ar vadybininkų neapsižiūrėjimas? Juk pasitaiko, kad tą pačią dieną „susikerta“ dvi premjeros arba premjera su festivalio spektakliu, o po to eina ištisos štilio savaitės. Nors gal tai rūpi tik kritikams ir tiems žiūrovams, kurie nuosekliai dalyvauja teatro bei kitų menų renginiuose ir yra priversti rinktis? Vis dėlto man dažnai atrodo, kad teatrai ir kūrėjai (ypač jauni ir mažiau žinomi) „pralaimi“, ne laiku išleisdami premjerą, nesulaukdami savo žiūrovų ir tinkamo grįžtamojo ryšio arba sulaukdami tik daug vėliau. Manau, reikėtų atsižvelgti ne tik į scenos menų sritį, bet ir į kitus kultūrinius bei visuomeninius reiškinius. Tarkim, man atrodo gana beprasmiška leisti premjerą per teatro ir šokio festivalių užsienio programas, kino festivalius, Vilniaus knygų mugę, taip pat vasarą.
Antano Obcarsko „Boksas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) pasirodė kaip tik laiku po vasario štilio. Režisierius ir vėl nudžiugino estetine dalimi - spektaklio veiksmas konstruojamas šiuolaikiškai ir efektingai, bet šįkart nuvylė turinys. Tiesa, gražiai nieko ypatingo nepasakyti nėra taip jau blogai, nes pasitaiko ir tokių spektaklių, kurie gali nieko nepasakyti dar ir nemokšiškai. Menas - visų pirma forma, ir norint ją valdyti reikia įgūdžių bei talento, kuriuos spektaklio kūrėjai parodo. Tačiau šįkart personažai atrodė gana dirbtinai sudurstyti iš prieštaringų savybių, kurios nesukūrė įtikinamos visumos. O kinematografiškas spektaklio dokumentiškumas (dokumentiniai vaizdo įrašai, scenos veiksmo filmavimas, tikrų boksininkų kova) kirtosi su teatro sąlygiškumu - tarkim, nuolatos svyravo veikėjų amžius: reikėjo sau priminti, kad trisdešimtmečiai čia vaidina šešiolikmečius. Be to, pagrindinių veikėjų atstovaujamos idėjos (išreikštos per vieno kelionę į Meksiką, kito - savęs paieškas kažkur tarp budizmo ir antikinių kolonų) neaiškios, paliekančios per plačias interpretacijos galimybes, tad išvis suabejoji, ar už viso to apskritai slypi kokia nors prasmė, išskyrus vizualinį, estetinį efektą. Ką jau kalbėti apie tai, kad veikėjų dialoguose pasitaikydavo trafaretinių frazių ir šabloniškų „išminties perlų“. Ir visa tai - tarp filigraniškai jaučiamų scenos kostiumo faktūrų ir patrauklaus flirto su žanriniu kinu.
Rimgailė. 2022 m. kovo 10 d., 23:38
Skaitau tavo laišką ir pagaunu save šypsantis - koks geras jausmas, kai kitas įvardija tai, ką tu galvoji. Kalbu apie „Bokso“ dramaturgiją, kuri neturi kažko svarbaus. „Alisoje“ buvo kabliukas - t. y. vieno marginalo istorija, kurią buvo įdomu sekti grynai dramaturgijos konstravimo požiūriu. O „Bokse“ to kabliuko nėra ir todėl niekas čia nekimba. Turiu galvoje, kad nėra personažo, už kurio būtų galima pasislėpti, kuriuo būtų galima apginkluoti dramaturginę medžiagą. Sakau „nėra“, nes akivaizdu, kad būtent to vis dar siekiama. Čia nesirenkama jokia kitokia dramaturginė strategija ir pozicija. O kai nėra už ko pasislėpti, tai ir atvirumas neturi jokio pamato. Tiesiai kalbant, ko vertas atvirumas, kuris neturi apie ką būti atviras?
Galvodama apie atvirumą ir šiandieninį pasaulio kontekstą noriu parašyti tau Svetlanos Aleksijevič ištrauką iš „Cinko berniukų“ teismo kalbos. Turbūt prisimeni tą istoriją iš Eimunto Nekrošiaus „Cinko (Zn)“, kai dokumentinės knygos apie Afganistano karą herojai padavė į teismą pačią rašytoją už „suterštą orumą ir garbę“.
„Iki paskutinės dienos netikėjau, kad teismas įvyks [...]. Nebūčiau atėjusi į šį teismą, jeigu čia nebūtų sėdėjusios motinos, nors ir žinau: tai ne jos teisiasi su manimi, o buvusysis režimas. Sąmonė - ne partijos bilietas, jo neatiduosi į archyvą. Pasikeitė mūsų gatvės, parduotuvių iškabos ir laikraščių pavadinimai, o mes likome tokie patys. Iš socialistinio lagerio. Su senuoju lagerio mąstymu... [...] Tada, prieš penkerius metus, kai dar valdė Komunistų partija ir KGB, aš, norėdama apsaugoti savo knygos herojus nuo susidorojimo, retkarčiais pakeisdavau jų vardus ir pavardes. Gyniau juos nuo režimo. O šiandien pati turiu ginti nuo savo ginamųjų. Ką turėčiau apginti? Savąją rašytojos teisę matyti pasaulį tokį, kokį matau. Ir savo neapykantą karui. Arba turiu įrodinėti, kad yra teisybė ir jos imitacija, kad dokumentas meno kūrinyje - ne pažymėjimas iš karinio komisariato ir ne tramvajaus bilietas. [...] Tie, kurie mane pakvietė į teismą, atsisako žodžių, pasakytų prieš kelerius metus. Jų sąmonėje pasikeitė šifro kodas ir ankstesnį tekstą jie skaito jau kitaip arba tiesiog nebeatpažįsta. Kodėl? O todėl, kad laisvės jiems nereikia... Jie nežino, ką su ja daryti...“
Tai štai tas atvirumas. Vienas yra meno kūrinyje, tačiau patys herojai jo išsižada. Kitu atveju jo niekur nėra, o juk taip norėtųsi jo ir herojams, ir tiems, kurie sėdi kitoje pusėje.
Ieva. 2022 m. kovo 21 d., 16:23
Skaitant apie rašytoją ir atvirumą iškyla Aleksandro Špilevojaus Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytas spektaklis „Jaudulys“ (premjera kovo 18-20 d.) pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. Mačiau spektaklį su puikiais aktoriais, suburtais į šį netikėtą ansamblį iš skirtingų teatrų: vaidino Nelė Savičenko, Gytis Ivanauskas, Indrė Patkauskaitė, Mantas Zemleckas ir Matas Dirginčius. Pjesės temos apie meną, tiesą, atvirumą, perteiktos per Savičenko kuriamą pagrindinę veikėją rašytoją, dirgino protą, bet niekur toli minčių nenuvedė, taip ir nepaveikė. Atrodo - įdomus tekstas, puikūs aktoriai, o rezultatas toks negiliai paliečiantis ar nepaliečiantis visai. Kodėl taip? Ar interviu su rašytoja - per šalta teatrui situacija? Per mažai jausmų? Vienpusiški personažai? Juk rašytojos duktė, jos leidybos vadybininkas, žurnalistas ir fotografas čia veikia kaip funkcijos, apibrėžtos viena kita detale, - jie dirbtiniai ir vienaplaniai. O ir pati rašytoja tampa greitai perprantama ir nuspėjama. Gal tau pasirodė kitaip?
Užtat uoliai atidirbti personažai, kokių jau seniai neteko matyti, pasirodo Jokūbo Brazio režisuotoje „Žuvėdroje“ (premjera kovo 18 d.) Oskaro Koršunovo teatre. Jauni aktoriai ir režisierius sugebėjo suteikti Antono Čechovo personažams naujumo ir leido juos pamatyti kitaip. Tai tamsi ir tragiška „Žuvėdros“ versija, parodanti, kad visi tie žmonės išties labai nelaimingi. Visos moterys - vyrų pražudytos žuvėdros, o dar tiksliau - visi yra sunaikinti, šiuolaikiniais terminais kalbant, toksiškų santykių ir ydingos priklausomybės vienas nuo kito. Veikėjų aistra - skausminga, brutali, tikra, atvira ir nė kiek neromantizuota, o gerai įžeminta. Iš personažų ypač įsiminė vyro smurtą patirianti Polina, tai, kaip tiksliai nuo menkiausių detalių ją kūrė aktorė Augustė Šimulynaitė.
Rimgailė. 2022 m. kovo 23 d., 21:14
Išėjusi iš „Jaudulio“ ėmiau tuoj pat ieškoti rusiško pjesės pavadinimo, nes „jaudulys“ pasirodė per silpnas žodis tam jausmui, apie kurį Vyrypajevas kalba tekste. Taip, pažodinis vertimas teisingas (rusiškai pjesė vadinasi „Волнение“), bet anglų kalboje vartojamas žodis „Disquiet“, reiškiantis nerimą. Todėl man iškart kyla klausimas, kaip turėtų būti verčiamas tas „Jaudulys“, kad mūsų kalboje jis reikštų tą patį, ką išreikšti nori autorius. Galbūt tai ne jaudulys, o susijaudinimas? „Niurnbergo proceso metu vienas nacių pareigūnas, tarnavęs Aušvice, paklaustas, ką jis jautė, kai išsiuntė žydų vaikus į dujų kamerą, [...] atsakė, kad jautė nepakeliamą susijaudinimą.“ Arba: „po daugelio metų mano tėvui grįžus iš lagerio jo paklausiau - ką jautei 1942-ais metais, kai sutikai mano motiną ir įtikinai ją tapti savo žmona bei savo tautos išdavike? [...] Jis atsakė, kad jautė nepaaiškinamą susijaudinimą.“ O gal tai geismas? O gal tai ir jaudulys - nežinau, tik svarstau. Gal man tas jausmas daug stipresnis nei jaudulys?
Žinai, taip kabinėjuosi prie vertimo, nes man labai patiko ši Vyrypajevo pjesė. Išties, nesitikėjau, kad po tokios ilgos dramaturginės abstinencijos teatre staiga išgirsiu tekstą, kuris „ištrauks“ net labai silpną spektaklį. Todėl, galbūt visiškai priešingai nei tu, neleidau sau žiūrėti spektaklio, o klausiausi teksto, kuris dirgino jau nebe protą. Gal iš dramaturginio ilgesio visa ši meilė? Tik šįsyk ši meilė ne teatrui, o tekstui.
Daug minčių apie dramaturgiją kilo ir Rygoje pamačius Łukaszo Twarkowskio „Rotkho“ (taip, tai teisingai užrašytas spektaklio pavadinimas - tai aliuzija į plagiavimą). Kaip visada labai jaudina spektaklio forma, labai artimas tas Twarkowskio žiūrėjimas į pasaulį iš nulinio, bet vis dar labai skausmingo taško. Tačiau tiek, kiek veikia vizualiniai sprendimai - čia jau net nebeatskirsi, ar tam tikrus režisūrinius sprendimus siūlo režisierius, ar scenografas Fabienas Lédé su per spektaklį kintančia scenine konstrukcija, - jie veikia visai be tekstinės prasmės. Turiu galvoje, kad dramaturgija „Rothko“ atveju yra tam tikra schema aktoriams ir personažams, tačiau režisūra kuria dar vieną spektaklį „ant“ teksto. Todėl ir žodis „dramaturgija“ čia skamba kiek pretenzingai, nes tai veikiau yra temų ir žodžių planas, o ne atskiras pasaulis, kurį belieka aprengti teatriniais drabužiais. Šiuo atveju „Rothko“ mikrokosmosas, kurio pagrindą sukūrė Twarkowskis ir Lédé, įsileidžia į save ir kitus dėmenis, tačiau išėjęs iš spektaklio prisimeni labai daug atmosferos detalių, aktorių žvilgsnių į kamerą, skylančių ir susidvejinusių atvaizdų, bet neprisimeni teksto. Suprantu, kad latvių kalba taip pat išlaiko atstumą nuo kitakalbių žiūrovų, tačiau dabar pagalvojusi apie „Lokį“ prisimenu vos keletą frazių, nes ir ten „vaizdas yra viskas“, o tekstas gali veikti tik kaip dar vienas vaizdas. Vyrypajevo atveju turbūt priešingai - tekstas yra viskas. Galbūt todėl dar nesu mačiusi tokio stipraus Vyrypajevo dramaturgijos pastatymo, kokio stiprumo yra pati jo dramaturgija.
Naujosios „Žuvėdros“ dar nespėjau pamatyti. Bet turbūt repertuare atsirandanti naujoji „Žuvėdra“ reiškia, kad nebelieka senosios? Nors apie tai tau jau rašiau ankstesniame laiške.